Gruodis

…ir būsiu stiprus, būsiu saugus

Praėjusį šeštadienį galerijos „Meno parkas“ lankytojams buvo suteikta galimybė stebėti jaunosios menininkės Vaidos Tamoševičiūtės performansą. Tai buvo antroji „Meno parko“ parodos „Rudens salonas“ dalis. Šį kartą menininkė nebuvo suplanavusi pakviesti žiūrovų,   kadangi pats performansas nebuvo numatytas rodyti jo realiu atlikimo laiku, mat jis yra sudedamoji Dainos Pupkevičiūtės kuriamo videodarbo „Šarvai“ dalis. Tačiau, bendradarbiaujant su galerija „Meno parkas“, buvo sumanyta pakviesti publiką stebėti ir patį filmavimo metu vykstantį procesą. Būtent dėl to tapo sunkoka suvokti patį kūrinį (performansą), kadangi jis nėra galutinis „produktas“, todėl reikėtų pateisinti ir dokumentuojančios videomenininkės intervencijas į atribotą galerijos plotą. Nepaisant komplikuotesnio vertinimo aplinkybių, ši kūrybos proceso dalis buvo itin paveiki ir sukėlė tam tikrų minčių.

Jaunųjų kūrėjų duetas galerijoje sukūrė estetišką ir švarų reginį. Buitiškas veiksmas – mezgimas – buvo pateiktas kaip tam tikra meditacijos forma. Kalbu ne tik apie pačios menininkės meditavimo procesą, bet ir apie žiūrovų paveikimą. Net keista, kaip žmonės greitai persiorientuodavo, iš kalėdine nuotaika šurmuliuojančios Kauno rotušės aikštės patekę į apmąstymams nuteikiančią galerijos erdvę. Tarp baltų sienų, mėlynų siūlų žiede sėdinti nuoga kaip kūdikis mergina, nereaguojanti į aplinką, ignoruojanti šaltį ir nuovargį (performansas truko 7 val. su pusvalandžio pertrauka) ir D. Pupkevičiūtės sukurto garso fone mezganti šaliką, nukelia stebėtoją į tą paralelinį pasaulį.

Performansą atliekanti menininkė tam tikra prasme save įkurdino inkubatoriuje. Pasitelkiant apšvietimą ir tikslingai jį panaudojant sterilioje veiksmo vietos erdvėje, buvo pasiektas izoliavimo efektas. Tokiu būdu nuo pašalinių žmonių ir daiktų apribota aplinka leido susikoncentruoti į monotonišką veiksmą, baltame fone išryškėjusį rankdarbio mėlį.

...Ir pradedi mąstyti. Iš pradžių daugiau galvoji apie tai, ką tuo metu matai: apie sodriai mėlynus siūlus, apie iš jų sudarytą žiedą, kuris po truputį yra ardomas, vis sumezgant siūlus į šaliką. Mąstai, kodėl menininkė mezga būtent šaliką. Kodėl ne kepurę, kaip aliuziją į šalmą, arba skarą, simbolizuojančią mamos / močiutės rūpestį, globą, kuria apsigaubus pasidarytų šilčiau ir saugiau. Juk Lietuvoje nuo seno stiprus „motinos kultas“, todėl skara, atrodytų, būtų lengvai suprantama ir pateisinama simbolinė apsisaugojimo priemonė. Ir vis dėlto performanso pabaigoje supranti, kad visai nesvarbu, ką mezga, o kad mezga... ir kaip mezga.

Mezgimas, grįžtant prie „motinos kulto“, yra archetipinis veiksmas, dažnam iš karto primenantis artimas šeimos, giminės moteris, mezgančias vaikams, vaikaičiams, vyrams („simpatijoms“),  galvojančias apie tuos brangius žmones ir sudedančias į savo darbą šiltus jausmus, rūpestį, meilę. Stebint šį veiksmą atliekančią pačią menininkę, buvo galima nuspėti, jog ji intensyviai galvoja apie kažką stipraus, gilaus, svarbaus. Šį spėjimą tarsi patvirtindavo ir kartkartėmis pasirodydavusios ašaros.

Po truputį, tačiau nuolatos slenkantys (įmezgami) siūlai naikino ornamentiškai aplink menininkę išdėliotą žiedą, kuris taip pat ją ribojo nuo aplinkos. Norint sukurti šaliką, kuris čia traktuojamas kaip apsauga, reikėjo išardyti tą ribą. Panaikinti ją. Juk šarvai ir yra reikalingi mūšio lauke...

Itin svarbi šeštadienį vykusio performanso dalis – specialiai D. Pupkevičiūtės sukurta muzika. Kartais visai nutylanti, kartais stiprėjanti, ji palaikė įtampą, susikaupimą, kartu leido grimzti į apmąstymus. Čia garsas nebuvo pasyvus fonas, jis veikė, o jo veikla pasireiškė per stebėtojų įsijautimą ir atsiribojimą.

Taigi Vaida Tamoševičiūtė mezgė audinį, į kurį performanso pabaigoje pati susivyniojo. Galima sakyti, kad apsigaubė savo stiprybe ir valia (viso to tikrai pareikalavo beveik 7 val. trukęs intensyvus darbas), pridengė nuogą įšalusį kūną mezginiu. Mezginys – kaip apsauga nuo šalčio (gamtinio faktoriaus) ir nuogo kūno priedanga nuo žmonių akių, kai per fiziškumą pasiekiamas psichologinis žmogaus pažeidžiamumo pojūtis. Nusimegzti apsaugą / susikurti apsaugą – intuityvus žmogaus siekis. Susikurti saugų pasaulį sau ir artimiems žmonėms yra natūralus jausmas, kurį menininkė interpretavo performanso pavidalu, kur tradiciniai šarvai buvo transformuoti ne tik į kitą materialų daiktą, bet ir į dvasinį lygmenį.

Abi kūrėjos bendradarbiaudamos pasiekė paveikų rezultatą. Lankytojai  galėjo stebėti ir pajusti ilgo performanso metu kuriamą perėjimą iš nesaugumo į meditatyvų saugumą. Dabar suintriguoti stebėtojai gali laukti, kada atsiras galimybė pamatyti kito „Šarvų“ etapo kūrinį – galutinį šios idėjos rezultatą: Dianos Pupkevičiūtės videodarbą „Šarvai“.