Gruodis

Nepriklausomoje Lietuvoje vis dar nenutyla kalbos apie sovietmečio padarytą žalą Lietuvos valstybei, jos žmonėms ir kultūrai. Literatūriniuose kūriniuose taip pat vis dar atskleidžiama  individuali ir kultūrinė patirtis, kurią formavo sovietinė ideologija ir kultūra. Dažniausiai kūriniuose vaizduojami skaudūs potyriai išreiškiami intymesne ar dalykiškesne kalba.

Vienas kūrinių, vaizduojančių sovietmečio įtaką, yra ir naujausias Violetos Židonytės romanas liepų medaus nebus*. Tai jau ketvirtoji rašytojos knyga, kurios ir tematika, ir stilistika labai skiriasi nuo anksčiau išleistų autorės romanų. Šis kūrinys atrodo brandesnis, labiau išjaustas ir tikrai pretenduojantis į išliekamosios vertės literatūrą. Ne veltui jis buvo premijuotas Amerikos lietuvių tautininkų sąjungos organizuotame literatūriniame istorinio romano konkurse Tūkstantis metų Lietuvai (Čikaga, JAV, 2009 m). Taip pat jis bus leidžiamas ir italų kalba.

Tai autobiografinis kūrinys, todėl jame atskleidžiama daug slaptų ir intymių rašytojos gyvenimo detalių ir įvykių. Iš kitų panašaus pobūdžio romanų šis išsiskiria tuo, kad jame autorė itin atvirai ir nuoširdžiai, nesislapstydama už įvairių kaukių pasakoja savo ir savo šeimos gyvenimo istoriją. Kūrinys yra vertingas ne tik dėl tematikos, bet ir dėl savo istoriškumo. Jame gana tiksliai atpasakojami svarbūs istoriniai faktai, kurie atspindi ne tik autorės, bet ir bendrą lietuvių patirtį, taip pat pateikiama nemažai istorinių, etninių žinių apie sovietinius kaimus, kolūkius, todėl romaną galima priskirti dokumentinei literatūrai. Jį taip pat galima vadinti politizuoto meno pavyzdžiu, per užslėptus ir atvirai pasakomus politinius ir asmeninius dalykus atskleidžiančiu daugeliui žmonių svarbias realijas. Svarbi yra tremties tema, nors pagrindinės veikėjos šeimoje apie ją kalbama tik „puse lūpų“.

Idėjos ir problematika atskleidžiamos pasakojant pagrindinės veikėjos gyvenimo istoriją. Tai mergaitė, gimusi sovietinėje Lietuvoje ir patyrusi visą ideologinį spaudimą, susijusį su jos auklėjimu ir pasaulėvokos formavimu. Mergaitės tėvai yra neseniai grįžę iš tremties – romane įtaigiai vaizduojama sovietinė politika, neleidžianti jiems ramiai gyventi gimtojoje šalyje, dirbti ir toliau mokytis.

Kūrinio prasmė pradedama skleisti jau nuo jo pavadinimo, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesietinas su pačiu romanu, tačiau gana įtikinamai atspindi jo tematiką ir vidinę nuotaiką – melancholišką, mąslią, kartais kiek slogią. Liepų medaus nebus – jo nebus, nes šeimą ištrėmė į Sibirą, o aviliai liko atėjūnams rusams arba buvo kažkieno pasiimti ar sudeginti. Liepų medus gali simbolizuoti ryšį su gimtine, savuoju kaimu ir jo teikiamomis gėrybėmis, kurių netekti kiekvienam gimtąją šalį mylinčiam žmogui yra be galo skaudu.

Nepaisant visų šių dalykų, romane jaučiama ir optimistinė nuotaika, kurią atskleidžia veikėjų vidinė būsena. Jų tikėjimas ir viltis, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai, dažnai atrodo beribiai: „Na, jei tie lietuviai nori net savo mirusiųjų kaulus parsivežti, nuo Sovietų Sąjungos jau tikrai atsiskirs.“ Viltis nemiršta net ir tada, kai esi atskirtas nuo gimtinės ir šeimos, ji skatina nepasiduoti ir parodo begalinį ryžtą, stiprią dvasią ir drąsą. Taip viena romanų veikėjų, vežama  į Sibirą, gieda Lietuvos himną, nors tai daryti jau seniausiai uždrausta.

Ne visada kūrinio stilistika yra persmelkta melancholijos, romane pasitaiko ir gana linksmų epizodų, pavyzdžiui: „Suklypęs autobusiukas ir nesiskutęs jo vairuotojas Kolia atrodė tarsi vienas komplektas. Abu apšepę, abu nenusakomo amžiaus ir abiem, atrodė, nėra nieko neįveikiamo.“ (P. 149). Linksmai ir nedramatizuojant pateikiami ir skirtumai tarp Amerikos ir sovietinės Lietuvos: aprašomos amerikietės mergaitės, kurios plaukus rišasi įvairiaspalvėmis gumutėmis, ir lietuvės mergaitės, savo kasas dabinančios juodomis gumutėmis, atkirptomis iš dviračio padangų. Tokie intarpai gyvina kūrinio stilistiką ir leidžia skaitytojui šiek tiek nutolti nuo aprašomų skaudžių išgyvenimų.

Beveik ketvirtis romano paskirtas buvusių tėvo tremties vietovių Buriatijoje, Sibire aprašymui. Tai nėra tik tuščias pasakojimas, kadangi jis padeda skaitytojui giliau suvokti aprašomus įvykius, juos tiksliau interpretuoti. Vis dėlto jis atrodo pernelyg ištęstas.

Viena iš teigiamų romano pusių yra tai, kad autorė sugeba įdomiai vaizduoti vaikų pasaulėžiūros formavimo klausimą. Tai labiausiai susiję su jų dalyvavimu spaliukų, pionierių veikloje, kuri ir formuoja jų mąstymą apie stalininę ideologiją ir apskritai pasaulio suvokimą. Violeta Židonytė įtaigiai parodo, kaip mokykloje ir visoje visuomenėje skelbiamos idėjos neatitinka tų, kurias namuose vaikams diegia jų tėvai. Autorė įdomiai atskleidžia vaikų naivumą, kai jie nesupranta Stalinui skirtų iškilmių prasmės, tačiau visiškai nesigilina į šiuos dalykus – jiems svarbiau tai, kad tos ceremonijos be galo iškilmingos ir įdomios, nepaisant jų ideologinio turinio: „Galvą dedu, niekas net negirdi tų žodžių prasmės – negirdžiu ir aš pati – kam pasiryžę, koks tas komunistų partijos reikalas...“ Autorė gana ironiškai komentuoja ir vaikų įsirašymo į spaliukų ar pionierių gretas klausimą: visi vaikai norėdavo būti pionieriais, kadangi nenorėti būti pionieriumi būdavo tiesiog neįmanoma, juk ne pionieriai būdavo tik dvejetukininkai.

Kūrinyje rašytoja vaizduoja skaudžias politines ir socialines traumas. Visiškai priešinga pasaulėjauta atskleidžiama per skirtingoms kartoms priklausančių veikėjų mintis, ypač susijusias su politika, sovietų ideologija ir jos vadais. Pagrindinės veikėjos močiutė kalba apie sovietinę valdžią, kaltą dėl skaudaus jos likimo: „Tai kas tas Leninas, jei ne šėtonas? Kalės vaiku pavadinti dar per švelnu... O man, pirmokei, tokia graži spaliuko žvaigždutė su mažu Volodia – kaip angeliuku – vidury...“. Mergaitė nesupranta, kodėl močiutė taip nekenčia Lenino. Padėties absurdiškumą autorė atskleidžia parodydama, kaip neadekvačiai jaunoji karta suvokia situaciją, nesupranta politinių ir visuomeninių dalykų, kurių vaikams niekas neaiškina: „Gerai atsiminiau skaitinių knygos straipsnelį, kuriame buvo pasakojama, kaip pavasarį Leninas patvinusioje upėje gelbėjo kiškučius, bet nedrįsau ko nors klausti.“ Jaunesnioji karta Leniną įsivaizduoja kaip „puikų žmogų, viso pasaulio vaikų ir žvėrelių draugą“. Šeimoje ir visuomenėje skelbiamų tiesų neatitikimas, nesuvokimas, kas iš tikrųjų vyksta ir nenora viso to išsiaiškinti yra tipiški romane vaizduojamos jaunesniosios lietuvių kartos bruožai. Jaunuoliai lyg ir domisi skelbiamomis ideologijomis, tačiau užtenka mažiausios smulkmenos, kad jie pamirštų visus klausimus.

Aprašomi įvykiai dažnai yra itin skaudūs, o veikėjų išgyvenimai – šiurpūs ir labai liūdni. Norint juos visapusiškai atskleisti visoje knygoje, kaip ir veikėjų gyvenimuose, yra svarbūs nutylėjimai: „Ir buvome labai gerai išmokyti, kur dainuoti, kur – patylėti.“ Žmonių nebestiprino netgi religija, nes jie nebetikėjo, kad Dievas galėtų leisti jiems patirti tokias kančias. Išgyventi svetimose šalyse patiriamą siaubą padėdavo tik prisiminimai apie Lietuvą, gimtosios kalbos vartojimas. Taip veikėjų širdyse atsirasdavo optimizmo, kad neteisybė vis dėlto baigsis.

Romane aprašomas ne tik pagrindinės veikėjos šeimos likimas, bet pateikiami ir kitų į Sibiro platybes ištremtų žmonių išgyvenimai, jų tragiškos netektys. Skaudžią patirtį veikėja sustiprina nuvykusi aplankyti lietuvių kapinių atokioje Čiulano gyvenvietėje. Į šias vietoves autorė dar kartą grįžo ir 1989 metais, kai dalyvavo lietuvių palaikų pervežimo atgal į Lietuvą misijoje.

Knygoje atskleidžiami išgyvenimai yra labai asmeniški, tačiau autorė juos pateikia gana įtaigiai, be patoso, todėl romanas turėtų patikti ir istorinių, ir autobiografinių romanų gerbėjams.

Autorė nesiekia sukelti skaitytojų gailestį tremtį ir kitus su ja susijusius išgyvenimus patyrusiems žmonėms, ji tik nori papasakoti jų gyvenimo istorijas, atskleidžiančias ne tik jų, bet ir kolektyvinę visų lietuvių jauseną. Knygos recenzento Roberto Keturakio teigimu, „Kiekvienas romano puslapis man vis ryškino ir stiprino mintį, jog esu liudininkas ir dalyvis veiksmo, taip giliai ir taip paprastai (t.y. be šiuolaikinės avangardinės raiškos šėliojimo) leidžiančio ir padedančio matyti, girdėti, visa esatimi jausti žmogaus didingumą, apgynusio savo šviesiąją būtį žmogaus didingumą.“ Kūrinys padeda pažinti sovietmečio dvasią ir leidžia įsiklausyti į jį patyrusio žmogaus likimą.

*Violeta Židonytė liepų medaus nebus. Kaunas: Kalendorius, 2011, 207 p.