Sausis

Scenos iš oratorijos „Amžinoji šviesa“. Solveigos Vasiliauskaitės nuotraukos.

Tragiškieji Sausio 13-osios įvykiai ir Antano Jasmanto (filosofo Antano Maceinos literatūrinis slapyvardis) „Poezija“ (1992) tapo įkvėpimo šaltiniu kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, Laisvės gynėjų dienai paminėti sukomponavusiam poetinę oratoriją skambiu pavadinimu „Lux aeterna“ (liet. „Amžinoji šviesa“). Kūrinys, būtent šiai progai užsakytas Kauno miesto savivaldybės, realų teatralizuotą pavidalą įgavo Kauno sporto halėje sausio 13-osios vakarą.

Renginio komercinę sėkmę, ko gero, nulėmė populiarūs atlikėjai – solistė Ona Kolobovaitė, kauniečių itin mylimas Liudas Mikalauskas, Vilhelmas Čepinskis, Valerijus Ramoška, aktorius Egidijus Stancikas, fortepijonu skambinęs kūrinio autorius Giedrius Kuprevičius. Prie atlikimo prisidėjo ir Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis) bei Kauno simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno. Režisūrinis ir vaizdinio apipavidalinimo vairas atiteko režisieriui Gyčiui Padegimui, dailininkei Birutei Ukrinaitei, videodailininkui Simonui Glinskiui.

Nors autorius teigė kūrinyje vengęs pompastikos, visiškai jos atsisakyti nepavyko. Mat tai diktuoja jau pats kūrinio žanras – poetinė oratorija, o ir atlikimo erdvė buvo ne visai įprasta, nes Kauno sporto halė labiau siejama su masiniais populiariosios muzikos renginiais. Tad gana specifinė erdvė reikalavo individualaus sprendimo. Tąkart ji buvo išnaudota salę padalinant į dvi dalis: ant didesnės pakylos buvo įkurdintas Kauno valstybinis choras, Kauno simfoninis orkestras ir solistai. Parterio erdvėje stovėjo mažesnė pakyla, skirta fortepijonui ir už jo išdidžiai sėdėjusiam kompozitoriui G. Kuprevičiui. Tai buvo tarsi vaizdinės koncepcijos centras, aplink kurį stovėjo lietuviški vežimai su gėlėmis ir žmonės, apsivilkę imituotais lietuvių liaudies drabužiais. Beje, pastarieji didžiąją koncerto dalį stovėjo nejudėdami ir tik pabaigoje ėmė lėtai judėti ratu. Toks sprendimas pasirodė tipiškai „oratoriškas“ – mintyse iškart iškilo kito lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijų partitūros, išdėstytos ratu, kartu prisimenant ir jų atlikimą, imituojant vienokias ar kitokias apeigas. Tad galbūt nesąmoningai pats oratorijos žanras su tam tikromis apeigomis asocijavosi ir „Amžinosios šviesos“ kūrėjams, inscenizacijoje siekiant įkūnyti lietuviškumą, tokiu principu imituojant vaidilučių atnašavimą.

Kalbant apie lietuviškumą, „Amžinoji šviesa“, ko gero, vienaip ar kitaip turėjo atspindėti lietuviškąjį identitetą, nes buvo kuriama Laisvės gynėjų dienai paminėti, siejamai su Lietuvos nepriklausomybe. Choras ir solistai vilkėjo lietuvių liaudies drabužiais, kūrinio muzikoje buvo girdėti liaudies dainų intonacijos. Ypatingai jas galima buvo justi vokalinėse partijose, tačiau tai nereiškia, jog visas opusas buvo itin lietuviško atspalvio. Pasirodė, jog muzikinė kalba ir orkestriniai sprendimai kartkartėmis buvo pasiskolinti (o galbūt paveikti) prancūzų impresionistų ir amerikiečių minimalistų. Tokias asociacijas kėlė ne tik pati muzika, bet ir simfoninio orkestro sudėtį papildžiusi arfa ir metalofonas. Tad lietuviškumas buvo gana eklektiškai papildytas kitokiu koloritu.

Oratorija sukomponuota iš dešimties dalių, kurios nuosekliai jungiamos viena su kita – tai be galo malonu ausiai, ypatingai tai, kuri nėra pratusi prie šiuolaikinės muzikos kalbos. Vis dėlto grãžios, dailiai į visumą supintos melodijos pristigo dinamikos, šiek tiek priminė vagneriškąją „begalinę harmoniją“, kuomet tarsi kylama į kulminaciją, bet ji niekaip nepasiekiama. Prie to prisidėjo ir gana keistai panaudoti specialieji efektai – ant fortepijono ir prie jo sėdinčio kompozitoriaus krintantis sniegas, dūmai ir ugnis aplink mažąją pakylą. Žmogaus psichologijai lyg ir įprasta – kai scenoje iššauna ugnis ar įvyksta kažkas panašaus, artėja kulminacija arba pompastiška kūrinio pabaiga. Tąkart Kauno sporto halėje snigo, šaudė ugnis, o pabaigos vis nebuvo. Nedrįsčiau teigti, kad tokie sprendimai buvo neapgalvoti ir nekonceptualūs, tačiau masiniame renginyje apniko jausmas, jog nuolatos laukiama kažko įspūdingo, o specialieji efektai nėra būtent tai, ko tikimasi.

Sulaukus pompastiškos pabaigos, ji pasirodė visai netikėta – videoinstaliacijų iki tol rodytus gamtos vaizdus pakeitė tekstas, tuo tarpu solistai ir kompozitorius ragino visus atsistoti ir dainuoti drauge. Visa tai nuskambėjo kaip giesmė unisonu. Galbūt kas nors, pajutęs vienybę, išspaudė ašarą. O kitiems tikriausiai kilo ir visai kitokių – sarkastiškų ar ironiškų minčių, tarsi giedant nežinomos užjūrio šalies himną, kurio nėra nei mūsų širdyse, nei galvose.

Šiaip ar taip „Amžinoji šviesa“ jau vien savo egzistavimu ne vieną privertė susimąstyti apie Lietuvą, jos laisvę ir prieš dvi dešimtis metų žuvusiuosius už ją. Jau pats oratorijos pavadinimas diktuoja mintis apie amžinybę ir šviesą – ta prasme, jog jokios okupacijos neleido užgesti lietuviškumui. Tad ir visame teatralizuotame pastatyme galima įžvelgti tiltą, jungiantį mus, dabarties žmones, su senove. Imituoti lietuvių liaudies kostiumai, vaidilučių atnašavimas, liaudies dainų intonacijos jungiasi su dabartimi – kompozitoriumi G. Kuprevičiumi, teksto autoriumi A. Maceina, šiuolaikiška muzikine kalba ir, be abejo, atlikėjais, režisieriumi bei dailininkais. Turbūt labiausiai su amžinumu ir šviesa siejosi gausiai naudoti flugelhorno garsai, patikėti Valerijui Ramoškai – tai buvo vienas pastebimiausių, bet tikrai ne vienintelis amžinybės simbolis. Visus kitus simbolius palikime asmeniškai apmąstyti ir interpretuoti kiekvienam, girdėjusiam šį kūrinį.