2010 metai

Archyvas:

SANTŪRIOS SKERSTUVĖS 2010-10-04

(R.Vikšraičio ir M.Parro fotografijų paroda „Tikras gyvenimas“)

R.Vikšraičio užfiksuotos „Skerstuvės“ paskatina S.Parulskį suklusti: „Tupėdamas būdelėje suprantu, kad kritinio racionalizmo požiūriu čia nėra jokios mistikos. Bet kodėl man virpa keliai? Asmeniniai kompleksai ir jų provokuojamų archetipų kerai?“ Lygiai taip ir mums suvirpa rankos, linksta keliai, nenorime matyti to, kas rodoma, priimti tamsios realybės. Lietuviai užsimerkia. Tuo tarpu mūsų amžiaus metraštininku tituluojamas britas M.Parras plačiai išplečia akis.

Meno bitinų vaidmenį rimčiausiai atliko humoristas J.Gimberis ir architektas G.Prikockis. E.Butkevičiaus nuotr.

SVEIKINIMAI PORTALO KAMANE.LT SKAITYTOJAMS: MEDUS IR PUBLIKOS IŠPLŪDIMAS 2010-10-05

Austėja Masiokaitė

Spalio 5 d. sukako lygiai penkeri metai, kaip veikia iš Kauno menininkų namų kilęs, lietuvių ir anglų k. kasdien atnaujinamas profesionalaus meno žinių portalas Kamanė.lt. Ta proga Kauno menininkų namuose buvo sušaukta maloniai rūpestinga konferencija „kamane.lt-5. Ir ką daryti?“.

Petro Mureikos „Nežemiška globa“

SENTIMENTALI IŠPAŽINTIS PO FANTASTIKOS KEPURE 2010-10-08

(Lietuviškosios mokslinės fantastikos renesanso belaukiant)

Sovietų Sąjungos mokslinė fantastika buvo populiarumo viršūnėje, ja imta naudotis kaip erdve, kurioje saugu kelti egzistencinius klausimus, neatitinkančius ideologijos dogmų. Lietuvoje mokslinės fantastikos rašymas turėjo rezistencinę paskirtį. Nepriklausomybės pradžioje valstybingumo tematika ir folkloru paremtos knygos, įvilktos į saugesnį apdarą, užtikrino masinį populiarumą, o mokslinė fantastika, išnykus poreikiui priešintis, beveik apmirė.

J.Jurašas. M.Kiaušaitės nuotr.

J.JURAŠAS: „TEATRAS GALI ŠOKIRUOTI NE FORMA, O MINTIES AŠTRUMU“ 2010-10-11

(Kauno valstybiniam dramos teatrui-90“)*

Lietuvoje į akis krinta tai, kad mėgaujamasi efekto, provokuojančiu šoko teatru. Toks teatras juo toliau, tuo mažiau man įdomus. Visada sakydavau ir sakau, kad būtų gerai po kiekvieno žiūrovo kėde padėti tokį užtaisą, kurio sprogimas priverstų mąstyti, galvoti, atsiverti. Toks teatras yra įdomus. Jis gali šokiruoti minties aštrumu, bet nebūti šokiruojamos formos.

„Samuel Blaser Quartet“ muzikos ugnį įskėlė M.Ducret (pirmas iš dešinės). Ramūno Danisevičiaus nuotr.

„VILNIUS JAZZ“ SMŪGIAVO IR Į VARTUS, IR PRO ŠALĮ 2010-10-26

Asta Andrė

„Šis festivalis suteikia žmonėms dvasios stiprybės, nes parodo asmenybes, kurios tarnauja tik savo pašaukimui, didelei idėjai, o ne kišenei“, - įsitikinęs A.Gustys. Jo patikinimas, kad „Vilnius Jazz“ dirba ne rėmėjams ar vadinamajai „aukštuomenei“, o pirmiausia – pačiai muzikai ir džiazo kūrėjams, nėra tik skambūs žodžiai. „Vilnius Jazz“ laviravo net be komercinių rėmėjų ir beveik be reklamos.

"Ar tu būsi kitas?". Instaliacijos fragmentas. R.Andriušytės-Žukienės nuotr.

VAIKŠČIOJANT PO E. MARKŪNO SODUS 2010-10-28

VDU menotyros ketvirtakursių nuomonių sodas

E.Markūno “Tuštumos sodai” glumina. Kyla klausimas: kokia visa tai sukūrusio menininko pozicija? Kūriniais mėginama šokiruoti, tačiau ar tas šokas padeda mums į keliamas problemas pažvelgti kitaip? Mūsų laikai skiriasi nebent tuo, kad dabar cinizmas garbstomas viešai, o geros manieros tėra nuobodumo ženklas. Menas tampa botagu, plakančiu parodos lankytoją. Dailininkas sugebėjo priversti stabtelti ir susimąstyti. Tačiau ta tuštybės ir vartotojiškumo tema yra taip garsiai ir dažnai eskaluojama...