Gegužė

2010 m. "Poezijos pavasario" laureatė Zita Mažeikaitė

Sveikinu tapus „Poezijos pavasario 2010“ laureate. Kaip jaučiatės staiga užklupta tokios proginės dėmesio lavinos?

Ačiū. Na taip... Atvirai pasakysiu, kad vėl noriu į girią. Noriu tos rutinos, kurioje buvau, nes dabar jaučiuosi išstumta iš savo susikurto ramaus buvimo. Noriu greičiau grįžti atgal ir vėl gyventi savo įprastą gyvenimą.

Viename interviu jūs labai kukliai save vadinate „poezijos žole“, kurią perauga daugybė „puikesnių ir intelektualesnių“ mūsų poezijos ąžuolų ir liepų. Kurie šiuolaikiniai poetai bei poetės jums yra artimiausi savo poezija?

Man visada yra įdomus Marcelijus Martinaitis, jo savotiškas, subtilus nedaugiažodis kalbėjimas. Visada skaitau ir žaviuosi Justinu Marcinkevičiumi. Jonas Strielkūnas buvo ir tebėra unikalus: taip rimuoti yra tiesiog Dievo dovana. Taip pat mane stebina Kornelijus Platelis, į savo poeziją taip gražiai įsileidęs žaismės ir ironijos. Aš pati mėgstu poeziją be perdėto rimtumo. Filosofavimas gražus tada, kai jis yra sumišęs su žaisme ir ironija. Algimanto Mikutos kalbėjimas – ypatingai gražiai suderinta žaisminga dermė. Artimos sielos yra ir Nijolė Daujotytė bei Nijolė Miliauskaitė. Vytauto Bložės ar Algimanto Baltakio yra gražių eilėraščių. Daug poetų galėčiau vardinti.

„Poezijos pavasaris“ kaip renginys yra gana prieštaringai vertinamas. Tiek almanachų sudarytojai, tiek kai kurie poetai ne retai kalba apie šio renginio nuoilsį. Praėjusių metų laureatas Rimvydas Stankevičius dar prieš trejetą metų pats kalbėjo apie poetinę konjunktūrą, o pernai Kęstutis Navakas su keliais draugais surengė žaismingą parodiją ir pareiškė atsiriboję nuo oficialiojo „Poezijos pavasario“. Kaip vertinate kalbas apie šio renginio išsekimą?

Na, tarkime, „Poezijos pavasario“ almanachas – tai milžiniškas iššūkis sudarytojui. Ką jam poetai atsiunčia, tuo jis ir turi tenkintis. O pats „Poezijos pavasaris“? Nemanau, kad reikia kaltinti šį renginį už tai, kad yra toks, koks yra. Manau, jis yra įvairus.   

Šįmet tapote 46-ojo „Poezijos pavasario“ laureate, už poeziją Jums skirta ir Salomėjos Nėries premija, o už poezijos ir prozos vertimus – Švedų akademijos premija. Kaip apskritai vertinate literatūros premijavimą ir reitingavimą?

Nei aš reitinguoju, nei dalyvauju nugalėtojų atrankoje. Žinote, tie premijų dalinimai ir skyrimai... Skyrė, ir ką tu padarysi...

Nesureikšminate poetinių apdovanojimų?

Tikrai ne. Na, švedų akademijos premija, kurią man šį balandį skyrė už vertimus iš švedų kalbos, – labai malonus. Tai garbingas ilgo ir sunkaus darbo įvertinimas.

Kuri kūrybinė veikla Jums artimesnė – vertimas ar poezija?

Aš daugiausiai laiko praleidžiu versdama. Poezija – tai kartais netikėtai aplankanti malonė. Nežinai nei kada, nei kaip, nei kur, o tiesiog gauni ir mėgaujiesi. Todėl niekada ir nesvajoju apie kokius nors apdovanojimus ar premijas. Vertimas – taip pat kūrybinis svaigulys. Versdamas taip pat pajunti kūrybinį džiaugsmą. Šis malonus svaigulys, toji kūrybinė malonė ir yra apdovanojimas, kuris pradžiugina ir praturtina. Tada viskas atitolsta, neberūpi, tu džiaugiesi tuo, kad dalyvauji kūrybos procese, įsijauti į herojus, į kito kūrėjo pasaulį. Tai kūryboje man ir yra svarbiausia.