Spalis

Kaunietis poetas Gintaras Patackas (g.1951) yra išleidęs daugiau kaip penkiolika knygų, o šiemet autoriaus bibliografijos sąrašą papildė dar viena poezijos knyga „Išskyrus Pasimatymą Prie Pašto“ (išleido „Nemunas“, 2009). Naujasis eilėraščių rinkinys tęsia ankstesnės lyrikos tradiciją ir įlieja naujų emocinių impulsų, provokuoja skaitytoją įsigilinti į siūlomą temą. Kaip teigia pats autorius, ši knyga yra skirta labiau išprususiems skaitytojams.

Knygoje „Išskyrus Pasimatymą Prie Pašto“ yra akivaizdžių sąsajų su ankstesniąja G. Patacko kūryba (pvz., eilėraštis „Atleisk už audrą tęsinys“ tarsi pratęsia 1976 metais išleistą pirmąją poeto lyrikos knygą „Atleisk už audrą“). Kalbinė raiška, vaizdinių specifika ir savotiška pasaulio matymo perspektyva primena ankstesniuosius poeto eilėraščius.

Kaip ir ligšioliniai G.Patacko poetiniai tekstai, taip ir paskutinieji eilėraščiai nėra tradiciškai sueiliuoti. Autorius verlibru akivaizdžiai išreiškia pasipriešinimą kanonui (literatūros istorijoje šis autorius neretai apibūdinamas kaip maištininkas, bohemos žmogus). Pats poetas savo kūrybą vadina delyriška, kuriai svetimi sentimentai ir rimas, kur pirmenybė teikiama teksto kūrybos strategijai.

G.Patackas kūrybos procesą suvokia kaip darbą (kartą autorius prasitarė: „Mes buvome mokomi rimtai žiūrėti į kūrybą.“), todėl kiekvienas žodis yra apgalvotas ir jų dėliojimas paklūsta poeto susikurtiems eiliavimo dėsniams: „Kryžiukais ir rutuliukais / Eilėraščio sprendžiu šaradą“ (p. 32). Poetui rūpi ne apdainuoti idealus, o kūryba įprasminti savo būtį, kurią sudaro kasdienybės mozaika, nes „Tik literatūra / Aibėmis išplėtoti modeliai / Tik raidžių avelių auka / Suteikia egzistencijai prasmę“ (p. 33). Kai žmogus yra rašytojas, rašymas tampa jo kasdienybe, kuri yra tobulėjimo prielaida: „Tobulybė neturi ribų / Pasiekiama / Ne dviem šuoliais per bedugnę / Kaip mokė nukvakęs guru / Bet kasdienybės laiptais / Colis po colio“ (p. 34). Atsilaikyti prieš kasdienybės kūjį yra didžiausias žmogaus tobulybės siekio įrodymas.

G.Patackas iš kasdienybės traukia žodžius, vaizdinius,kuriuos tradiciškai daugelis poetų ignoruoja (nes poezija, kaip aukštasis žanras, apie žemus dalykus – buitį, kasdienybę – nekalba) ir įlieja juos į poeziją: „Šiais visuotiniais krizės laikais / Kada taupymo politika įaugo į kiekvieno nervus / Aš jau trečią dieną nevalgau“ (p. 10); „Greitai čia bus atidaryta / Grožio studija / Kur mažagabaritės talijos / Užangažuos pilvų presus“ (p. 13). Viena iš literatūros paraštėse esančių temų yra masinė kultūra, kurios ženklų dažnai aptinkama G. Patacko kūryboje, o ypač knygoje „Išskyrus Pasimatymą Prie Pašto“: tai akivaizdžios ir kiek pridengtos nuorodos į masinio vartojimo produktus. Poetas išskiria tam tikrus masinės kultūros elementus, kurių poveikis žmogui yra pragaištingas, pvz.:

Aš norėčiau tave pakviest
Į snaigių hip hopą
Ir erelių reviu
Ir suplakti kokteilį
Iš bizantiškų jūrų
Bet turiu merkantilišką dvasią
Ir priplėkusią sielą
Su jaunystės koralų likučiais
Ir įjungiu tėvė
O juk myliu tave. (p. 63)

Cituotame eilėraštyje galima konstatuoti dvasinės kultūros žlugimą, kai vietoj numanomo adresato pasirenkamas televizorius ir žmogišką bendravimą pakeičia medija (vienakryptė komunikacija).

G.Patacko eilėraščius galima vadinti tikrų tikriausiu intertekstu, kuriame gausu nuolatinių parafrazių ir užuominų, pvz., eilėraštis „Šlageris“: „Pakabink / Pakabink tą merginą / Ant Kalėdų eglutės / Arba šiaip tarp kabučių / Kad būčiau / Entuziastas rentabilus“ (p. 41). Šis perfrazuotas eilėraštis yra tarsi nuoroda į kažkada populiarios grupės „Kardiofonas“ dainą „Kalėdinė eglutė“. Kitas eilėraštis („Taip tu pirmas ir antras ir trečias / Ir vienas trise ir kitaip / Plaukiant valtim trise / Be šuns“) yra užuomina į Jerome'o K. Jerome'o kūrinį „Trise valtimi (neskaitant šuns)“, o „Kinošniko dienoraštis“ turi aiškių sąsajų su Vladimiro Menšovo filmu "Maskva netiki ašaromis" ir šiandien televizijos ekranuose šmėžuojančiu serialu „Moterys meluoja geriau“:

Malaga netiki ašarom
Girtos druskos nusėda ant skruostų
Geras gėrimas yra malaga
Bet moterys meluoja geriau

---

Visuomet kai užsuku į šiuos kraštus
Geriu malaga matau kremlių
Malaga netiki ašarom
Maskva netiki ašarom
Bet moterys meluoja geriau (p. 9)

Tokio pobūdžio užuominos priverčia skaitytoją įtemptai mąstyti: atpažinti pateiktus kodus ir juos sieti su tekstu bei kontekstu. Poeto sukurtas eilėraščio laukas praplečiamas individualiu skaitytojo žinojimu. Autorius taip sudėlioja teksto komponentus, kad skaitytojo sąmonė maksimaliai įsitemptų.

Įtampa kuriama ir poetui tęsiant bodleriškąją tradiciją: kai derinami aukšti ir žemi dalykai (poezija ir kasdienybės proza, merkantilizmas ir dvasios polėkiai, girtuoklystė / svaiginimasis ir kūryba), nevengiama „dugno kultūros“ atšvaitų (šie dalykai autoriaus buvo eksploatuojami ir ankstesnėje kūryboje), siekiama šokiruoti erotinėmis scenomis, pvz.:

Kiekvieną rytą bijau sulaukti nepadoraus pasiūlymo
Iš savo darbdavės, kiekvienas rytas
Sukelia man nepakeliamą kančią, bijau sutikti jos žvilgsnį,
Goslų ir gašlų, mintimis ji mane nurenginėja,
Užverčia ant stalo su dokumentais ir dulkina,
Aš nesakau, kad ji prievartauja, toji valdinga patelė,
Tai man teikia netgi savotišką malonumą, šis žvilgsnis,
Ko man nesukelia darbas, popierių
Su neatsakytais klausimais vis daugėja <...> (p. 56)

Vis dėlto intelektualų skaitytoją, į kurį ir orientuojasi autorius, erotinės scenos gali ne tiek šokiruoti, kiek priversti susimąstyti apie jų vietą tekste, apie erotikos sureikšminimą realiame gyvenime.

Žaidimas žodžiais ir jų reikšmėmis yra vienas pagrindinių G.Patacko eilėraščių bruožų: homonimų vartojimas („Ten kur trapecijos/ Perauga į kūgiškumą / Atmetę matematinę išraišką / Supas cirko artistai / Tarp šieno kaugių“ (p. 24) – čia trapecijos sąvoka siejama su geometrija ir cirku; „gali stvert lanką ir žygiuot į lanką“ (p. 81); bendrašaknių žodžių sankaupos priverčia suklusti skaitytoją („Nepakęsiu / Aiškumo bukumo kurtumo / Šioje bukmedžių giraitėje / Su bukmekeriais ir bukinistais“ (p. 9)). Kalambūriškas eiliavimas kuria lengvesnę nuotaiką: „Tau reikia pledo tau reikia pledo / Šiltos baltos meškos ant ledo“ (p. 8), „Tonas tornado / Iki limonado“ (p. 21), „O jei smėlis bus palmė ir psalmė / Oazė zindanas / Beduinas žingsniuos ir šuo / Ir miražas išnirs po viražo“ (p. 35).

Kita žodžių kategorija, kurią galima išskirti esant eilėraščiuose, – naujadarai, svetimi bendrinei kalbai, neturintys aiškios reikšmės, trumpalaikiai, nes yra sukurti iš daikto pavadinimo (šokoladinio batonėlio „Snickers“ ar gazuoto gėrimo „Coca cola“): „Snikeriuojam į snukį / Snyguriuojam aukštyn kojom / Sunkėjam baudžiavoje / Greitojo maisto sprinteriai / Pilnatve pasidžiaugti nespėję / Spygtelim užkokakolinę / Kokaino / Kofeino buveinėj.“ (p. 13)

G.Patacko eilėraščiuose nestinga ironijos, kuri sudaro sąlygas pažvelgti į kalbamą dalyką iš šalies: poetinis pasakojimas apie įasmenintą sielą gali sukelti šypseną, tačiau provokuoja pamąstyti apie kūrėjo – sielos ir kūno – dvilypumą, apie kuriančio žmogaus vietą po saule:

Apsičiupinėk prabudęs
Įsižnybk ar neskauda
Ar niekas nepavogė sielos -
Manoji dingo
Paskelbiau laikraščiuose:
Radusius prašom grąžinti
Dosniai atsilyginsiu
Ypatingi požymiai – mėgo
Pinigus mūzas vyną
Šoko apsinuoginusi
Ant restorano stalų
Todėl klausiu neskauda
Ir žvilgu iš ilgesio
Ieškau tapatybės placdarmuose
Policijos ir interpolo
Paskelbtos persona non grata
Pabėgusios sielos kalės (p. 12)

Eilėraštyje ryški bohemiška ir maištinga poeto sielos prigimtis. Netekęs sielos, kūrėjas netenka savo tapatybės, o pati siela tampa persona non grata, ir tada jie abu tampa marginalais: vienas be tapatybės, kitas – nepageidaujamas.

Nuolatinė sąmonės įtampa yra pagrindinis kliuvinys vienu ypu perskaityti knygą „Išskyrus Pasimatymą Prie Pašto“. Pavadinimas sufleruoja, jog bus aprėpta viskas: temų įvairovė, kalbos niuansai, žaidimas prasmėmis (knygos pavadinimą sudaro keturi skyrių pavadinimai - „Išskyrus“, „Pasimatymą“, „Prie“, „Pašto“), tad skaitytojui teks nuolat stabtelėti. Tai nėra knyga, leidžianti pajusti vartotojišką skaitymo malonumą, tačiau suteikianti skaitytojui naujos patirties: masinė kultūra ne menkinama, bet žaidžiama jos ženklais; kasdienybė ir buitis yra suderinama su poezija; kalba nėra tik bendravimo priemonė, bet galima su ja eksperimentuoti (poeto žaidimas kalba primena avangardinius keturvėjininkų ieškojimus).

Žvelgdami į G.Patacko naujausiąją eilėraščių knygą visos jo kūrybos kontekste, pastebime, jog jos kūrybos intencijos, pasirenkama raiškos maniera, kartais šerpetota leksika, bodleriškosios kūrybos tradicijos tąsa, temos iš literatūros paraščių ir kultūros kontekstų panašios į ankstesniąsias. Dėl to knygoje „Išskyrus Pasimatymą Prie Pašto“ autorius gali pasirodyti vienodas, banalus, neieškąs naujo raiškos būdo. Tačiau visa tai atperka meistriškas mokėjimas žaisti kalba, virtuoziškai sluoksniuoti tekstą iš užuominų, masinės kultūros ženklus panaudoti kaip atspirtį mąstymui apie universalesnius dalykus.