M.K.Čiurlionis tapybiniuose cikluose tebenaudojo vizualų simbolinį pasakojimą, o pasakiški vaizdai tarsi šydas slėpė jo meninį atradimą – absoliučiai novatorišką tapybinės sonatos idėją. Visa tai yra pasiekimai, už kuriuos M.K.Čiurlionis įrašytas į XX a. modernizmo istoriją. Kaip jam tai pavyko padaryti? Kokiais keliais eidamas, lietuvių dailininkas sujudino simbolizmo pamatą tiek, kad jo statytas meno rūmas gerokai išsiveržė pirmyn, į mažai kam pažįstamus tolius?
