Taip ir keliauja poetas per akimirkas su "tavimi". Vis rasdamas ką galima "tavyje" pagarbinti, kurią kūno dalį pagirti, įprotį prisiminti, kvapą užuosti, o žodį išgirsti. Apsėstas savosios mūzos, jis desperatiškai kapsto praeities akimirkas, bandydamas jas užšaldyti esamajame laike. Neslėpsiu, visuomet troškau būti mūza, kuri net išėjus lieka ― eilėraščiuose, kito žmogaus mintyse. Ši poezijos knyga yra tikra odė tokiai moteriai.
