Rugpjūtis

"Music for a While". Nuotraukos iš asmeninio ansamblio albumo.

Komedija, šokiai, dainos, teatras - viskas vienu metu. XIX-XX amžių sandūros laikotarpio naktinis klubas, kurio prieblandoje žėruoja prie staliukų sėdinčios stilingos damos ir džentelmenai. Tradicinio būta jo prancūziško, olandiško, vokiško ar amerikietiško – nesunku atspėti – tai kabaretas. Tikriausiai ne vienam šis reiškinys siejasi su paslaptinga aistra, raudonuoju vynu ir cigarų dūmais – neatsiejamais kabareto atributais. Tačiau ši tradicija jau išnyko bemaž prieš pusę amžiaus, tad kabaretas šiomis dienomis gyvuoja bene tik muzikinių teatrų ir koncertų salėse.

Kabareto stiliaus muzika skambėjo ir viename iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų, per vokalinio-instrumentinio ansamblio iš Norvegijos „Music for a while“ pasirodymą liepos 31 dieną Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Tiesa, ansamblio pavadinimas primena visai ne kabaretą, o kai ką kita – anglų baroko kompozitoriaus H. Purcello kompoziciją tuo pačiu pavadinimu, sukurtą J. Drydeno dramai „Oidipas“.

„Music for a while“ koncertas buvo pavadintas „Variacijos kabareto tema“. Programoje dominavo vokiečių kompozitoriaus Kurto Weillio muzika, sukurta Vokietijos, Prancūzijos ir Amerikos laikotarpiais – 1920-1940 metais, kartkartėmis įterpiant ir kitų kompozitorių opusus bei suteikiant jiems kabaretišką skambesį. Tačiau būtent K. Weilio kūryba yra šio kolektyvo koncertinio repertuaro pagrindas, jo muzika ansamblis susidomėjo senokai, nuo pat „Music for a while“ susikūrimo pradžios – 2004-ųjų. O bene pagrindiniu ansamblio siekiu tapo suteikti K. Weillio kūrybai savitą, šiuolaikišką skambesį. Visi ansamblio nariai (Tora Augestad (vokalas), Stianas Carstensenas (akordeonas, gitara), Martinas Taxtas (tūba), Palas Hauskenas (mušamieji, perkusija) yra profesionalūs džiazo muzikantai, tad natūralu, jog juos domina visapusiška improvizacija.

O ji pasireiškia pirmiausia ne visai tradicine ansamblio instrumentų sudėtimi, kurią sudaro vokalas, akordeonas arba gitara, tūba ir mušamieji. Gana įdomus pasirinkimas, turint omenyje kiekvieno instrumento semantiką: mušamieji tarsi privalomi kiekvienam džiazo muzikantų ansambliui; gitara – įprasta, o akordeonas – ne visai. Tūba, jei ir būna, neretai lieka nuošalyje, į pirmąjį planą pučiamųjų grupėje iškeliant saksofoną, o vokalas – nebūtinas, bet labai tradicinis bet kokio stiliaus ansamblio komponentas. Iš karto akis (tiesą sakant, ir ausis) kliūva už akivaizdaus trūkumo – bosinės gitaros nebuvimo. Atlikėjai keturi, tačiau muzikuojantis ansamblis skamba ypač keistai, tarsi vienas didelis žvangantis tuščiaviduris instrumentas – kaip griaučiai, sudaryti iš mušamųjų, skardžios tūbos, minkšto akordeono ir skandinaviškai šalto balso. Visa tai sukuria itin savotišką,  avangardinį skambesį, tačiau beveik viso koncerto metu šmėkščiojo mintis, kad ansambliui trūksta keletos instrumentų, užpildančių skardžią tuštumą.

Avangardiškai skambantis kabaretas – neįprastas ir įdomus reiškinys, bet dar neįprastesnis aspektas – šios muzikos šaltumas ir santūrumas. Žinia, jog „Variacijas kabareto tema“ atliks skandinaviškas ansamblis, suintrigavo iš karto. Tačiau koncertui įsibėgėjus ne kartą teko svarstyti: ar tai, kad vokalistės T. Augestad balsas skamba kaskart vis skirtingai ir ne visada užtikrintai, yra santūrumas ar neprofesionalumas? Kartais jis skambėdavo skaidriai, kartais aukštos natos imdavo rėžti ausį. Kartkartėmis rodėsi, jog registrų kaita – pernelyg sudėtingas uždavinys vokalistei, ne visuomet profesionaliai suvaldančiai savo balso aparatą. Be to, skaidrus ir lygus balso tembras neatrodė labai tinkamas avangardiniam kabaretui. Visa tai galima būtų priskirti patirties stokai, tačiau ansamblis „Music for a while“ yra gana brandus – gyvuoja jau aštuonerius metus. Nors ansamblio narių darna buvo ryškiai pastebima, kiekvienas jų neretai pasirodydavo pernelyg intravertiškas, susikaustęs, o vokalistei kartais nepavykdavo užtikrintai suvaldyti balsą.

Reikia pripažinti, jog pati idėja atlikti Kurto Weillio kūrinius savaip yra originali ir ne itin populiari – tuo ji ir įdomi. Be to, avangardiškai skambantis kabaretas taip pat nelabai tradiciška. Tai sveikintina kolektyvo „Music for a while“ idėja, padedanti išlikti originaliems ir nepaskęsti džiazo ansamblių gausoje. Smagu, jog šį projektą galėjo išgirsti ir Pažaislio festivalio lankytojai.  Nepaisant tam tikro išskirtinumo, koncertas „Variacijos kabareto tema“ buvo itin tipiškas šio festivalio reiškinys – intriguojantis pavadinimas, ne akademinė, tačiau ir ne populiarioji muzika,  tam tikra prasme balansuojanti tarp klasikos ir džiazo. Vis dėlto pats koncertas buvo nuobodokas ir nepadarė pernelyg didelio įspūdžio.

Lankantis Pažaislio festivalio koncertuose dažnokai tenka svarstyti: kodėl, peržiūrėjus programą, sudomina daugelis koncertų, tačiau apsilankius tenka jais nusivilti, neretai pasigedus atlikėjų profesionalumo. Lieka tik manyti, jog visa festivalio koncepcija yra panaši į išpūstą spalvingą burbulą, kuris, ko gero, yra įdomus atsitiktiniams festivalio svečiams mėgėjams. Tačiau nuolatiniai festivalio lankytojai pasigenda ne tik gerai vėdinamų koncertinių erdvių, bet ir pripažintų klasikinės muzikos pasaulio autoritetų. Tad kyla ir klausimas – kokiais kriterijais remiasi organizatoriai, sudarydami festivalio programą? Pirma mintis, šaunanti į galvą: įtikti masinei publikai ir pritraukti klausytoją ne profesionalumu, o originaliomis, ne visada iki galo įgyvendintomis idėjomis. Taip atsitiko ir šįkart.