AR KAJOKAS YRA STILIUS? 0

Lina Staponaitė
www.kamane.lt, 2011-11-04

Vis daugiau dalykų vertiname keistais, pasikeitusiais matais. Apie kelią kalbame kaip apie laiką („kokių dešimties minučių kelias“), o laiką, atvirkščiai, dažnai „įprasminame“ (tarsi pats savaime jis būtų beprasmis!) pavadindami numintu egzistenciniu ar dvasiniu keliu. Toks vertinimas jau apėmęs ir poeziją: ją taip pat ėmėme matuoti laiku ir keliais, kai kas – rimais ar ritmais, o yra ir tokių, kurie griebiasi net „aukštumų“ ar „žemumų“.

Šią recenziją bandysiu įprasminti ar tiesiog įrėminti dviejų datų matu. Pirmoji – kažkuri šių metų pavasario diena, kai buvo išleista naujausia ir paskutinė, kaip teigia pats autorius viename interviu, Donaldo Kajoko poezijos knyga „Kurčiam asiliukui“. Antroji – neseniai praūžęs Poetinis Druskininkų ruduo (PDR), kuriame, prisiklausiusi, kaip įvairiai gali būti vertinama poezija, iš naujo permąsčiau pirmosios datos išdavą.

Vieno iš PDR renginių metu, pristatant išleistas naujas knygas, nuskambėjo teiginys, kad autorius yra stilius. Man autorius pirmiausia esti žmogus – tokia būtybė, kažkuo (gal kasdiene bendriausia veikla) panaši į kiekvieną iš mūsų, bet skirtinga unikaliomis patirtimis, suvokimais ar siekiais (nors kartais ir tai pasirodo bendra visiems žmonėms). Netoliese salėje sėdėjęs D. Kajokas, ko gero, būtų pasakęs, kaip jau yra teigęs minėtame interviu, kad jam autorius yra „transliatorius“ kažko iš aukščiau, todėl kūrėjo sulyginimas su stiliumi, formomis jam turbūt taip pat yra visiškai absurdiškas.

D. Kajokas, „transliatorius“, ir apie savo knygą „Kurčiam asiliukui“ yra sakęs, kad ją lengva nuasmeninti – nuėmus viršelį ir palikus be išspausdintos pavardės. Tačiau, pasigilinus į rinktinėje sugulusius eilėraščius, susidaro įspūdis, kad yra ne visai taip. Čia nerasime visiškai intymaus kalbėjimo apie privataus gyvenimo peripetijas, tačiau jautrios ir kiekvienam opios universalios temos pirminės filosofinės, egzistencinės kategorijos aptariamos jas išgyvenant asmeniškai, „įžeminant“.

Apie meilę kalbama švelniai ir trapiai („– kas mielasis visą naktį taršė mano plaukus?/ – debesys gervele debesys“, p. 24), kartais įvardijant ir žmonių (galbūt prigimtinį) vienumą ar susvetimėjimą, pasirodantį artimo nepažinimu ar įsivyraujančia tyla („ar mane sapnuosi? būtinai/ ką į guolį kviesies? vis tą patį/ pasenai karaliene mano pasenai/ ar seniai?/ ką tik“, p. 17; „verandoje sėdim lyg Dievą nuvylę“, p. 44). Prabylama apie ilgesį kaip išlaisvintoją, gelbėtoją („visi – turbūt visi lig vieno gautume ko nusipelnę/ jeigu ne šitas ilgesys“, p. 40), vienatvę ir tuštumos pojūtį (eil. „apie vienatvę“, p. 16; „tai va – šiuo tykiai merdinčiu miestu/ kažkas vidurnaktį – prieš pat Naujuosius – / tuščiu tuščiu troleibusu“, p. 35), mirtį (eil. „apie mirtį“, p. 32, ir eil., skirtas Andrejui Tarkovskiui atminti) ir žmogų, kasryt nuo veido nusiplėšiantį pomirtinę kaukę (eil. „pomirtinė kaukė“, p. 71).

Dar dvi iš asmeniškumą suponuojančių temų – tikėjimas ir (buvimo, rašymo ir kitokių) prasmių ieškojimas – yra persmelkusios visą knygą ir tarsi sudaro nematomą, bet nujaučiamą jos stuburą. Lyrinio subjekto apmąstymuose dievai tampa mediniais, įgaudami kiek nyčiškų poteksčių: „pūškuodamas nusimeta/ ryšelį malkų nuo pečių:// „štai tavo tikėjimai – / visi lig apleistojo“// guldo/ tas savo pliauskas// vieną šalia kitos/ po mirgančiom snaigėm“, p. 45.

Kita vertus, medinius dievukus galėtume vertinti ir kaip pagonybės (dievai, įsikūniję gamtoje) ar net krikščionybės (su mediniais koplytstulpiais, kryžiais ar rūpintojėliais laukuose) išraišką, todėl galima numanyti, kad kalbančiojo tikėjimui įtaką daro Lietuvoje visuotinai priimta religinė kryptis. Vis dėlto ir čia viskas nėra pernelyg paprasta: lyrinis subjektas (autorius?) nuolat ieško kitokių tikėjimo išraiškų, išminties ar prasmių, atsakymų į egzistenciškai svarbius klausimus ir taip skaitytojas įveliamas į nuolat tarpusavyje besimaišančius Rytų ir Vakarų tikėjimų ir mokymų simbolius, galų gale netgi magiškuosius pasakų, Antikos motyvus, intertekstus („ligi juosmens garuojantis/ per pasakiškai saldų lietų/ raumeningas/ jėzus/ paūkčiodamas/ kerta/ pažinimo medį“, eil. „šv. Brunonas“, p. 55; skyriaus pavadinimas – „Bodhidharmos pauzė – kailinukų vidus“; „sušvinta zhuangzi drugelis“, eil. „diagnozė: samsara“, p. 112; nuolat minimas kurčias Horacijaus asiliukas; „o ilgas/ o vilnonis/ vėjų gainiojamas/ siūlas vedantis atgal!..“, eil. „Ariadnė“, p. 110; ). Susidaro įspūdis, kad tai, kuo ir kaip tikima, yra savotiška pirmapradė religija, visų dabartinių mišinys ir visuma, į kurią pasinėręs žmogus jaučiasi esąs jos dalimi (iš čia galbūt kyla jaukus kajokiškas, kiek panašus į bradūniškąjį, buvimas kartu su gamta), o tos visumos egzistavimu reikia tikėti vien jau todėl, kad nebūtis neįmanoma. Tai padeda nuraminti ir egzistencinius kirbesius: „kai nudiegė širdį ūmai supratau/ kaip dieviškai paprasta viskas“, p. 125; „mes neprašyti čia ir vis dėl to mes esam/ mes esame/ nors mandagiau turbūt/ daugiau to neprašyti“, p. 136; „kaip neįmanoma ir kaip didu/ nebūti“, p. 80.

Bylodamas tokiomis temomis, lyrinis subjektas poetinę energiją sukoncentruoja per intymias patirtis į universalesnį, jau ne vien jam pažįstamą patyrimą, suvokimą, o kalbėjimas tampa panašus į ramaus, su būties formomis susipažinusio ir susitaikiusio išminčiaus mokymą. Tam (kalbos lygmeniu) pasitarnauja tai, kad pozicija „aš“ pasirodo labai retai, vietoj jos operuojama daugiau tokiais įvardžiais, kaip „mes“, „jos“, „jie“, atitinkamomis veiksmažodžių formomis: „šnekėjomės“, „klausos“, „eina“ ir pan. Tiesa, viename eilėraštyje pasirodo gana tiesmuki trumpiniai: „dk“ (Donaldas Kajokas) ir „dnr“, bet net ir čia apie save kalbama per įvardį „jis“: „atsuka/ čiaupą“ (p. 71).

Tokiu mano panegirikos suformuotu poeto, kaip šimtamečio išminčiaus, atsiskyrėlio kūrėjo, vaizdiniu, kuriuo taip atkakliai žavisi daug rudenėjančiuose festivaliuose besilankančių nusilyrinusių skaitytojų ir kritikių (tokių kaip aš), autorius vis dėlto kratosi. Galima juste justi už suuniversalinto „transliavimo“ slypintį žaidimą, valdomą cirko (kur irgi būna asilų!), karnavalinės logikos: karalius drąsiai pasirodo nuogas. Į asilų kontekstą įpinamas ne tik cituojamas Horacijus su savo „surdo asello fabellam narrare“ (lot. „kurčiam asiliukui pasaką sekti“), bet ir liaudyje žinomas posakis „aukso žodžiai iš asilo burnos“. Kad ir kokia mistiška atrodytų autoriaus figūra ar jo lyrinės išraiškos, jis pats visada lieka vienas iš asilų (kalbėjimo universalumas juk apima ir jį patį). Galų gale poezija nėra išskirtinumas: „<...> (daily-)/ raštiniai recidyvai – joks celibatas“ (p. 109). Žinoma, poetas galėtų būti (ir dažnai yra) juokdarys, kuris, slėpdamasis po kvailio kauke, valdovo rūmuose dažnai pasako nebūtinai malonią ar paprastą tiesą, bet lieka nenubaustas. Tačiau juk ir juokdariai kartais kalba kvailystes, žongliruoja žodžiais, nekurdami (gal nesugebėdami sukurti) ypatingų prasminių struktūrų.

Mums primenama, kad negalima atimti iš poetų džiaugsmo nekalbėti arba sutrikdyti skaitytojus. Knygoje atvirai klausiama apie žodžius, kurie gali byrėti it kokios snaigės/ mana iš dangaus be jokių pirminių, privalomų prasmių („ar ši informacija verta tiek daug ženklų“, p. 34; „jaučiu – šioje žodžių sangrūdoje/ tūno eilėraštis, tiesiog aš neįstengiu/ jo įžvelgti <...> skaitytojau,/ manai, labai gailiuosi?“, p. 77), mėgaujamasi byrėjimu („ir ką tu gali pasakyt apie šitą pasaulį be baimės suklysti“, p. 13). Žaidžiama jau trumpiniais, netikėtomis detalėmis („upė, trys krantai“, p. 37; „dvi moterys viena matyt turėtų būti magdalietė, marija/ ir laikrodukas – ant siauručio perregimo riešo jos, beje/ tiksi“, eil. „nežinomo viduramžių dailininko piešinys“, p. 29), skyrybos ženklais (eil. ciklas „šimtas vėjuos raustančių šermukšnių“). Tai išmuša iš vėžių ir apsunkina skaitymą, gal net užkerta kelią poezijos suvokimui. Kita vertus, kalbėjimas nekalbant tikrai yra įmanomas, be to, išlaisvinantis („erdvu – (– / –) – kiek daug čia/ nepasakyta“, p. 25). O žaidimas yra ne tik viena paveikiausių meno formų, įtraukiančių į bendrą kūrybos procesą (ir menininkus, ir tuos, kuriems kuriama), bet ir galingas „rėtis“, atskiriantis kajokiškus asiliukus nuo tų, kurčių, kaip auksą nuo pelų.

Bet poetas kviečia ne vien žaisti, bet apskritai juokauti net apie labai rimtus dalykus (čia vėl randu sąsajų su karnavalu: jo formos, atrodančios labai paviršutiniškos, nėra vien paprasčiausias dūkimas, už jų slypi (galbūt tik tokiu būdu įmanomas) kalbėjimas apie tai, kas labai rimta).

Knygą „Kurčiam asiliukui“ tikrai verta skaityti atidžiai, bet nebūtina užmigti ir apseilėti pagalvės – poezija juk ir juokauja, ir kuria gyvenimą vienu metu: „<...> neįstengė suprast/ ar ji pramogauja ar kuria/ gyvenimą“ (p. 67). Autorius ar poezija nėra stilius, tik gali turėti daugybę stilistinių išraiškų, nebūtinai pirmapradiškai rimtų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*