„Kampas buvo vienas tų menininkų, kurie, užmiršę bet kokį asmeninį gyvenimą, visą savo dvasios aistrą atiduoda kūrybai. Dega savo svajonėse visiškai save naikindami, visiškai atviri. Jis, man regis, buvo visiškai fenomenalus atvejis Lietuvoje. Juk lietuviams būdingas santūrumas, šaltumas, išskaičiavimas. O Kampas kūrybai atiduodavo visą savo sveikatą ir dvasią. Jo paveikslai kupini ne intelektualizmo, ne konceptualizmo, o širdies. Šiais laikais tai yra vis brangesnis dalykas, vis mažiau to belieka.“ (E.Miliūnas).