Spalis

Fiziniame pasaulyje trupa tai, kas trapu: nekokybiškas tinkas, senas arbatinukas, mus paliekantys porcelianiniai, stikliniai, moliniai daiktai, nusidėvėję kaulai. Bet kaip galėtų sudūlėti ir sutrupėti erdvė? Filosofiniame pasaulyje erdvė ir laikas, kaip mokė Immanuelis Kantas, kone patvariausios visą juslinį pasaulį struktūruojančios mąstymo kategorijos. Jei ne jos – nardytumėme atsitiktinių įspūdžių, potyrių, nekontekstualių suvokimo atplaišų sūkury. Be erdvės kategorijos nematytume nei kelio, nei takelio. Tarsi paklydę pūgoje. Ji beveik įgimta. Sugerta su motinos pienu.

Visai kitaip nutinka poetinėje visatoje. Skirtingai nuo fizikinės ir filosofinės trajektorijos, erdvės dauginasi, iš vienos jų patampa daug. Daugiau nei trys, gal devynios (juk gyvenimai – tai devyni), gal dar daugiau. Erdvės matematiškai, ko gero, net nesuskaičiuojamos. Jos labiausiai atpažįstamos būtent tada, kai ima trupėti.

Sutrupėti gali jau pati žodžio „erdvė“ – raidinė sudėtis. Aido Marčėno knygos pavadinimas skelbia, kad ji vadinsis „ištrupėjusios r dvės“*. Sužaista žodžiais. Jeigu raidė „e“ prarasta, vadinasi ištrupėjusios „r“ raidės laukia liūdnas likimas. Meditacijoje (p. 143) žaidimas vėl pakartotas: „er“ rašoma pirmojoje eilutėje, atskirai nuo „dvės“. Jos įvardijamos teisingomis. Tada Jerome’o Davido Salingerio apsakymo pavadinimas: „Aukščiau, gegnes, dailidės“, ir galiausiai linkima: „architektūros – / ir dieviškos betvarkės / statybų aikštelėse.“ Ką tai galėtų reikšti? Padvelkia Hermanno Hesse’s sugalvotu Stiklo karoliukų žaidimu. Šio romano skaitytojas, nors visas kūrinys kalba būtent apie žaidimą, taip ir nesužino, kaip konkrečiai jis vyksta, negali išmokti jo taisyklių. Sukamasi tiktai „apie“ horizonte. A. Marčėno knygoje taip pat neišryškėja erdvių trupėjimo priežastys, kryptys, apimtys, trajektorija... Net neaišku, kurioje visatoje jos labiausiai linkusios trupėti – poetinėje ar kasdienybės. Kyla klausimas, ar ši A. Marčėno knyga kaip poetinė meditacija nėra tam tikras mistinis meistro žaidimas su jam vienam žinomais ir atpažįstamais ženklais?

Kodėl gyvenimai devyni? Kodėl ne septyni, šeši, trys. Pastarieji du skaičiai ypač pamėgti Jorge’o Luiso Borgeso. Babilono biblioteka kaip pasaulio pirmavaizdis yra šešiabriaunė. Jeigu kas nors nutinka du sykius, sakė J. L. Borgesas, tai atsitiktinumas, jeigu tris – jau mistinis dėsnis. Be abejonės, poetas žino atsakymą. Paklaustas gal net pacituotų kokį nors rimtą šaltinį. Knygoje, kaip ir kituose A. Marčėno tekstuose, gausiai aiškinama ir cituojama – poetas tarsi vilioja skaitytoją į savo mistinio žaidimo pinkles. Štai viena tanka, pradedanti paskutinę nulinę meditacijos pakopą, vadinasi „sankalba...atminti“ čia cituojama iš Pranašų knygos: „Tuomet jis tarė: Paleisk mane, nes jau aušta.“ Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik kai mane palaiminsi“ (Per. 32,27). Skaitytojas intriguojamas ir tikisi tankos apie palaiminimą ar kurią nors kitą atpažįstamą citatos aspektą. Bet vargu bau lengvai jam pavyks tai įminti, nes tekstas sukuria dar didesnę neaiškumo intrigą: „parle / žuvavom / ir šį pasimatymą // nepasimatę; // o kovojant / dingojos / šokiai, angelas, dulkės...“ (p. 229). O žuvauta su kuo? Su Jokūbu?

Ar nerizikuoja toks stiklo karoliukų žaidėjas įstrigti kosminėje vienatvėje, jei skaitytojas nepajėgs ar pavargs narplioti užkoduotų simbolių erdvę?

Tačiau šios knygos lyrinis subjektas – tapęs meditacijos meistru – jau yra įžodinęs galimą tokios vienatvės patirtį: „rytas, tarytum / sėdėčiau apkasuose / vienui vienas.“ Taip ir matome artėjant vokiečių tankus kartu su gausia pėstininkų kariuomene, o lyrinis subjektas tūno vienas, nesumodamas, kaipgi reikėtų gintis (įstrigęs vaizdas iš sovietinių laikų karinių filmų. Man atrodo, vaikystėje šios kinematografijos paveikta esu sapnavusį panašų sapną. Eidama miegoti stengdavausi nesigulti ant kairiojo šono, kad sapnas nesikartotų). Kita vertus, antroji tankos dalis pasiūlo ir jos išrišimą „ir / laukčiau baimingai tavęs, / prasidėsiantis sniege“ (p. 109).

Todėl vienatvė, ypač kosminė, šioje poetinėje meditacijoje galima tik kaip labai trumpa sąmonės būsena. Kaip akimirka, kurią pakeičia vaizdas pro atvertą balkoną. Kodėl balkoną? „Kai aš numirsiu, neuždarykit balkono“, – rašė Federico Garcia Lorca. A. Marčėnas jį percituoja ir pratęsia: „neuždarykit / balkonų! / gyvenimai, / būkite erdvūs – // kaip saetose žydro / poeto – / vėduokitės“ (p. 71). Meditacinis subjektas, nors aplink trupa erdvės, gyvena plačiai atvėręs balkoną: iš jo daug matyti. Visada galima laukti pirmojo sniego, iš čia atsiveria atodangos ten, debesyse (p. 40), matosi pražilęs alyvų krūmas (p. 27), girdisi gegutės rauda (p. 20), čia galima galvoti apie medžius (p. 120), pastebėti ir akmenėlį (p. 158), apmąstyti mėnesieną, virstančią banalybe (p. 201), paversti vėją savosios poetinės visatos dalimi (p. 223). Iš kitų poeto knygų į pastarąją atkeliauja neblėstanti atida jazminui, jam suteikiamas net poetinio įkvėpimo statusas: „jazminas, krūmas / dūzgiantis – / tai jis andai / privertė tapti // poetu net mane Jis / ir girti samurajai“ (p. 111). Būtų galima atlikti net atskirą tyrimą rašant darbą „Floristiniai motyvai Aido Marčėno poezijoje“.  Šalia jazmino šioje meditatyvioje visatoje poeto žvilgsnis paglosto ir kitus augalus: forsitiją (p. 96), piliarožę. Chrizantemas poeto lyrinis subjektas ypač myli, mini nesyk, vadina lapkričio chrizantemomis (vis ta poeto neblėstanti atida mirties simboliams), kreipiasi, kalbasi su jomis, „ak, chrizantemos / patvory botanikos / sodo!“ (p. 219). Pats prisistato, primena apie save autoironiškai ir žaismingai, žodžiu pamojuodamas: „pradvisęs / eilėmis ir saliarka // jūsų neužmirštuolis“ (p. 67).

Vienatvė ištirpsta, nes erdvėje pro balkono duris atsiveria ne tik tobulosios pasaulio kasdienybės detalės, kurias meditacijos meistras ir privalo matyti. Pastebimas ir kito žmogaus judesys. Štai poetas Algimantas Baltakis prisėdo laidojant Joną Strielkūną ant gretimo kapo. Meditacinis subjektas tuoj pat tai pamato, apmąsto. Kalbasi nuolatos su kažkuo konkrečiu – sankalbauja. Nesvarbu, gyvi jie ar mirę: meistro sąmonėje viskas vyksta vienoje plokštumoje, tarsi amžinybės dimensijoje. Jei erdvės trupa, laikas susispaudžia, suvienodėja. Tai, kas buvo, kartais yra čia labiau negu tai, kas yra. Atrodo, mirusiųjų daugiau, jie išnyra ne vienas po kito, ne iš eilės, o pramaišiui, todėl tie, kurie dar gyvi, gali pasimesti ir savęs tarp gyvųjų nebesurasti. Įsimintiniausia iš visų sankalbų skirta Eduardui Mieželaičiui. Ji prasideda aplinkybių paaiškinimu. Knygyne už dyką įsigijęs E. Mieželaičio septyntomį, meistras jį pasitinka supratingu žodžiu: „septynios aidžios / planetos už didelį / dyką, maestro – // štai toji, verta tikro / poeto tragedija“ (p. 54).

Ar mistiškai paini, ar visgi jaukiai paprasta ir tikra ši A. Marčėno sukurta meditacinė visata? Ko gero, būtų galimos abi teigiamos atsakymo alternatyvos. Bet kuriuo atveju tai gana netikėta knyga, turint galvoje, kad ją parašė pagarsėjęs sonetų bei verlibrų kūrėjas.