KRIZINIS „KAUNAS JAZZ’ 2009“: RECENZIJA BE PAVADINIMO 14

Jūratė Kučinskaitė
www.kamane.lt, 2009-05-12
P.D'Rivera ir Ch.Chagas. lrytas.lt nuotr.

 

Nepaisydamas krizės, paskutinį balandžio savaitgalį Kauną tradiciškai sujudino XIX tarptautinis Kauno džiazo festivalis. Sakoma, kad menininkas ir turėtų būti alkanas ar bent jau nelaimingas – praradęs ką nors brangaus, be atsako įsimylėjęs... Sotumas ar, gink Dieve, persisotinimas – tiesus kelias kūrybinės krizės link. Todėl sunkmetis, regis, turėtų būti tinkamiausias išsigryninimo, o gal ir kūrybinio pakilimo laikas. Ar patvirtino šiuos teiginius šiųmetis Kauno džiazo festivalis?

Sunkmetis sumažino nors ir nemenką finansinę paramą gavusio festivalio užmojus – kuklesnė ir viena diena sutrumpėjusi programa šiemet neakino ypatingo ryškumo žvaigždėmis. Vienintelė pasaulinio kalibro figūra Paquito D‘Rivera irgi koncertavo „krizine” sudėtimi -- su jaunais muzikantais. Šiandieninės bosanovos klasiku tituluojamas Joao Bosco į savo kvintetą kaip ritmo grupę pasitelkė kitą festivalyje dalyvavusį kolektyvą -- koncerto klausytojų pageidaujamus muzikantus, 2007 metų Kauno džiazo festivalio atradimą „Nosso Trio”, taip leisdamas rengėjams sutaupyti bent lėktuvo bilietų sąskaita. Net tradicinė Vilniuje rengiamo koncerto „Klausytojams pageidaujant” pozicija išdavė „taupymo” režimą, ko, beje, neslėpė ir festivalio rengėjai.

Festivalio klausytojai, ko gero, mieliau būtų pageidavę truputį garsesnių, tačiau ir „brangesnių“ atlikėjų.

Nepaisant sunkmečio, festivalis išlaikė visas per savo gyvavimo metus subrandintas tradicijas: „Ąžuolyno“ orkestro eitynės per Laisvės alėją; varpų džiazo muzikos koncertu skelbiama festivalio pradžia ir jos metu vykstanti vaikų piešinių ant grindinio akcija; nemokami koncertai, džiazo mados ir festivalio fejerverkas Vienybės aikštėje; festivaliu festivalyje tapusi naktinė klubų programa; prieš festivalį surengtas koncertas Kauno miesto rotušėje ir po festivalio - klausytojams pageidaujant Vilniuje, sakralinės džiazo muzikos koncertas Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir žydiškosios temos džiaze pristatymas Kauno sinagogoje. Nemokami renginiai maldos namuose sutraukia tokias minias gerbėjų, kad dalis klausytojų taip ir lieka tik šventoriuje.

Kiekviena šių tradicijų turi nemenką įdirbį ir savą auditoriją. Vis dėlto sutrumpintoje programos versijoje tradicijų pasirodė tiek daug, kad nenoromis piršosi mintis apie neišnaudotą organizatorių galimybę dėl festivalio kokybės aukoti renginių kiekybę. Juolab kad kai kurie tradiciniai akcentai liko tik festivalio foniniais štrichais: dirbtinai prie džiazo pritemptas ir apsvaigusioje minioje deramo atgarsio nesulaukęs džiazo madų šou, orkestro eitynės ar netgi vaikų piešinių ant grindinio akcija, kurią stelbė šiemet tokią lengvą bliuzo formą pasirinkęs, bet taip sunkiai ir grėsmingai skambėjęs G.Kuprevičiaus kariljono projektas.

Gal šiemet kuklesnį nei paprastai tradicinį fejerverką galėjo pakeisti brangesni ir kokybiškesni muzikantai?

Apmaudu, kad net ir šiųmetėje palengvintoje programoje koncertai dengė vienas kitą, ir norintieji klausytis Joao Bosco kvinteto Vytauto Didžiojo universitete turėjo atsisakyti lenkų grupės „Eastcom“ koncerto Vienybės aikštėje, o norintiesiems ten pat išgirsti Kauno bigbendo programą teko aukoti tradicinį sakralinio džiazo koncertą Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Pasidavusi puikaus oro traukai ir smalsumui, ką parodys paprastai pagrindinėje festivalio scenoje grodavęs Kauno bigbendas, aš buvau viena tų, kurie iškeitė sakralinio džiazo koncertą, intrigavusį jau vien savo tembrine sudėtimi (akordeonininko Klauso Paierio ir violončelininkės Asja Valcic duetas iš Austrijos) į seno mielo Kauno bigbendo koncertą. Ir nenusivyliau. Kauno bigbendas festivaliui pasirengė puikiai, tarsi grotų pačioje pagrindinėje festivalio scenoje (o gal būtent šią, visiems prieinamą sceną Vienybės aikštėje ir derėtų vadinti pagrindine?). Uždegančią orkestrinio džiazo standartų programą parengęs Lietuvos džiazo scenos veteranas džiugino jaunatviška energija ir meistrišku sklandžiu muzikavimu, pagardintu iškiliais saksofonininkų T.Razmaus, T.Botyriaus ir „vilnietiškojo pastiprinimo“ - S.Sasnausko, V.Ramoškos solo.

Nemokami koncertai Vienybės aikštėje – puikus reginys akiai ir malonus „girdinys“ ausiai, ypač kai puikus oras, kai minioje dar nematyti įkaušusių veidų ir aikštės grindiniu dar nesivolioja tuščia alaus tara. Ir ypač kai scenoje tokie džiazo meistrai, kaip Kauno bigbendas ar Vytautas Labutis, Artūras Anusauskas, Gintaras Šulinskas su vokalistais Jurgiu Brūzga bei Daiva Starinskaite. Nors abu šie kolektyvai klausytojų teismui pristatė džiazo standartų programas, kurias patys muzikantai, kitaip nei kruopščiai rengiamus kūrybinius originalius projektus, neretai vadina tiesiog „chaltūra”, ši „chaltūra“ buvo tikras gardėsis džiazo mėgėjams.

Elegantiškas ir profesionalus šių kolektyvų pasirodymas patvirtino: tikro gero džiazo miniai reikia ne mažiau, nei iki šiol Vienybės aikštės scenoje skambėdavusių populiarių šiandieninio džiazo atmainų -- hiphopo, funko, drum‘n‘base ar fusion. Gaila, kad nė vienam lauko scenos dalyviui nebuvo leista pretenduoti į tradicinį „Džiazo valgytojų“ apdovanojimą. Neabejoju, kad jei ir nepelnytų prizo, jie būtų surinkę garbingą balsų kraitį. Abu paminėti projektai, į festivalio lauko sceną grąžinę džiazą, tikrai buvo verti pagrindinės festivalio scenos.

Tuo metu pagrindinėje -- Vytauto Didžiojo universiteto - scenoje pristatyti lietuvių projektai buvo ne tik skirtingų krypčių, bet ir lygio. Tikrą meistriškumą ir ansambliškumą, porą metų šlifuotą televizijos projektuose, demonstravo „Dainius Pulauskas Group”. Klausytojai galėjo mėgautis daugiau nei valandą trukusia nauja autorine grupės lyderio programa ir iki kaulų smegenų pažįstama energinga, truputį patosiška šios grupės stilistika, sulydžiusia džiazo, fusion, džiazroko tradicijas. Panašu, kad ši grupė tapo savo stiliaus klasike Lietuvoje, atkakliai puoselėjančia pasirinktą kryptį ir nenukrypstančia nuo jos nei per žingsnį. Didžiausi pokyčiai, kuriuos sau leidžia „Dainius Pulauskas Group”, tik nežymi sudėties kaita ir papildoma penklinė kūrinių aranžuotėse. Jau ne pirmą sykį nauja aranžuotės eilutė buvo skirta jaunam talentingam saksofonininkui Kęstučiui Vaiginiui, kuris kadaise labai išmintingai pasinaudojo festivalio „Kaunas Jazz” suteiktu moraliniu avansu, kurdamas bendrą projektą su vargonininke Barbara Dennerlein ir perkusininku Danieliumi Mesina.

„Kaunas Jazz” avansus mėgsta. Šiemet festivalio rengėjai didžiulį moralinį avansą suteikė TV realybės šou dalyvei -- Lietuvoje gyvenančiai latvių dainininkei Baibai Skurstenei ir jos projektui „Baiba’s Groove House“. Ateitis parodys, ar jaunoji vokalistė sugebės tinkamai pasinaudoti pasitikėjimo avansu. Kol kas šiam jaunimui, prisistačiusiam įdomiomis džiazo standartų aranžuotėmis ir savo kūrybos dainomis, akivaizdžiai stigo charizmos, muzikinės brandos ir sceninės patirties. Regis, patys muzikantai pagrindinėje festivalio scenoje nesijautė jaukiai, dirbo kaip neblogai surepetavusi grupė, beveik nebendraudami tarpusavyje ir, liūdniausia, taip ir neužmegzdami džiazui būtino ryšio su publika.

Ryškiausiu šio projekto epizodu tapo būgnininko Dariaus Rudžio solo. Šis būgnininkas nebe pirmą kartą Lietuvos džiazo festivalių scenose išgelbėja dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavykusius projektus. Daug kas prisimena tokį jo vaidmenį Birštono džiazo festivalyje -- lietuvių projekte su Philipe‘u Hamiltonu, po kurio jiedu tapo gerais draugais. Būtent P.Hamiltonas sukūrė tekstą „Baiba’s Groove House“ programoje skambėjusiai iki tol instrumentinei W.Shorterio kompozicijai „Footprints”.

Ne tik lietuviams debiutantams nesisekė užmegzti ryšio su publika – tuo negalėjo pasigirti ir brazilų vokalistas bei gitaristas Joao Bosco. Jau keletą metų Kauno džiazo festivalį puošiančioms Latin Jazz spalvoms atstovavęs šiuolaikinės bosanovos klasikas ne tik nesileido į kitų atlikėjų taip mėgstamą flirtą su publika – jam, regis, net nerūpėjo, kad portugalų kalba Lietuvos klausytojams nėra gimtoji ir mažai kas supranta jo švelnias melodeklamacijas. Daugiausia popmuzikos spalvų šiame festivalyje pažėręs brazilų dainius santykį su publika demonstravo nuolat atsukdamas jai nugarą. Gal jis nežino, kad tokia arogancija džiaze nėra priimtina. Kadaise Mileso Daviso publikai atgręžta nugara dar iki šiol linksniuojama džiazo publicistų.

Galbūt Joao Bosco kvinteto pasirodymui sutrukdė lyderio balso problemos (patikimi šaltiniai teigė, kad prieš koncertą vokalistui prireikė foniatrų pagalbos), o gal jau minėta „krizinė” grupės sudėtis ir ne itin sklandžiai mezgami jo muzikiniai dialogai su „Nosso Trio” nariais. Veikiausiai todėl salė ovacijomis sutiko tik vienai kompozicijai prie Joao Bosco kvinteto prisidėjusį, išvakarėse toje pačioje salėje koncertavusį ir nuoširdumu pavergusį akordeonininką Chico Chagą.

Londone gyvenantis charizmatiškasis brazilų akordeonininkas, festivalyje pasirodęs su tarptautiniu sekstetu „Chico Chagas&Dave O'Higgins Band feat. John Parricelli“, net ir menkai mokėdamas anglų kalbą atrado puikų santykį su publika. Jis ne tik sėkmingai provokavo klausytojus dainuoti drauge. Publika tapo ir nepamainomu grupės nariu, į VDU salę prišaukusiu Amazonės džiunglių lietaus garsus. Didžiąją įvairios (nuo polkučių iki bemaž akademinių kūrinių) šios grupės programos dalį sudarė akordeonininko kūryba. Nors pats muzikas prisipažino, kad džiazo festivalyje jo kūryba skamba pirmą kartą, paperkantis nuoširdumas sulaukė dėkingos publikos įvertinimo – Chico Chagui ji paskyrė tradicinį, jau aštuntą, „Džiazo valgytojų apdovanojimą“ („Jazz Eaters Award“).

„Kaunas Jazz” festivalio apdovanojimas tradiciškai sukelia ir diskusijų. Prieš porą metų, recenzuodama Kauno džiazo festivalį, svarsčiau, kas būtų, jei šį prizą rinktų ne išalkusi „džiazo valgytojų” minia, o rafinuoto skonio „džiazo gurmanai”. Ko gero, ir šiemet jo šeimininkas būtų kitas (ne viena aš savo simpatijas būčiau skyrusi legendiniam Paquito D’Riverai). Matyt, čia kaltas ir nuoširdus Chico Chago entuziazmas (iš visų festivalio svečių į sceną jis lipo dažniausiai), ir pats akordeonas, lietuvio sielai turintis kažkokį magišką poveikį. Juk dauguma vyresniosios kartos Lietuvos džiazmenų savo profesinę karjerą pradėjo irgi nuo šio instrumento.

Kad ir kaip būtų, ryškiausio festivalio dalyvio -- kubiečių saksofonininko, klarnetininko, kompozitoriaus bei grupių lyderio Paquito D’Riveros toks publikos sprendimas neglumino. Ar bent jau glumino ne daugiau, negu tai, kad visa Lietuvos spauda vienbalsiai skelbė jį esant „Grammy” rekordininku ir vietoj pelnytų 4 „Grammy“ apdovanojimų minėjo jį pelnius net 9 auksinius gramofonus (mieli plunksnos broliai, prieš perrašant tokią informaciją, visada galima ir netgi būtina ją patikrinti, pavyzdžiui, oficialiame „Grammy” tinklalapyje.)

Festivalyje skambėjusią Paquito D’Riveros kvinteto programą puošė ir 2007-ųjų geriausio Latin Jazz albumo „Grammy“ pelniusio „Funk Tango” kūriniai. Tačiau į Kauno festivalį legendinį muziką atlydėjo ne nominuotą albumą įgrojusi komanda, o jauni, talentingi ir šaunūs kubiečių muzikantai, vis dėlto nublankę šalia paties Meistro skleidžiamos šviesos. Nepaisant to, elegantiška, subtili ir jautri Paquito D’Rivera kvinteto programa tapo šio festivalio kulminacija.

Mokytojo ir mokinių santykį galėjai justi ir klausytojų simpatijų koncerte Vilniuje, kai Paquito D’Rivera netikėtai prisidėjo prie pagrindinio šio koncerto dalyvio „Nosso Trio”. Meistriškas, elegantiškas, subtilus brazilų trio, 2007 metais tapęs Kauno džiazo festivalio netikėtumu, dar neišpaikintas didžiųjų džiazo festivalių dėmesio, šalia garsiojo pūtiko išties atrodė kaip mokinys. Prie grupės prisidėjus dar ir „Jazz Eaters Award” laureatui akordeonininkui Chico Chagui, koncertas išsirutuliojo į savotišką jam session, kuriame abu iškiliausi šių metų festivalio dalyviai muzikinėje kovoje apibendrino diskusijas apie tai, kas yra vertesnis „Džiazo valgytojų prizo”.

Šis netikėtas jam session, įvykęs baigiamajame Kauno džiazo festivalio koncerte Vilniaus kongresų rūmuose, kompensavo viso festivalio „džemų“ stygių. „Kaunas Jazz“, kadaise garsėjęs bene įspūdingiausiais „džemais“, pastaruosius keletą metų juos paaukojo dėl klubinės programos, tapusios tarsi festivaliu festivalyje.

Pasirinktas dviejų dalių klubinio koncerto formatas iki minimumo sumažino „džemų“ galimybes. Tikiu, kad ne tik mano biologinis laikrodis trečią valandą nakties (būtent tokiu metu baigiasi numatytas klubinis koncertas ir gali prasidėti „džemas“) reikalauja gerą džiazą iškeisti į gerą miegą. Todėl tikrai ne viena galvoju, kad užtektų vienos dalies klubinės festivalio programos koncertų.

Šįmet „Combo” klube džiazo aistruoliai šėlo klausydamiesi olandų „Seven Eleven”, prancūzų „Electro Deluxe” ir pirmą kartą Kauno džiazo festivalyje dalyvavusios japonų grupės „Cro-Magnon”. Japonų muzika -- neklubiškai rimta, sodri, turtinga elektronikos galimybių, tempų kaitos ir besikartojančių kilpų monotonijos, kurioje neįtikėtinais reljefais iškyla džiazo tradicija dvelkiantys improvizacijų kvadratai, paryškinantys atotrūkį nuo jų pačių pateikiamos džiazo tradicijos.

Būtent ši „Combo“ klube skambėjusi japonų grupės muzika po baigiamojo festivalio koncerto lydėjo mane naktine autostrada iš Kauno į Vilnių. Už tokį nepakartojamą malonumą esu dėkinga radijo stočiai „Pūkas-2”, transliavusiai mokamus festivalio koncertus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*