Lapkritis

Arūno Vaitkūno piešinių dienoraštis

Arūnas Vaitkūnas (1956-2005) – unikalią spalvinę klausą, ypatingą meninį jautrumą turėjęs tapytojas. Meno gerbėjams jis puikiai žinomas vidine įtampa persmelktais, pastoziškais, sodriais potėpiais nutapytomis drobėmis. Tačiau esama ir mažiau žinomos jo kūrybos, kurią sudaro parodose neeksponuoti piešiniai. Juos atrasti ragina lapkričio viduryje dviejose Kauno erdvėse atidarytos parodos: A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje iki gruodžio 16 d. eksponuojami pieštuku ir pastelėmis užfiksuoti nykstantys sakralūs Žemaitijos objektai – mediniai kaimo bažnyčių bokštai, senųjų kapinių fragmentai, šventoriaus vartai, kryžiai, galima išvysti ir kelionėse sutiktų žmonių bei dailininko artimųjų portretus, piešiniuose įamžintas Vilniaus ir Kauno namų laiptines, vėliau tapusias paveikiu tapybos darbų motyvu; galerijoje „Meno parkas“ pristatomos dailininko fotografijos bei spaudos būdu gerokai padidinti piešiniai. „Galbūt taip išdidinti mažus blonknotų piešinius  buvo rizikinga, bet norėjosi iš arčiau, lyg pro padidinamąjį stiklą parodyti rankos liniją. A. Žmuidzinavičiaus muziejuje esanti  ekspozicija daugiau „muziejinė“, o čia,  dėl pakeistų dydžių, ji šiek tiek modernesnė ,“–teigia tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Tapytojos rūpesčiu su A. Vaitkūno piešiniais galima susipažinti ne tik veikiančiose parodose, bet ir naujame kataloge „Arūnas Vaitkūnas. Piešiniai“. Jame publikuojami 1980-2005 m. laikotarpiu popieriuje ir blonknotuose pieštuku, sepija, pastelėmis sukurti darbai, kurių atlikimo geografines ribas nužymi Žemaitijos ir Dzūkijos vietovardžiai, Vilnius, Kaunas ir Gruzija. Piešinių turinį, motyvus nusako katalogo sudarytojos A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir menotyrininkės Kristinos Budrytės tekstuose išskirti skirsniai „Laiptinės“, „Kelionės ar vieta?“, „Žmonės“, „Motyvai ir daiktai“ ir „Svetimos žemės“. Autorių tekstus papildo autentiški paties Arūno Vaitkūno užrašai.

Ar esate skaitę kieno nors dienoraštį arba asmeninius užrašus? 2009-aisiais buvo išleista prancūzų rašytojo Alberto Camus (1913-1960) knyga „Užrašų knygelės“. Joje spausdinami tekstai nebuvo skirti pašaliniam skaitytojui. Priešingai, tie sakiniai rašyti pačiam sau. Todėl netolygūs, šokinėjantys, kartais vos keliais žodžiais nustveriantys mintį ar pagaunantys įspūdį, kol šis nepaspruko šalin, neišdilo, o kartais užrašomi tam, kad vėliau taptų romano dalimi. Panašus įspūdis apima parodose tyrinėjant A. Vaitkūno piešinius, vartant jo katalogą. Juose glūdi sau pačiam svarbūs, reikalingi ir artimi dalykai, todėl piešiniai įgauna intymų dienoraštiškumo atspalvį. Tapytojo dienoraštis savotiškas – ne tik žodžiu, bet ir vaizdu rašytas, išblaškytas laike (kai kuriais atvejais datavimas tapęs ypač sudėtingas), blonknotuose, užrašų knygelėse, popieriaus lakštuose. Vieni juose matomi piešiniai – tartum pasiryžimas, pažadas prie jų dar sugrįžti su teptuku rankoje: juose žodžiais pasižymėtos spalvos, tapybai praversiantys komentarai. Kiti – tartum bandymas išsaugoti vertus prisiminti motyvus, mintis ir įspūdžius.

A. Vaitkūno piešinius iš inercijos norisi vadinti eskizais; argi tapytojui jie nėra tik pagalbinė priemonė? Tačiau tenka stabtelėti ir prisiminti, kad pats dailininkas juos laikė savarankiškais, nors ir nebūtinai parodoms skirtais (šie piešiniai eksponuojami pirmą kartą) darbais. O ir į tapybos kūrinius ne visi piešiniai peraugdavo.

„Jis reikalavo iš pasaulio prasmės,“– apie A. Camus sako Arvydas Šliogeris. O A. Vaitkūnas? Ko jis ieškojo? Maždaug 1984-1985 m. sudėtinga  vidinė būsena privertė dailininką leistis į vienišą kelionę nežinoma, nesuplanuota kryptimi; tikslas buvo ne konkreti vieta, bet dvasinės ramybės, vidinės darnos troškimas. A. Vaitkūnas nebuvo keliautojas-turistas, pasitenkinantis pro langą matytais vaizdais. Pėsčiomis išvaikščiojo Žemaičių Kalvariją, Sedą, Šateikius, Šarnelę ir kt., stabtelėdavo prie įdomiai ištapytos klausyklos, keisto kolorito paveikslo, „žymėjosi“ liaudies skulptūras, sutiktų žmonių portretus. Aplinkiniame pasaulyje jis ieškojo to, kas tikra, autentiška, archaiška. Tiek tapydamas, tiek piešdamas dailininkas išliko jautrus laikinumui, gyvenimo praeinamybei, galbūt todėl jo darbai sklidini dramatizmo, savotiškos įtampos.

Grafikos debiutas parodų cikle „Duetai“

Arūno Vaitkūno piešinių ekspozicijos – tai atidengtas žinomo dailininko nematyto meninio palikimo klodas. Parodyti tai, kas nepažinta arba gerokai primiršta, stengiasi ir galerija „Aukso pjūvis“, šį kartą parodų cikle „Duetai“ pristatydama ne tapybos, o grafikos atstovų Romualdo Čarnos (g.1939) ir Algirdo Pakeliūno (1938-2003) kūrybą. Ekspozicijoje esama ir visai naujų R. Čarnos, ir šiek tiek primirštų A. Pakeliūno darbų.

Pasirinktus menininkus vienija keletas bendrų vardiklių: meilė grafikai, gimtasis Šiaurės Lietuvos kraštas, jautrumas gamtos motyvams. R. Čarna gimė 1939 m. Pakruojo rajone, 1961-1967 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute. Dailininko kūrybą paženklino ypatingas spalvos ilgėjimasis; jis domėjosi tušu, akvarele, pastelėmis atliktu spalvotu piešiniu, įvairiomis technikomis stengdamasis patirti spalvos skonį. Pavymui sekė erdvės platybių troškimas. Todėl ilgainiui greta juodai baltų portretų ir kitų kompozicijų atsirado poetiški ir meditatyvūs melsvai sidabrinio kolorito kraštovaizdžiai, motyvai, leidžiantys atverti begalines tolumas. Daug dėmesio grafikas skyrė Šiaurės Lietuvos peizažui. Autorius pripažįsta, kad jos lygumose atsiveriantys toliai ir aukšti dangūs padarė didelę įtaką meniniams ieškojimams. R. Čarna pasakoja, kad vienkartiniai išoriniai efektai jam svetimi, daug mielesnis susitelkimas į gilesnes dvasines būsenas, tačiau matyti ir noras „įkaitinti“ spalvą.

Ksilografijos meistro Algirdo Pakeliūno tėviškė – Dovydų kaimas Pasvalio rajone. Grafiko specialybę A. Pakeliūnas už savo kolegą R. Čarną įgijo ankstėliau – 1965 m. Tais pačiais metais dailininkas pradėjo dirbti ,,Šviesos“ leidyklos meniniu redaktoriumi ir dailininku, aktyviai dalyvauti parodose. Grafiko kūryba buvo įvertinta ne vienu svarbiu apdovanojimu ir diplomu. Bene geriausiai  žinomas A. Pakeliūno medžio raižinių ciklas „Kauno senamiestis“ (1967-1972). Šio ciklo grafikos lakštuose dailininkas kruopščiai ir atidžiai tyrinėjo urbanistinį Kauno senamiesčio audinį: architektūrinį paveldą, siauras gatveles, vidinius kiemus. Tačiau grafiko dėmesį traukė ne vien miesto motyvai, bet ir gamtos, ypač gimtojo krašto, peizažas, portretų studija. A. Pakeliūnui, kaip ir R. Čarnai, rūpėjo spalvos paieškos, todėl jo kūrybos palikime esama ir mažai kam žinomų pastelėmis sukurtų darbų.

 Tiesa, A. Pakeliūno ir R. Čarnos  peizažo interpretacija bei spalvos suvokimas gana skirtingas. Galbūt skirtumą nulemia ir laiko nuotolis, nes eksponuojami A. Pakeliūno darbai buvo sukurti 8-10 dešimtmetyje, R. Čarnos – per pastaruosius dvejus metus (išskyrus kelias išimtis). Atsispyręs nuo gamtos motyvo, R. Čarna  jį paverčia abstrahuotu vaizdiniu, poetine metafora, fiksuojančia ne tiek konkrečius pasaulio vaizdus, kiek dvasines būsenas. Tuo tarpu giedros ir lengvumo pojūtį A. Pakeliūno kūryboje sukelia pasirinktą motyvą užliejantis impresionistinis šviesos virpėjimas.

Sugrįžusio skulptoriaus Saadia Bahat kūryba

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje lapkričio pradžioje atidaryta lietuvių kilmės Izraelio menininko Saadia Bahat (Bokšickio) skulptūros darbų paroda „Po 69 metų“. Alytuje gimęs menininkas prieš 69 metus, 1943-iaisiais, su daugeliu kitų likimo draugų gyvuliniu vagonu buvo išvežtas iš Vilniaus geto į Estiją, o vėliau – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pasakodamas apie save, S. Bahat akcentuoja (iš)gyvenimo stebuklą – matydamas, kaip ir kokiais mastais buvo žudomi kiti, jis gerai žinojo, kad yra tarp palyginti mažos saujelės tų, kuriems pasisekė išvengti mirties. 1946 m. menininkui pavyko pasprukti į Palestiną, tačiau ramybė ilgai nesitęsė, nes prabėgus beveik dvejiems metams jau teko kautis Izraelio nepriklausomybės kare.

Tik išėjęs į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį S. Bahat nusprendė pradėti skulptoriaus karjerą – įgyvendinti seną svajonę, kuriai iki galo išsiskleisti dirbant inžinieriumi nepakako laiko.

Jeigu skulptūra skambėtų kaip muzika, Bahat darbai primintų fortepijonu atliekamą giedrą klasikos kūrinį. Glotnūs medžio, akmens, marmuro paviršiai švariomis natomis susilietų į harmoningą, skaidrią melodiją. Atskiri skulptoriaus darbai – savotiškas vaizduotės kamertonas, jais išgaunama nepriekaištinga pirmosios oktavos „la“ ragina rinktis mažorinę interpretaciją. S. Bahat kūriniuose nėra tiesiogiai išreikštos gyvenime patirtos kančios, mirties grėsmės atspindžių – galbūt to būta per daug ir dabar norisi pailsėti? Darna, ramybė, pusiausvyra, švelni erotika, vadintina meile, – žodžiai, tinkami apibūdinti skulptoriaus darbams. Matant jų gausą panašu, kad autorius skuba išnaudoti laiką, puikiai žinodamas džiaugsmo gyventi kainą.

Kitoks Japonijos meno peizažas

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad kalbant apie Japonijos meną dažniausiai mintyse iškyla tradicinės tapybos tušu vaizdinys: meistriška, grakšti linija, lengvas, bet preciziškas piešinys, veikiausiai gamtos motyvas. Atrasti kitokią Japonijos dailės panoramą siūlo M. Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama šiuolaikinio šios šalies meno paroda „Kelias į ateitį: naujasis Japonijos menas“. Joje rodomi kūriniai gerokai pakeistų anksčiau aprašytą reginį. Sąsajos su tradicine tapyba tušu jaučiamos nestipriai, tarytum vos vos plazdantis pulsas Nobuyuki Takahashi darbuose, kuriuose iki minimalaus ženklo redukuojamos šventovės, karštųjų šaltinių kurortai.

Ekspozicijoje ryškios žanro ribų, skirties tarp meno ir kasdienybės (arba ne meno) nykimo tendencijos. Šį teiginį puikiai iliustruoja Miyuki Yokomizo dušo kabiną primenanti instaliacija „Nuplauk“, sudaryta iš 16 000 į plastiko maišelius sudėtų muiliukų, grupės Maywa Denski kūryba. Šios menininkų grupės darbai išsiskiria ne tik pramoninės industrijos kritika, bet ir savosios veiklos spektaklizacija.  Maywa Denski nariai vilki darbininkų kostiumais,  vadina save darbuotojais, kūrinius – produktais, studiją – fabriku.

Keliuose darbų aprašuose teigiama, kad menininkai savo kūryboje pasitelkia ne vien regos, bet ir uoslės, lytėjimo pojūčius, darbus eksponuoja pritaikydami juos konkrečiai erdvei. Gaila, kad šįsyk tenka pasitenkinti tradiciniais meno recepcijos būdais.