Replika

Apie filosofiją įprasta galvoti kaip apie vieną rimčiausių, painiausių ir sudėtingiausių mokslų, tačiau ar toks požiūris teisingas. Nuo Antikos laikų geriausi filosofai pasižymėjo kiek ironiška pasaulėžiūra, nevengė pašmaikštauti, turėjo gerai išlavintą humoro jausmą. Galbūt girdėjote istoriją, kaip Platonui išdidžiai paskelbus, kad „žmogus yra beplunksnis dvikojis padaras“, Diogenas nupešęs vištą  nunešė ją į Akademiją ir pasakė: „Štai Platono žmogus“.  Platonas iš padėties išsisuko prie apibrėžimo pridurdamas, kad žmogus – plokščianagis.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ji puikiai iliustruoja vieną iš humoro funkcijų filosofijoje. Šiais laikais Platono pateiktas žmogaus apibrėžimas daugeliui pasirodytų juokingas ir netinkamas, tačiau nevalia pamiršti anuometinio filosofo autoriteto, ir taps aišku, kad suabejoti Platono mintimi reikėjo drąsos. Maža to, dar ir nemenkos išmonės – kas gi būtų rimtai priėmęs žodžius kiniko, gyvenusio statinėje? Taigi, viename ringo kampe – autoritetas, kitame – sveikas protas. Priešininkų jėgos nelygios, ir vis tik Diogenas meta iššūkį, jo rankose – vienas galingiausių žmonijos ginklų – juokas. Nupešta višta įtikina žiūrovus apibrėžimo klaidingumu greičiau ir geriau, nei ilgos diskusijos. Nors ir nenori to pripažinti, Platonas pralaimi.

Filosofija – tai mokslas, pasak Renė Descarteso, per daugybę amžių taip ir neatradęs nieko neabejotinai tikro, būtent todėl yra svarbu, visa galva pasinėrus į pasaulio konstravimo ir dekonstravimo žaidimus, nepamiršti kartais pažvelgti į viską iš šalies. Ir, jei esi geras filosofas, beveik neabejotinai suims juokas. Ne nihilistinis, ne piktas, veikiau truputį budistiškas. Toks juokas, kai gerai išsikvatojęs pamatysi visas savo klaidas ir palengvėjusia širdimi galėsi sugrįžti lipdyti pasaulio. Toks juokas, kuris neleis aklai įtikėti savo neklystamumu. 2005-aisiais Arvydas Šliogeris džiūgavo supratęs Sokrato ir visos graikų filosofijos esmę: „Jos neįmanoma suvokti be trijų dalykų – ironijos, skepsio ir humoro.“  Negana to, autorius paskatino nusijuokti visus, kurie jau perskaitė ir kurie dar tik skaitys veikalą „Niekis ir esmas“. Nes nevalia priimti savęs pernelyg rimtai, filosofui tai – pernelyg pavojinga. Niekas nesuabejos, kad neįmanoma suvokti filosofijos nesusipažinus su antikos mąstytojų mintimis, tuo tarpu Viduramžiai ligi šiol laikomi tamsiaisiais amžiais. Galbūt ne veltui – sykį Tomas Akvinietis pareiškė, kad juokas yra nuodėmingas. Anuomet filosofijos būta tik teologijos tarnaite.

Tačiau nebūtina kapstytis po tolimą praeitį, filosofija ir humoras neatsiejami iki šių dienų. Viena iš įprasčiausių filosofinio humoro formų – internete sklandantys juokeliai. Tarkime, į klausimą, kodėl viščiukas perėjo į kitą plento pusę, pateikiami tariami skirtingų filosofijos ar istorijos autoritetų atsakymai: „Kad būtų geriau. Kitoje pusėje yra Tikrasis pasaulis“ – nesuabejotų Platonas; „Pereiti į kitą plento pusę – tai viščiuko prigimtis“, – teigtų Aristotelis; „Kad eitų kitoje kelio pusėje“, – pečiais gūžtelėtų Renė Descartesas. Gebėjimas juokauti apie filosofiją, skirtingas jos doktrinas, juoktis ne paviršutiniškai, bet užčiuopus jų esmę, rodo gebėjimą suprasti. Žinia, juokauti galima tik apie tai, ką išmanai, antraip bus pasijuokta ne iš pokšto, o iš pokštininko kvailumo. Negana to, pokštai ir pokštavimas neretai padeda įsiminti informaciją, sudomina viena ar kita idėja, skatina geriau įsigilinti, idant suprastumei, kodėl, kaip ir iš ko juokiamasi.

Neseniai internete pasirodė labai taiklus filosofo apibrėžimas: „Filosofas toks žmogus, kuris žino vis mažiau ir mažiau apie daugiau ir daugiau, kol galiausiai nežino nieko apie viską“. Tad siūlau prisiminti Renė Descarteso patarimą ir, beformuojant savitą suvokimą, pasilikti po kojomis tvirtą pagrindą, idant nenukristume į atsiveriančią nežinią. Geriausias iš jų – vienas seniausių ir patikimiausių žmonijos  palydovų – humoras.