PROFESIONALI, PRINCIPINGA, REIKLI 5
Prieš metus netekome teatrologės, kultūros žurnalistės, redaktorės, vertėjos, pedagogės, visuomenininkės Vidos Savičiūnaitės (gimė Virsnio kaime, Anykščių rajone 1956 m. sausio 15 d. – mirė 2011 m. lapkričio 17 d. Kaune. Palaidota Viešintų senosiose kapinėse prie artimųjų). Nekrologe teatrologė Daiva Šabasevičienė rašė: „Vida gyveno Kaune. Šis miestas ją yra apdovanojęs, tačiau daug didesnį apdovanojimą miestui paliko pati Vida: be jos sunkiai įsivaizduojama pastarųjų kelių dešimtmečių Kauno teatro, o ir apskritai kultūros raida. Kol Vida rašė, buvo ramu, kad pagrindiniai įvykiai bus apžvelgti laiku ir profesionaliai. Vida buvo ištikima ir savo mokyklos nuostatoms, ir savo asmeniniam požiūriui į teatrą. Ta ištikimybė vertė ją būti negailestinga savo rašiniuose”.
Lapkričio 17 d. (šeštadienį), 18 val. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje pasimelsime už šviesaus atminimo Vidą Savičiūnaitę.
Publikuojame keletą www.kamane.lt vyriausiąją redaktorę geriau pažinojusių kultūros žmonių prisiminimų.
www.kamane.lt sutiktuvės Kauno menininkų namuose 2005 m. spalio 3 d. Kompozitorių Giedrių Kuprevičių, teatrologę Vidą Savičiūnaitę ir aktorių Viktorą Valašiną vaišina ,,bitininkas“ Antanas Kneziauskas. Zenono Baltrušio nuotrauka
Viktoras Valašinas
Aktorius ir režisierius, Kauno menininkų namų direktorius
Prisimenu laikus, kuomet teatrologė Vida Savičiūnaitė dirbo Kauno valstybinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, aktyviai dalyvavo trupės kūrybiniame gyvenime, daug rašė, drąsiai reiškė savo profesionalią nuomonę. Jos recenzijos apie spektaklius būdavo aštrios, kartais – skaudžios, tačiau Vida kalbėdavo iš esmės, žvelgė reikliai, atsakingai, giliai. Žinoma, aktoriams, režisieriams skaityti kritines pastabas visada skaudu, bet jeigu nuomonė pagrįsta, rašantysis gerai žino apie ką kalba, supranta, kiek laiko spektaklio kūrėjai analizavo veikalą, repetavo, tenka įsiklausyti. Blogiau, kai recenzentas nagrinėja ne tai, koks rodomas spektaklis, o pradeda plačiai bei primityviai aiškinti, kaip ir ką jis pats darytų. Vida ant tokių sėklių neužplaukdavo, džiaugėsi teatro sėkmėmis, liūdėjo ir nervinosi, kai kažkas nepavykdavo.
Aš pats tuo metu pylos negaudavau, manau, kad režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose („Mediniai balandžiai“, „Lopšinė“, „Karalius Ūbas“, „Paskutinieji“, „Unija“, „Raudona ir ruda“, „Golgota“ ir kt.) sukūriau geriausius savo vaidmenis. Vida akcentuodavo, kad paminėto periodo Kauno dramos teatro aktorių trupė buvo stipriausia Lietuvoje, vaidino vyresnieji, vidutinio amžiaus ir jaunieji, kurių sąrašas tikrai įspūdingas: Rūta Staliliūnaitė, Gražina Balandytė, Viktoras Šinkariukas, Algis Matulionis, Nijolė Lepeškaitė, Algimantas Masiulis, Juozas Budraitis, Jūratė Onaitytė, Remigijus Sabulis, Valentinas Masalskis... Visų nesuminėsiu, nes būta tikrai puikių spektaklių, išskirtinio dėmesio vertų vaidmenų. Kai Jonas Jurašas režisavo „Smėlio klavyrus“, Vida tikriausiai nepraleido nė vienos repeticijos. Įdomus, velniškai sunkus darbas. Ir dabar tebegalvoju, kad vaidinome puikiame, naują, anuomet neįprastą aplinkos teatro erdvę įsisavinusiame spektaklyje. Kalnai smėlio Ilgojoje salėje, repeticijos be darbo valandų, pertraukų. Lipame kartą laiptais ir Vida klausia: „Viktorai, tikriausiai esi labai laimingas, kad esi čia ir dabar?“ – „Kokia laimė, – burbtelėjau, – darbas, vargas, prakaitas, nervai...“ Kad būtumėte matę, kaip pyktelėjo Vida: „Šitoks režisierius! Toks originalus sumanymas, tokie vaidmenys, o tu... tu... Šventė, o ne darbas!”
Pasišnekėdavome, padiskutuodavome ir Vidai įsidarbinus „Lietuvos ryte“. Kai pradėjau vadovauti Kauno menininkų namams ir sumaniau įsteigti internetinę kultūros svetainę, paskelbiau, kad ieškau vyriausiojo redaktoriaus. Oi, koks buvau naivus... Užėjo keliasdešimt pretendentų, tačiau ledai nepajudėjo, parūpo spardyti kabineto kėdes... Tada paskambinau Vidai ir paklausiau, ar nežino išmanančio žmogaus, ar nepatartų, kas tiktų tokiam darbui. O ji atsakė trumpai: „Gerai, aš pagalvosiu, dabar gi rašau, redaguoju „Lietuvos ryte“. Teisybę sakant, nedrįsau jos kviesti, tačiau išgirdęs balse dvejonę stvėriau, kaip sakoma, už uodegos ir nebepaleidau. Interneto portalą sumaniau aš, galima mane pavadinti tėvu, o štai motina tuomet būtų Vida Savičiūnaitė. Ji sugalvojo pavadinimą, struktūrą, ieškojo dizainerio, žmonių, kurie sukūrė portalo valdymo sistemą. Dirbo energingai, veržliai, reikliai, sumaniai. Pats procesą stebėjau iš atokiau, nes be reikalo netrukdžiau, nekomentavau. Kadangi buvome seni pažįstami, Vida pasakodavo apie sumanymus, aš išklausydavau, pasitardavome. Būta ir ilgų telefoninių pokalbių, net žmona Nijolė Lepeškaitė pakraipydavo galvą: „Na, kiek galima...“
Dėl kūrybinių dalykų su Vida nesiginčydavome, dėl administracinių nutikdavo įvairiai: ji – nepėsčia, aš – irgi nepėsčias... Vienas iš skaudulių – skurdokas finansavimas, tačiau tą vietą kaip maudžia taip maudžia, o tai bjauriau už aštrų skausmą... nes direktoriaus galimybės ribotos. Smagiau būdavo išrinkti Įsimintiniausią Kauno menininką, aptarti miesto kultūrinio gyvenimo aktualijas. Vida iki mirties dirbo kamane.lt , buvo aktyvi Kauno menininkų namų kolegijos narė.
Apie ligas kalbėdavomės mažai, žinojau, kad ji kasmet slidinėdavo kalnuose, kad po to skaudėdavo nugarą... Kai nusipirko mašiną, supeikė maniškę, tada vos nesusipykome ir ketinome lenktyniauti... Tačiau redaktorė išvažiavo žvejoti, aistros nurimo, įsivyravo taikus sambūvis.
Vida Savičiūnaitė viską dare profesionaliai. Daugelį metų buvo Kauno teatralų „Fortūnų“ komisijos narė, sąžiningai žiūrėdavo visus spektaklius ir apie kiekvieną turėdavo savo aiškią, argumentuotą nuomonę. Kartais po vienos ar kitos premjeros pagalvoju: „Įdomu, ką pasakytų Vida...“
.....
„Va taip ir vargstam šalčio pasiilgę“, – rašė Vida Savičiūnaitė iš Ispanijos Danutės Kluonienės asmeninio archyvo nuotrauka
Danutė Kluonienė
www.kamane.lt stilistė
Gausybė Vidos žinučių elektroniniame pašte... Nedrįstu jų ištrinti – regis, tuomet dings ir ta energija, gyvo žmogaus pėdsakas, teks susitaikyti su neišvengiamybe.
„Kamanė“ buvo tarsi Vidos kūdikis, aistra, į kurią pasinėrė visa galva, su tik jai būdinga energija. Dažnokai vidurnaktį išversdavo iš lovos skambutis: „Atsiunčiau tekstuką, paryčiais noriu publikuoti...“ Šioje veikloje ji atrado viską – galimybę paskleisti kultūros žinią, pamokyti jaunimą kritikos, darbštumo, orumo. Nudžiugdavo, kai jauname žmoguje aptikdavo kūrybiškumo žiežirbą: „Ir man gera, bet, įsivaizduok, per 5 metus gal tik kokius 3 – 4 tokius -- „gruntaunus“ užsiauginau, o dirbau su marių mariomis,“– rašė ji 2010 m. rugsėjį.
Dievaž, kirba šventvagiška mintis: kodėl, davęs guvų, kūrybišką, kunkuliuojantį protą, Dievas atima fizines žmogaus pajėgas... Kasmet Vida turėdavo „šiek tiek pasiremontuoti“ – taip ir padarydavo, bet apie savo skausmus užsimindavo ironiškai, tarsi nušluodama visas negales į šalį, ir vėl pasinerdavo į nepabaigiamus savo planus ir darbus: „... šiandien pusdienį konsultavausi su IT specialistais – kaip patobulinti „Kamanės“ programą, kuri jau plyšta per visas siūles.“ (2010 09 03)
„Labas gi, brangute, dirbau dirbau 2 savaites pakrenkšdama bei papuškuodama, kol pasigavau dešiniojo plaučio uždegimą su pleuritu. Dabar esu badoma antibiotikais bei visaip kitaip kankinama :)“ – 2010 m. gruodžio 14-osios žinutė su įprasta virtualia šypsenėle net nepanašėjo į juodąjį pranašą. Nudūmiau aplankyti Vidos į ligoninę – gavau dozę juokų, pasišaipymų iš
savo „gulimosios“ padėties, aptarėme „Kamanės“ reikalus ir sutarėme greitai pasimatyti. Žinutė po dešimties dienų privertė neramiai suklusti: „... nuo šiol viską ekstra siųsk Kotrynai. Mane ekstra guldo į ligoninė. Vida“ (2010 12 27). Po poros savaičių tylos: „Sekasi šiaip sau... Laukimas ir nežinia. Daug konsultuojuosi, skaitau, studijuoju naujas aktualijas... Jaučiuosi šiek tiek pavėpusi. Greitai pavargstu. Mano charakteriui tai yra peilis. Kitą savaitę turėtų prasidėti chemo... Tai bus dar gražiau. Dabar dirbu prie naujos kamane.lt versijos, rašau pastabas firmai. V.“
Neišmanau, kiek drąsos ir jėgos reikia turėti išėjus į paskutinę savo tiesiąją. Žinau tik viena – Vida šių savybių turėjo su kaupu. Net ir tada, kai, atrodė, jog senka paskutiniai jėgų likučiai, jos balse nebuvo justi nei kartėlio, nei baimės, tik ironiška pašaipa: „Makufelis“ veikia, tik kūną sunku iš lovos prie kompiuterio nuvilkti.“ Kabinosi į „Kamanės“ sparnus, dar po lašelį rankiojo minčių nektarą: „Labas, Danute, reikia staigiai patikrint ir siųsti Gretai bei Aušrai.“ „Užderėjo, penktadienis... Gal dar spėsi peržiūrėt... V.“ (2011 10 28). Buvo likusios vos kelios savaitės...
Ačiū Tau, Vida, už šiuos žodžius: „Miela Danute, speigas, šerkšnas, kaip šventės ir postai, yra laikina. Augimas ir kūryba yra amžina. Saugokime augimo džiaugsmą, pareigą, laisvę ir orumą!“
.....
www.kamane.lt – penkeri. Kauno menininkų namų direktorius Viktoras Valašinas ir portalo vyr. redaktorė Vida Savičiūnaitė. Aušros Blinstrubaitės-Vasiliauskienės nuotrauka
Aušra Blinstrubaitė-Vasiliauskienė
www.kamane.lt anglų k. vertėja
Pagalvoju apie šviesios atminties Vidą Savičiūnaitę kasdien. Būtų sunku pamiršti – tęsiame jos pradėtus darbus meno žinių svetainėje Kamane.lt. Prisimenu jos neblėstančią energiją, užsidegimą visus darbus atlikti kuo geriau, skleisti kultūrinę informaciją, apvalytą nuo nereikalingo triukšmo, kuo platesniam skaitytojų ratui Lietuvoje ir kitose šalyse, būti sąžininga prieš save ir skaitytoją, niekada nenuleisti rankų, net ir pačiose sunkiausiose situacijose. Be galo stipri ji liko iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Atrodė, kad idėjų ir noro jas įgyvendinti Vida turėjo bent dviems gyvenimams. Deja... Vis dar sunku suvokti ir susitaikyti, kad Vidos nebėra. Liko dideli ir svarbūs jos nuveikti darbai, primenantys apie neeilinę, darbščią ir kūrybingą asmenybę.
.....
Vida Savičiūnaitė
Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė
Poetė ir pedagogė
Apie asmenybes, gyvenančias šiandien, ir iškeliavusias Anapus, dažniausiai kalbama sausais biografiniais faktais, tarsi nuveikti darbai, įvertinimai ar neįvertinimai galėtų atskleisti tikrąją vidinę žmogaus biografiją.
Apie vieną talentingiausių teatrologių Lietuvoje Vidą Savičiūnaitę – deja, teko skaityti vos keletą straipsnių, kuriuose kalbama apie veiklą ir beveik nieko – apie žmogų, tarsi išoriniai įvykiai būtų svarbesni už tai, kas tų įvykių metu išgyvenama.
O Vida buvo Gyva. Toks gyvas žmogus, kad žodis – buvo, kalbant apie ją, užsimiršta. Tiesiog atrodo, kad ji kažkur yra. Net dabar, kai bandau kažką apie ją pasakyti, aš vis dar netikiu jos išėjimu.
Yra tekę pažinoti ne vieną žmogų (ypač vyresnio amžiaus), kurio gyvastingumą ilgainiui sunaikina gyvenimo kasdienybė. Prarandamas ankstesnis smalsumas – ir pamažu, net patys to nejausdami, tokie žmonės tampa nuobodomis, nebesidominčiais tuo, kas vyksta pasaulyje ir juose pačiuose.
Vidos proto aštrumui prilygtų nebent skalpelis. Su ja galėjai pasikalbėti apie viską: gyvenimą, meną, knygas. Per menka pasakyti, kad ji buvo protinga ir išsilavinusi. Manau, ji pasiekė tam tikrą išminties laipsnį, kada visi pamąstymai, teiginiai, vertinimai ir apibendrinimai – be kategoriškumo atspalvių – įžvalgūs ir empatiški.
Vida panašėjo į indą, perpildytą gyvenimo džiaugsmo (nors buvo iškentusi nelengvą operaciją, o ir vėliau – ateitis taip pat nežadėjo nieko gero, ji tai jautė, o paskui – jau ir žinojo). Bet laikėsi oriai. Iki paskutinės akimirkos.
Bet tai įvyko paskui.
Iki to ne kartą leidome laiką gamtoje. Vida pati prilygo gamtai – pačiai natūraliausiai. Pažinojo augalus, medžius, miškuose jautėsi kaip savo namuose. Buvo nepamainoma grybautoja. Ir tai dar ne viskas. Ji buvo ir meškeriotoja – ne vienam aistruoliui vyriokui „nušluosčiusi nosį“ laimikiais.
Nelygiais miško keliais traukdama iš žvejybos, ji vienu metu sugebėdavo porinti šmaikščias istorijas ir lyg nesudėtingą žaisliuką valdyti automobilio vairą.
Panašiai Vida vairavo ir savo gyvenimą. Energingai ir veržliai.
Manau, kad vis dėlto, nepaisant jos optimizmo ir stiprybės, ji ne visada jausdavosi suprasta. Vienatvė, pasalūniškai tykanti kiekvieno jautresnio žmogaus, neaplenkdavo ir Vidos. Tą ypač galima pajusti kalbantis apie poeziją.
Viename iš kultūrinių leidinių buvo išspausdinti keli tapytojo Algio Skačkausko (tuo metu dar nebuvo išėjusi jo knyga) eilėraščiai. Vieną iš jų, labiausiai patikusį, nusiunčiau Vidai:
Kai numirsiu –
Pakaskit tyliai už tvoros
Ten daug daugiau žiogelių gros
Gaidys, vidurdienį užklydęs,
Eiles balsu skaitys
Ten akys
Mažiau numirėlių matys
Išsiuntusi eilėraštį, netrukus gavau netikėtą Vidos atsakymą. Tekstą ji perfrazavo savaip:
Kai aš numirsiu
mano gyvybę tyliai
išberkit už tvoros,
ten gal gaidys pragys
ar vienas kitas žiogas
triukšmingą gaidį
išbaidys.
Išberkit drąsiai
gal kiti numirėliai
suklus ir pamatys.
Nežinau, ar supranta kas Vidą Ten, kur ji neseniai (tik prieš vienerius metus) iškeliavo, bet šiapus – ji liko kaip žmogiškumo, išminties, pasiaukojimo kultūrai pavyzdys.
...
www.kamane.lt vyr. redaktorė Vida Savičiūnaitė. Vidmanto Balkūno nuotrauka
Rasa Žukienė
Menotyrininkė
Ilgokai jos nepažinau, bet seniai žinojau, kad Vida Savičiūnaitė Kauno meno pasaulyje labai svarbus asmuo, autoritetas. Matydavau, kaip jai pasirodžius prie Kauno dramos teatro, administratorius žaibiškai atlapoja duris, o dailininkai parodose suka ratus, norėdami būti jos pastebėti, pakalbinti, aprašyti.
Pirmąsyk susidūrėme „Lietuvos ryto“ redakcijoje. Tais laikais dienraštis turėjo įdomų kultūrinį priedą ir spausdindavo menotyrininkų tekstus. Įėjau į kabinetą, iš saulės spindulių ir cigaretės dūmų kamuolio išniro baltaplaukė redaktorė, permetė akimis rašinį, ir sako: „Kur pavadinimas? Duok greičiau!“ Sutrikau, kažką lemenau, nesuprasdama, kad pavadinimas – nepaprastai svarbu. Tąsyk jį sugalvojo Vida; per dvi minutes, ir labai taiklų. Ėjau Laisvės alėja ir stebėjausi, kaip galima taip žaibiškai perprasti svetimą tekstą. Redaktorė ir redakcija paliko stiprų įspūdį.
Praėjus keleriems metams vieną vakarą suskambėjo telefonas, oficialiai prisistatė Vida Savičiūnaitė ir pasiūlė dalyvauti pokalbyje su tapytoju Arūnu Vaitkūnu. Neatsisakiau, tik nustebau, nesuprasdama, kaip ji mane atrado, kodėl pasirinko pokalbiui su anuomet vienu svarbiausių Lietuvos tapytojų. Pasirodo, ji skaitydavo visus dailėtyrininkų rašinius, tačiau ilgokai nedrįso skambinti, galvodama, kad universitetų dėstytojos, jos žodžiais tariant, būna neprieinamos ir pasipūtę. Paaiškėjo, kad žmogus, šaltai ir tiksliai preparuojantis spektaklį, vaidmenį ar parodą, yra ir jautrus, ir nedrąsus. Kalbantis su A. Vaitkūnu pamačiau, kaip dirba tikras kultūros žurnalistas: jos klausimai buvo taiklūs,netikėti ir esmingi, liečiantys pačias skaudžiausias meno proceso ir Kauno meninio gyvenimo puses. Tapybos situaciją, Vida, atrodo, suvokė geriau už mus su Arūnu. Stebėdama iš toliau, ji matė aiškiau už kitus meno procesų dalyvius.
Vida buvo tikra menotyrininkė. Vienodai gerai rašė apie teatrą, dailę, architektūrą. Nebijojo tiesaus žodžio ir tų, kurie jos rašiniais buvo nepatenkinti. Buvo pasiryžusi susikauti dėl tikro meno, ir užtikrintai žinojo, koks yra tikrasis menas ir kaip atrodo chaltūra. Vida ilgėjosi gero meno, principingų vertinimų, aiškių pasisakymų. Dirbo atsidavusi, iš širdies, mėgo (taip būna nedažnai) ir mokė jaunesnius kolegas, nelaikė jų konkurentais, negailėjo patarimų. Jai buvo svarbu meno kritiko misija, profesijos principai.
Vidos tiriantis žvilgsnis ir reikliai skambantis balsas vis iškyla atmintyje, kai vartau šiandieninę kultūrinę spaudą, bandau perprasti vingriai parašytą recenziją. Vis pagalvoju, ką pasakytų Vida? Nepagirtų. Žinau, kad pasijusčiau kiek kalta. Kad neturiu jos nonkonformizmo ir energijos, kad manau esant beviltiška įrodinėti, kritikuoti, diskutuoti. Ar viso to kas nors dar ilgisi šio meto kultūrinėje spaudoje? O Vida Savičiūnaitė neapkentė pasidavimo, apsimetinėjimo, konformizmo. Buvo apdovanota racionaliu protu, skaidriu matymu ir teisingumo jausmu. Ji neapkentė falšo. Ir tekste, ir pašnekesiuose greit jį aptikdavo ir tiesiais, negailestingais klausimais greit išmušdavo norą išsisukinėti, vaidinti, slėptis už įmantrių frazių.
Vidos paveikslas atmintyje labai ryškus. Jos vieta liko tuščia. Kultūros lauke neliko nė vienos jai prilygstančios darbininkėlės; nei žurnalistės, nei menotyrininkės. Atsitiko tai, ko Vida labiausiai bijojo – tiek kūrėjų, tiek vertintojų stovyklose maža iš tiesų gyvenančių kultūroje ir su kultūra. Suvešėjo tai, ką V.Savičiūnaitė drąsiai rovė, slopino. Dauguma tiesiog smagiai gyvena. Provincijoje. Ir recenzijos nerašo ištisą naktį. Gaila, kai pagalvoji, kad provincija jau kėsinasi išsikeroti mumyse, o perspėti apie pavojų nėra kam.