JAUNŲJŲ KŪRĖJŲ LAIKAS  0

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2012-05-28

Gegužė – ne tik kaštonų žydėjimo, skintų pakalnučių ir žalios spalvos įsiviešpatavimo metas, bet ir laikas, kai besimokantiems (ir ne tik jiems!) tenka daug dirbti.  Neatsitiktinai šį mėnesį įvairias Kauno erdves užplūdo jaunųjų kūrėjų, VDA Kauno fakulteto dailės studentų, darbai – ką tik praūžė galutinis jų įvertinimas. Vieni kūriniai vidinėse miesto erdvėse pabuvo tik gynimų metu, kiti pasiliko jose ilgėliau. Tarp pastarųjų – Gabijos Datenytės ir Miglės Dunčikaitės bakalauro baigiamųjų darbų ekspozicija „Kanklėse“, Juditos Rinkevičienės paroda „Pas močiutę“ galerijoje „MJ“, Danielės Streikutės ir Rosandos Sorokaitės darbai iki mėnesio pabaigos bus eksponuojami J. Vienožinskio menų fakultete. Tekstilininkių baigiamieji darbai rodyti galerijoje „Balta“. Jauni kūrėjai okupavo ir galerijos „Meno parkas“ bei Kauno menininkų namų parodų sales: pirmojoje vyksta grafikos paroda „Pasportas“, antroje eksponuojami Lietuvos moksleivių dailės olimpiados „Sparnai: nuo vėjo malūnų iki ...“ miesto turo nugalėtojų kūriniai.

Be abejo, būta ir esama tokių ekspozicijų ir dailės gyvenimo nutikimų, kurie į šį „studentų stalčiuką“ netelpa. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir rusų menininkės Liubovės Varšavskajos rankų darbo kostiumų paroda „Kai rašmenys tyli“ A. Žmuidzinavičiaus muziejuje bei ilgai lauktasis „Fluxus ministerijos“ atidarymas. Tuo tarpu galerijoje „Aukso pjūvis“ rodoma skirtingų šalių dailės disciplinų dėstytojų kūryba parodoje „Kvadratas 5“. 

 

Tremtis ir deja vu

 

  

 „Kanklėse“ iki birželio 1 d. dar galima  pamatyti dviejų VDA KDF absolvenčių – M. Dunčikaitės ir G. Datenytės baigiamųjų darbų parodą.

M. Dunčikaitės darbų cikle atskleidžiama jos senelio gyvenimo istorijos dalis. „Mano tema „Senelio eilėraščiai“. Ją pasirinkau, nes sužinojau, kad mano senelis buvo ištremtas į Sibirą kaip politinis kalinys, ir radau eilėraščius, kuriuos jis parašė būdamas ten. Jo eilės sukėlė labai daug emocijų: jos pilnos ilgesio, šaltumo, praradimo, netgi iškilo miglotas kalėjimo vaizdinys, tad nusprendžiau jas interpretuoti savaip ir versti į tapybos plastiką,“ – pasakoja autorė. 

Stengdamasi perteikti senelio išgyvenimus tremtyje, apie kurią jis pats niekada nepasakojo, Miglė atsisako ekspresijos ir kontrastų, renkasi monochromiją, ramų pilką koloritą. Ji raižo, sluoksniuoja ir nutrina raides, tarsi giliai įsirėžusio, nublankusio, bet nepradingusio atsiminimo fragmentą išryškina kai kurias posmų dalis. Laiko dimensijai perteikti autorė vietomis klijuoja drobės intarpus. Pasak jos, senelio eilės yra liūdnos, pilnos ilgesio, todėl ir drobės neturėtų sukelti teigiamų emocijų, jose turėtų būti juntamas šaltumas, kančia.

Tuo tarpu G. Datenytė žiūrovą priverčia iš naujo pažvelgti į mūsų  kasdienybės peizažo elementus: elektros stulpų virtines, gamyklų siluetus, metalinių įrenginių konstrukcijas. Šie civilizacijos, pramonės ženklai paprastai nepatraukia dėmesio. Jie visur vienodi – tokie patys už troleibuso lango, mažuose miesteliuose ir priemiesčiuose. Iš pirmo žvilgsnio tokie objektai atrodo šalti, negyvi ir nejaukūs. Tačiau nutinka, kad konkrečiam žmogui konkretus, rodos, niekuo neypatingas gamyklos pastatas ar elektros stulpų virtinė tampa reikšminga. Tai lemia jo santykis su  objektu, su juo susijusi asmeninė patirtis ir išgyvenimai. Kadangi tapydama Gabija neparodo, kurioje miesto vietoje yra jos vaizduojami motyvai, žiūrovas patiria deja vu, jei tik yra kada nors užkopęs į panašios metalinės konstrukcijos viršų ar ilgiau stebėjęs horizontą, į kurio dangų įsiremia elektros stulpų viršūnės.

Jų konstrukcijose, formose jaunoji tapytoja pastebi savitą estetiką ir perteikia ją realistiniu piešiniu, apgalvotais spalviniais sprendimais. Autorė lieka „už kadro“, savęs tapybos darbuose nevaizduoja, tačiau kūrinių cikle aiškiai juntamas jos žiūrėjimo rakursas: viename darbe ji mėgaujasi riba, kur vakarėjantis dangus susiliečia su žeme, pabrėždamas elektros stulpų grakštumą, kitame kviečia palypėti metalinėmis konstrukcijomis į viršų ir pažvelgti žemyn tada, kai jau ims svaigti galva, trečiame tarsi siūlo persiropšti per tvorą, vogčiomis užsikeberioti kopetėlėmis ant fabriko įrenginio, kad galėtum geriau įsižiūrėti į saulėlydį. 

Akivaizdu, kad didelę įtaką menininkei padarė fotografija. Tačiau ji pasinaudoja ir specifinėmis tapybos ypatybėmis – eksperimentuoja laisvu dažo potėpiu ir liejimu, išbando netradicines technikas (akrilą derina su medžio dažais), per ekspresyvią spalvą priverčia darbus pulsuoti.

 

Tai, ko nėra, bet norisi, kad būtų

 

Asmeniniais išgyvenimais taip pat remiasi Danielės Streikutės tapybos darbų ciklas, eksponuojamas J. Vienožinskio menų fakultete. Tačiau menininkės leitmotyvas, atsispyręs nuo išorinio pasaulio, ištirpsta individualaus vidinio pasaulio atspindžiuose. Storai užteptame dažu, nugremžtame ir vėl užlietame drobės paviršiuje lieka tik baltos-pilkos-juodos monochromija, savęsp sugėrusi tapytojos autorefleksijas. Tykodama atsitiktinumo, pasitelkdama intuiciją, nuvalydama dažų sluoksnį ir vėl jį atnaujindama D. Streikutė konstruoja savo erdvę. Pasak jos, „sugalvotą, išjaustą, numanomą, kažkur esančią, gal norėtiną, kad būtų, bet niekur nesančią, idealią idealiai, t. y. susigalvotai, būčiai, kur iš tiesų nereikia gyventi: matyti kitų žmonių, bendrauti, duoti ir imti, valgyti, geisti, analizuoti, kur nereikia kovoti, kentėti, kur niekas nevyksta, nes nieko ir nereikia arba viskas jau įvyko.“

Troškimas turėti savo erdvę išsipildė pastato, kuriame autorė gynėsi diplominius darbus, koridoriuose, apšviestuose dienos šviesos. Autorė pasakoja, kad šioje realioje erdvėje pamatė erdvę, kurios ilgisi: „Menas dažnai vaizduoja tai, kas norėtina, kad būtų, bet čia, mūsų realybėje, nėra. Nėra sulėtinto ėjimo, lengvais žingsniais kaip kine. Yra užuomina, tikrovės akimirksnis, kine virstantis vaizdiniu. Aš irgi pamačiau užuominą, kuri buvo išreikšta tapybos darbais.“

Regis, autorė vis mena tą pačią mįslę „kas būtų, jeigu (ne)būtų?“. O galbūt kažkas visada yra? Kaip kad erdvė ir ja klaidžiojanti šviesa. Tapytoja bando tai apčiuopti ir šis bandymas kūrybos procese tampa ėjimu į save link viduje vykstančio virsmo, jo apčiuopimo ir dar vieno savęs perkeitimo.

Vienoje parodoje su D. Streikutės darbais eksponuojama Rosandos Sorakaitės kūryba – ciklas „Kasdienybės paviršiai“. Autorė pasirenka atpažįstamus motyvus, daiktus, esančius negyvenamame kambaryje, niekur iš jo nesitraukiančius, todėl tampančius susikaupimo momento dalimi. Juose atsispindi laiko slinktis, buvimas akimirkoje. „Paveiksluose vaizduoju laiko tarpsnį, kai temsta, dieną keičia vakaras, natūralią šviesą – lempos švieselė. Stebėdama kasdienybę, galiu pajusti savo būtį ir nebūtį šviesos ruože, slenkančiame tapetu“, – pasakoja R. Sorakaitė.

 

Jaukus buities paprastumas

 

 

Dar viena VDA KDF absolventės paroda įvyko „MJ“ galerijoje. Joje eksponuotas J. Rinkevičienės tapybos ciklas „Pas močiutę“. Pernelyg nenutoldama nuo natūros, tvirtais potėpiais autorė jame fiksuoja kasdienį namų vyksmą. Ji renkasi vaizduoti  tai, kas artima ir pažįstama: savo vaikus su savo močiute paprastą dieną. Pasak tapytojos, tai neparadinė gyvenimo pusė, kuri ir yra svarbiausia. „Nors stebiu savus vaikus, regiu ir prisimenu savo vaikystę. Tie patys žmonės, ta pati aplinka, detalės. Tarsi ji būtų grįžusi, tarsi laikas būtų apsukęs ratą. Viską patiriu dar kartą iš naujo. Ir tai perkeliu į drobes. Pusryčių kvapas, dideli pūkiniai patalai, išsikerojęs kaktusas ar pakeliančios rankos – yra ne tik tai, ką matau dabar, bet ir mano vaikystės prisiminimai”, – pasakoja J. Rinkevičienė.

Kartu ji klausia, kokia yra šių dienų vaikystė: ar vaikų aplinkoje vis dar apstu švelnumo, atidumo, neskubraus dėmesio ir kantrumo? Bendravimas su vyresnės kartos žmogumi ypatingas. Menininkė teigia, kad senas žmogus nėra „prisigėręs“ dabartinės aplinkos, neparsineša į namus darbe patirto streso, nėra įsitempęs vardan to, kad gražiai atrodytų ar apsimestų pačiu geriausiu. Todėl vaiko ryšys su vyresniąja karta padeda atskirti tai, kas amžina, augina vaiką žmogumi, kuris gali būti tarp kitų žmonių pats savimi, o ne kaip baikštus (ir puolantis) žvėriukas. Nuoširdus ir paprastas bendravimas visapusiškai brandina, perduoda vertybes.

Šias mintis J. Rinkevičienė įkūnija figūrinėmis kompozicijomis, kuriose buitinių scenų paprastumas parodomas su ypatinga pagarba ir švelnumu.

 

Kvadrato interpretacija

 

„Aukso pjūvio“ galerija pratęsė dailininko Vytauto Povilaičio (tėvo) tapybos darbų ekspoziciją dar vienam mėnesiui. Naują duetą tikimės pamatyti birželį, o šiuo metu Verslo lyderių centro (BLC) parodų erdvėse vyksta tradicinė dailės disciplinų dėstytojų paroda „Kvadratas 5“. Antroji ekspozicijos dalis –  Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27) buvo laikinai nukabinta dėl toje erdvėje vykusių studentų baigiamųjų darbų gynimų.

Didžioji dalis „Aukso pjūvyje“ eksponuojamų darbų sukurti lietuvių menininkų. Galimybę parodą vadinti tarptautine suteikia vos keli autoriai iš kitų šalių . Pagrindinė dalyviams iškelta sąlyga – jie turi būti dailės mokytojai arba dėstytojai. Parodos kuratorius, stiklo menininkas Artūras Rimkevičius, siūlo kūrybingai pažvelgti į šią, pasak jo paties, fundamentalią, perimamą iš kartos į kartą, formą. Menininkai kviečiami atsispirti nuo kultūrinių, religinių, filosofinių kontekstų. Kvadratas interpretuojamas pasitelkiant pačius įvairiausius dailės žanrus: tapybą, grafiką, keramiką, fotografiją, tekstilę, skulptūrą, stiklą, mišrią techniką ir skaitmeninę spaudą.

 

Requiem orkestrui „Fluxus ministerijoje“

 

Gegužės 11 d. pagaliau įvyko ilgai lauktas „Fluxus ministerijos“ atidarymas. Naujam gyvenimui pažadintas buvusio batų fabriko „Lituanica“ (Jonavos g. 3) kompleksas maždaug pusantrų metų laikotarpiui taps kūrybine erdve įvairaus žanro menininkams ir kultūros renginių organizatoriams.

Šventės linksmybių maratono metu buvo atidarytos menininkų Sauliaus Vaitiekūno, Stasio Žirgulio ir Evaldo Janso darbų parodos.

Dėmesį patraukia 200 kvadratinių metrų užimanti vilniečio S. Vaitiekūno instaliacija „Requiem orkestrui“. Ją sudaro beveik pusantro šimto kėdžių orkestrantams, natų stovai, pučiamieji muzikos instrumentai ir maždaug 5 kilometrai kabelio. Ypač svarbus ne tik objektų išdėliojimas, erdvinė jų kompozicija, bet ir šviesa: kūrinys eksponuojamas prieblandoje, tuo tarpu dirbtinės šviesos srautas daiktų paviršiuose suspindi ryškiomis blykstėmis, sukurdamas buvimo scenoje įspūdį.

Pirmą kartą „Requiem orkestrui“  žiūrovai išvydo „Vartų“ galerijoje 2008-aisiais. Per ketverius metus pasikeitė instaliacijos sudėtis, koncepcija įgavo naują atspalvį. Pirmąsyk kūrinys buvo susietas su šalyje vykstančiais rinkimais, orkestre esančių vietų skaičius atitiko Seimo narių skaičių. Šįkart skaičiaus autorius neakcentuoja, orkestras – tai gyvenimo metafora. Pasak jo, visi vienokiu ar kitokiu būdu esame orkestrantai, besistengiantys atrasti savo vietą gyvenimo orkestre. Ne visada jame sklandžiai susigrojama, esama ir nesusikalbėjimo, nesupratimo. „Būtų gerai, jei labiau įsiklausytume į  muzikuojančius šalia,“ – sako menininkas.

Kėdės, pučiamieji instrumentai atrodo savaime suprantami, tačiau yra ir dar vienas ne mažiau svarbus simbolinis elementas – susiraizgęs kabelis.

„Šiuo atveju jis atlieka penklinės funkciją. Per ją ateina muzika. Penklinėje susipainiojęs orkestras atspindi nesusigrojimą, nesusišnekėjimą. Žiūrėdami į orkestrą matome kelias spindinčias švieseles, tačiau garso negirdime. Kodėl?  Gal todėl, kad kažkas nemoka groti, gal instrumentas sugedęs, gal nėra dirigento ir pačių muzikantų. Tai provokacija atsakyti į begalę galimų klausimų,  kylančių žiūrovui vaikštant aplink orkestrą: kodėl kai kurios kėdės viena nuo kitos nusisukusios arba stovi beveik ratu? Galbūt kažkas tame chaose ieško kokių nors sąlyčio taškų, bando susigroti?“ – samprotauja S. Vaitiekūnas ir pasidžiaugia, kad ekspozicijos erdvė visiškai atitinka kūrinio poreikius: jo nesuvaržo,  nėra pernelyg didelė.

Instaliacijos – svarbi, bet ne vienintelė menininko kūrybos sritis. Jis taip pat kuria įvairaus mastelio objektus, skulptūras. Darbuose dažnai naudoja lauko akmenį („Axis mundi“, 2005 m. Europos parkas, „Žinia“, 2005 m. ir kt.) ir pajūrio akmenėlius. Visai neseniai Vilniuje (Stiklių g. 7) menininkas atidarė savo darbų galeriją „Terra recognita“, kurioje lankytojų laukia Baltijos jūros akmenėliai, dirbtuvėje virtę juvelyriniais dirbiniais.

 

Asmeninių  G. Datenytės, M. Dunčikaitės, D. Streikutės  J. Rinkevičienės, S. Vaitiekūno archyvų nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*