Sausis

Tarsi specialiai laukusi galimybės paminėti dailininkės Marianos Veriovkinos atvykimo į Kauną šimtmetį (1909), menotyrininkė Laima Laučkaitė 2009 m. gruodžio pabaigoje kauniečiams pristatė savo knygą“Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”[1]. Ši knyga – tikras lobis besidomintiems Kauno istorija ir paveikūs raminamieji tiems, kuriuos kamuoja provincijos ir nevisavertiškumo jausmas. Šių metų pradžioje spaudoje pasklidus žiniai, kad Prezidentūroje pagaliau atsirado vietos šiuolaikiniam menui – dailininko Šarūno Saukos paveikslui, norėtųsi priminti, kad irgi reikšminguose valdžios namuose – Kauno gubernatūroje jau prieš šimtą metų buvo eksponuojamas tikras Vakarų meno avangardas – Marianos Veriovkinos (1860-1938) ir Aleksejaus Javlenskio (1864-1941) modernistinės tapybos rinkinys. Dailininkės brolis, Kauno gubernatorius Piotras Veriofkinas, pasak L.Laučkaitės, juos mėgo ir eksponavo reprezentacinėse pastato salėse, o temperamentingoji Mariana nepavargdama aiškino, koks modernus menas kuriamas Vakarų Europoje.

Mariana Veriovkina. Autoportretas. 1910. Valstybine Lenbachhauso galerija, Miunchenas, Vokietija. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”

M.Veriovkina augo Lietuvoje, vėliau gyveno Sankt Peterburge, lankė Iljos Repino studiją. 1896 metais išvyko mokytis meno į Miuncheną ir nuo to laiko į Rusiją ar Lietuvą atvykdavo tik pasisvečiuoti. Miunchene ji buvo viena aktyviausių naujųjų meninių sąjūdžių Neue Künstlervereinigung (Naujasis dailininkų susivienijimas) ir ekspresionistų grupės Der Blaue Reiter (Mėlynasis raitelis) dalyvių. Jos artimi draugai – daugiatautė rusų, vokiečių, prancūzų, šveicarų menininkų kompanija, aktyviai ieškojusi avangardinių meno kelių ir juos atradusi. Tai Gabrielė Miunter ir Vasilijus Kandinskis, Lily ir Paulius Klee, Aleksejus Javlenskis, Alfredas Kubinas, Robert’as Delaunay ir kiti garsūs Vakarų modernizmo atstovai.

Knygose apie šią garsią ir kosmopolitišką asmenybę visada minimi trys Lietuvos miestai – Vilnius, Utena ir Kaunas. M.Veriovkina ir Kaunas – vienas neįsisąmonintų arba primirštų daugiatautės XX amžiaus Kauno kultūros istorijos faktų, kaip ir Marko Chagallio, Mstislavo Dobužinskio ar Fiodoro Šaliapino epizodai. Lietuvoje rašytuose M.Veriovkinos laiškuose nemažai Kauno aprašymų ir piešinių. Jos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o paveikslų pavadinimai Europos muziejų lankytojams primena dailininkės ryšius su Lietuva – tai „Kelias (Trys lietuvių moterys)”, „Miestelis Lietuvoje“ (abu 1910) , “Šv. Onos bažnyčia Vilniuje”, “Policijos postas Vilniuje” (abu 1914).

Mariana Veriovkina. Kelias (trys lietuviu moterys). 1910. Askonos miesto moderniojo meno muziejus, Sveicarija. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”

Mariana Veriovkina. Miestelis Lietuvoje. 1910. Askonos miesto moderniojo meno muziejus, Sveicarija. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”

Kaunas ekspresionistės akimis

„Kaunas – tai lobis dailininkui“, - 1910 metais laiške tapytojui A.Javlenskiui rašė M.Veriovkina, pro savo kambario Kauno gubernatoriaus rūmuose langą žvelgdama į Žaliakalnio kalvą. Gubernatūroje (dabar - Istorinė prezidentūra) ji praleido 1909-1910 metų žiemą. Jos kambarys buvo šiaurės rytų pusėje, todėl per langą gerai matėsi Žaliakalnio gūbrys. Tas kalnas dailininkei atrodė rūstus, galingas, ugningas, kasdien vis kitoks, besikeičiantis tarsi kaleidoskopas. „Tai toks raginimas dailininko darbui“[2], - rašė ji. Nors pastatas nedaug pasikeitęs, dailininkės aprašytasis vaizdas jau prarastas, prie Šv.Gertrūdos gatvės sovietiniais laikais pastačius aukštą gyvenamąjį namą.

Kauną ji lygino su savo draugo, austrų ekspresionisto Alfredo Kubino grafikos vaizdais: „Tai grėsmingas Kubino miestas su visais jo baisumais, sukrečiančiais iki kaulų smegenų, neįtikėtinai reikšmingas, be galo gražus dailininkui.“ Jos piešiniuose iš tiesų atpažįstamas senamiestis, Nemuno krantinė, Žaliakalnis ir netgi gubernatoriaus rūmų interjerai.

Mariana Veriovkina. Nemuno krantine vakare. 1910. Piešinys iš autorės laiško Aleksejui Javlenskiui. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”.

M.Veriovkina į pasaulį žvelgė ekspresionistės akimis, todėl jos laiškai su pasakojimais apie Kauną kupini sodrių, hipertrofuotų vaizdų. L.Laučkaitės nuomone, jos tekstai - tai ryškus literatūrinis ekspresionizmas, nes „neturime tokio žvilgsnio į Kauną ekspresionisto akimis, tokio subjektyvių vizijų ir kartu susižavėjimo kupino regėjimo“[3]. Stipriausi dailininkės įspūdžiai susiję su Kauno dalimi aplink Istorinę prezidentūrą, su dabartinėmis Gimnazijos, Šv. Gertrūdos, Vilniaus gatvėmis, Savanorių ir Karaliaus Mindaugo prospektais. Nesunku įsivaizduoti, kaip tas vietas matė dailininkė XX a. pradžioje, nes jos nestipriai pasikeitusios. Istorinės prezidentūros parkelio su skulptūromis vietoje XX amžiaus pradžioje taip pat augo medžiai, plytėjo skveras, nuo gatvės atskirtas medine tvora. Kitapus Gimnazijos gatvės matėsi cerkve paversta dominikonų bažnyčia ir Kauno gubernijos gimnazija (1860-1862 arch. Nikolajus Čaginas, dabar Maironio mokykla), skirta tik berniukams. Už šios gimnazijos, aikštėje, kurioje mūsų laikais trykšta vienišas fontanas, veikė turgus. Jo plytiniai pastatėliai glaudėsi tiesiai už gimnazijos sienos, o gatvėmis pro gubernatūrą iš trijų pusių - dabartinėmis Vilniaus (anuomet Peterburgskaja), Gimnazijos (anuomet Gimnazialnaja), Šv. Gertrūdos (anuomet Vilkomirskaja) – nuolat judėjo žmonės, dardėjo karietos ir turgininkų vežimai.

Iš gubernatūros kiemo ji galėjo matyti XIX amžiaus gale pastatytą chasidų sinagogą ir Julijos ir Johano Fornbaumų valdas (dabar VDU Katalikų teologijos fakultetas)[4] ir netgi Šv. Mikalojaus bažnyčios bokštą. Tiesiai prieš gubernatūrą, kitapus Vilkomirskajos (dab. Šv.Gertrūdos) gatvės buvusi ištisa žemų namų grandinė, skurdžios trobelės ant skardžio ir gatvės perspektyva rytų pusėje, jos kilimas aukštyn (dab. Savanorių prospekto perspektyva) kūrėjos sąmonėje tapo ypatingu paveikslu: „Gatvės virsta į dangų, nuo kalno žemyn skrieja namai. Per stogus lipa juodi ir baisūs kaip vorai medžiai. Namas žmogaus ūgio, ir vienas tęsiasi per visą gatvę. Iš kitos pusės ant jo krinta kruvinas skardis, o tarp jų – žydro sniego lavina, iš kurios kyšo juodo medžio griaučiai, ir čia pat kažkodėl stovi žydas su milžiniška supuvusių, net violetinių obuolių pintine.“[5] L.Laučkaitės pastebėjimu, M.Veriovkina Kaune pajuto grėsmingą ir kartu viliojančią miesto dvasią, juto ypatingą miesto atmosferą, stebėjo detales – siaubingą žmonių grūstį prie krautuvėlių, iškabas, ant kurių puikuojasi „atvaizdai to, kas parduodama viduje“, kirpėją su „neįtikėtino ilgumo šukomis už ausies“[6].

Dabartinės Šv. Gertrūdos gatvės ir Laisvės alėjos sandūra XX a. pradžioje. Atvirukas iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos portalo www. kvb.lt.

Kauno piešiniuose – hipertrofuotas ekspresionistės jausmingumas, išreikštas tamsiomis ir ryškiomis spalvomis. Miesto aplinka meniškai transformuota, bet vis tiek atpažįstama - žemos namų eilės prie Nemuno, Žaliakalnio šlaitas prie sinagogos, Šv. Mikalojaus bažnyčia. Viename laiške A.Javlenskiui ji efektingai nupiešė netgi kometos pasirodymą virš Kauno.

Mariana Veriovkina. Kometos pasirodymas virš Kauno. 1910. Piešinys iš autores laiško Aleksejui Javlenskiui. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”.

Kartais Kauno motyvus ji tapė iš natūros. Gubernatorius paskyrė seseriai policininką, ir neramioji menininkė klaidžiojo po miestą vakarais, piešė Nemuno pakrantės namus, tikinčiųjų eitynes prie bažnyčios, kareivinių arklides.

M.Veriovkinos paveiksluose „Damos juodais drabužiais“, „Susirinkimas“ (abu 1910) matyti gubernatūros pastato vidus. M.Veriovkinos užfiksuotos scenos valgomajame ir Baltojoje salėje praturtina žinias apie čia virusį gyvenimą. Abu minėti tapybos darbai inspiruoti gubernatūroje vykusio damų labdaros susirinkimo.

Mariana Veriovkina. Damos juodais drabužiais. 1910. Privati nuos. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”.

Apie pirmame aukšte buvusį židinį lig šiol žinojome tik iš menotyrininkės Nijolės Lukšionytės tyrimų[7]. M.Veriovkinos paveiksle „Prie židinio“ (1910)  matomas ne tik mėlynas gubernatūros židinys, bet ir interjero detalės – vazos ant židinio krašto, paveikslai, apmušalai.

Mariana Veriovkina. Prie zidinio. Vysbadeno mieziejus, Vokietija. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”.bužiais. 1910. Privati nuos. Nuotr. iš L.Laučkaitės knygos “Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina”.

M.Veriovkina Kaune bendravo su aukštuomene – kunigaikščiais I.Vasilčikovu, Radvila, fabrikantu R.Tilmansu. Nežinia, ar ji matė miesto muziejų, buvusį arklių pašto stotyje (dab. Ryšių ir komunikacijos muziejus), ar buvo susidūrusi su vietiniais menininkais. Tikriausiai ne, nes kultūros atstovų čia būta mažai. Tuometiniai meniniai Kauno židinėliai – tai minėtas miesto muziejus (vadovas dailininkas, archeologas Tadas Daugirdas), Komercijos mokykla, kurioje buvo dėstomi piešimo ir braižybos dalykai, V.Pšibitniovskio vitražų dirbtuvė. Parodos vykdavo retai, viena jų – 1908 metais iš Vilniaus į Kauną perkeltoji 2-oji lietuvių dailės paroda. Joje eksponuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, ir gubernatorius P.Veriovkinas, atidaręs parodą, seseriai dailininkei galbūt bus apie juos pasakojęs.

Menininkė Kaune mielai lankė spektaklius. Patiko žydų teatras, kurio šiurpokas naujametinis vaidinimas “absurdiškumu ir laukiniškumu pasirodė nepaprastai įdomus”[8]. Dar Vladimiro Dubeneckio nerekonstruotame Kauno miesto teatre (dabar Muzikinis teatras) jai pavyko pamatyti rusų trupės spektaklius: Maksimo Gorkio “Dugne”, Antono Čechovo “Tris seseris”, Jerzio Žulavskio dramą “Erotas ir Psichė”.

Mėgo ji ir filmus, nors miesto kinematografas R.Tilmanso salėje jai atrodė “baisus kaip ir viskas čia”[9]. Bet Kaunas vis tiek teikė dailininkei daug kūrybinių impulsų, ir blogą nuotaiką, kurios priežastis – sužalotos kojos skausmą ir nuovargį (nuolat neišsimiegodavo, nes dalyvaudavo renginiuose ir puotose), greitai keisdavo ekspresionistės entuziazmas: “Ach, kaip aš noriu dirbti, ir kaip čia viskas tapybiška – ir namuose, ir aplink, ir teatre”[10], - rašė ji.

Žvilgsnis į knygą

Laima Laučkaitė. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. Vilnius, 2007. Viršelio dailininkas Andrius Surgailis

L.Laučkaitės tekstas sudomina nuo pat pirmųjų puslapių. Įžangoje ne tik išsamiai ir koncentruotai apžvelgta M.Veriovkinos asmenybės ir kūrybos tyrimų padėtis, bet ir aprašyta asmeninė menotyrininkės ir jos objekto „susitikimo“ istorija. Knygos autorės L.Laučkaitės kūrybinės biografijos štrichai, asmeniškumo dimensija – kol kas retas lietuvių menotyros knygų bruožas. Siekdami rašyti kuo įdomiau, to visai nevengia, pavyzdžiui, Vakarų šalių mokslininkai. Tai teisinga ir šiuolaikiška. Lietuvoje dar tik pradedama suprasti, kad ir mokslinė knyga turėtų būti parašyta patraukliai, o mokslines žinias galima panaudoti rašant grožinius kūrinius. Tai, beje, pavyko kitai menotyrininkei - Kristinai Sabaliauskaitei. Jos knyga „Silva Rerum“ (2008), pasakojanti apie XVII amžiaus Vilnių, literatų ir skaitančiųjų knygas pasaulį sujudino ir todėl, kad autorės buvo remtasi ne vien sugalvotais dalykais, bet ir archyvuose bei bibliotekose rašant menotyros disertaciją surinkta medžiaga.

L.Laučkaitės knygoje daug įdomios, retos informacijos apie XIX amžiaus pabaigos Lietuvą ir Rusiją. Tai kultūrinis ir politinis vyksmas iš arti, žmonių gyvenimas Vilniuje, Utenoje, Kaune, tai M.Veriovkinos jaunystės troškimai, merginos ir moters apmąstymai ir išgyvenimai, Vakarų Europos meno reiškinių ir asmenybių pristatymas. Mažai žinomas dalykas - aksominis rusų diasporos gyvenimas Viduržemio jūros pakrančių kurortuose, dailininkų disputai. Autorė sugebėjo įsijausti į XIX - XX amžiaus kilmingųjų ir turtingųjų gyvenimo stilių. Galbūt paveikta savo herojės gyvenimo nuotykių, ir pati menotyrininkė rašė minkštesniu, patrauklesniu stiliumi. Rimtasis mokslinis tyrimas taip pat niekur nedingo – argumentų, įdomių įžvalgų, tapybos darbų interpretacijų, kokias pajėgia daryti tik vyresniosios kartos menotyrininkai, šioje knygoje gausu.

Įžvalgūs M.Veriovkinos kūrybos vertinimai knygoje persipynę su carinės Rusijos realijomis ir kasdienybės istorija, apimančia daugiatautės imperijos gyventojų rusų, lenkų, lietuvių, žydų išgyvenimus, rūpesčius, manieras. Knygoje esama ir anam laikui neįtikėtinai ryškių feminizmo apraiškų. Skaitytojui tai įdomu, nes L. Laučkaitė seka kilmingos Veriovkinų šeimos sagą, pasakoja apie aprūpintos panaitės, caro valdininko dukros, vėliau mąslios menininkės, mylinčios ir kenčiančios moters, kompanijos sielos ir lyderės gyvenimą. L.Laučkaitė būtų galėjusi parašyti pirmąją Lietuvoje feministinio diskurso dailėtyros knygą, bet ji pasirinko gerokai sudėtingesnį kelią - dailėtyrinės analizės ir prosopografinio (gr. prosopon – veidas, asmuo) tyrimo, paplitusio socialiniuose ir politiniuose moksluose, jungtį.

Skaitant knygą svyruoja lietuviams įprastas negatyvusis „carų Lietuvos“ įvaizdis. Per M.Veriovkinos asmenybę knygoje skleidžiasi kita, aristokratiškai solidi Lietuvos, caro laikytos „Šiaurės vakarų kraštu“, gyvenimo pusė, kurios tikriausiai nenorės priimti viktimizuota tautinė sąmonė. Šiuo metu, kai dvarais stipriai domimasi, L.Laučkaitės knyga šią Lietuvos kultūros dalį papildo spalvingu pasakojimu apie kilmingųjų gyvenimą. Kruopščiai sekdama archyvine medžiaga ir amžininkų prisiminimais, autorė per kasdienybės istoriją atskleidžia XIX a. Lietuvos miestų ir kaimų gyvenimo štrichus: caro valdininkų tarnybos epizodus, įvairių tautų santykius, moterų vaidmenį privačioje ir visuomeninėje erdvėje, pagaliau ir viešųjų asmenų (Kauno ir Vilniaus gubernatoriaus Piotro Veriovkino) privataus gyvenimo nuotrupas. Reikia pastebėti, kad visas šis paveikslas neatrodo toks kampuotas ir priešiškas lietuviams, koks yra susiklostęs politinėje mūsų krašto istorijoje arba kanoninėje dailės istorijoje.

L.Laučkaitė – viena iš nedaugelio Lietuvos menotyrininkų, kurių tyrimuose ryški platesnė, kosmopolitiškesnė, ne vien tautinė Lietuvos dailės istorijos samprata. Ši knyga ir jos herojė rusė patenka į jau šiek tiek papurentą įvairių Lietuvos tautų kultūros tyrimų lauką. Šis L.Laučkaitės veikalas stoja greta kitų įdomių, Lietuvos kultūrinius horizontus gerokai praplatinusių Jolitos Mulevičiūtės, Jolantos Širkaitės, Mindaugo Kvietkausko ir Eugenijos Vaitkevičiūtės menotyros ir literatūrologijos knygų[11]. Visi šie veikalai Lietuvos kultūros vaizdą praturtino tarptautiškumo paradigma. Vadinamosios marginalijos gyvame kultūros vyksme dažnai yra įdomesnės, negu muziejuose geriau išlikusi ir rimčiau tyrinėta oficialioji linija.

Tiltas per Nemuna ties Kaunu. XX a. pr. Atvirukas is Kauno apskrities viesosios bibliotekos portalo www.kvb.lt

[1]  Laučkaitė L. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.

 [2]  Ten pat, p. 137.

 [3] Ten pat, p. 135.

 [4] Lukšionytė-Tolvaišienė N. Pastatų kompleksas Gimnazijos g. 7 – buvę Zitiečių rūmai // www. kamane.lt , 2007 03 07.

 [5]  Laučkaitė L. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 133.

 [6] Ten pat, p. 134-135.

 [7] Lukšionytė-Tolvaišienė N. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2001, p. 57.

[8] Laučkaitė L. Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 132.

 [9] Ten pat, p. 132.

 [10] Ten pat, p. 126.

 [11] Mulevičiūtė J. Modernizmo link. Kaunas, 2001, Širkaitė J. Dailininkė Sofija Riomerienė. Vilnius, 2005, Kvietkauskas M. Vilniaus literatūrų kontrapunktai. Vilnius, 2007, Vaitkevičiūtė E. Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Kaunas, 2007 ir kt.