Vasaris

(Publicistinio tyrimo tęsinys. Pirmoji dalis publikuota www.kamane.lt, 2007 m. lapkričio 26 d., o 28 d. perspausdinta ir portale www.bernardinai.lt)

Po nesėkmingų bandymų išsiaiškinti visuomenei aktualius biudžeto lėšomis finansuojamo LRS Kauno skyriaus kūrybinės veiklos principus kilo klausimas: kokią teisę turi ši, nuolat savo svarbą mūsų kultūrai deklaruojanti organizacija, taip arogantiškai elgtis su tą „svarbą“ savo lėšomis maitinančia visuomene?

Daug mėnesių laukęs ir nesulaukęs iš LRS Kauno skyriaus informacijos apie kūrybinės veiklos dalykus, nusprendžiau į šios organizacijos statusą pažvelgti iš teisinės pusės. Pamaniau – galbūt teisės aktai padės suprasti, ar aš, kaip aktyvus literatūros vartotojas, jaunas literatūros tyrinėtojas, apskritai turiu teisę tikėtis iš LRS kokios nors oficialios informacijos?

Pagal Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo įstatymą, LRS (kaip kūrybinė sąjunga) yra nevyriausybinė, pelno nesiekianti visuomeninė organizacija, užsiimanti kūrybine veikla. Jai gali priklausyti poetai, prozininkai, dramaturgai, vertėjai, kritikai ir literatūros mokslininkai. Kaip teigia Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, šios organizacijos tikslas yra „skatinti, aktyvinti, palaikyti, pagerinti LRS narių kūrybos ir leidybos sąlygas, plačiau skleisti ir populiarinti jų kūrinius“.

Norėdamas išsiaiškinti visuomeninių organizacijų teises ir pareigas, susiradau Visuomeninių organizacijų įstatymą. Iš jo šis tas paaiškėjo.

Supratau, kad į jokius mano klausimus iki šiol neatsakęs LRS Kauno skyriaus vadovas Petras Palilionis paraidžiui vadovaujasi šio įstatymo 11 straipsniu: „Valstybės institucijoms ir pareigūnams, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į visuomeninių organizacijų veiklą ir į jų vidaus reikalus, jeigu jos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar kitų įstatymų“.

Įstatyme, kuris neva skirtas ginti kūrybos laisvę nuo politinių įtakų, akivaizdžiai užkoduota dviprasmybė: į visuomeninių organizacijų veiklą draudžiama kištis „kitoms organizacijoms ir asmenims“. Įstatymą skaitančiam pažodžiui, gali pasirodyti, kad kūrybinių sąjungų veikla prilyginta vos ne specialiųjų tarnybų veiklai.

Tai yra ne kas kita, kaip valstybė valstybėje -- visiškai nepavaldi tos valstybės piliečiams. O jeigu tie piliečiai įtartų, kad toji uždara struktūra, kuri didžia dalimi maitinasi ir iš valstybės lėšų, pažeidžia įstatymus ar netgi Konstituciją? Kaip jie galėtų tuo įsitikinti?

Panašu, kad tokia patogi, atsiribojimą nuo visuomenės įteisinanti įstatymo dviprasmybė yra sukurta prisidedant būtent tiems visuomeninių organizacijų (mūsų atveju -- kūrybinių sąjungų) nomenklatūros veteranams, kurie iki šiol toms organizacijoms ir vadovauja.

Žvelgiant iš demokratinės valstybės pozicijų, turint galvoje, kad kūrybos kokybė gyva ne uždarumu, o dialogu su visuomene, toks įstatymas nebūtų reikalingas. Nebūtų jis reikalingas, jeigu nebūtų ko slapstyti ir jeigu iš tiesų kūrybos kokybė būtų svarbiausias veiklos kriterijus.

Vienintelis sąžiningas kelias pateisinti tokį visuomeninių organizacijų – kūrybinių sąjungų troškulį teisinėmis gudrybėmis užsibarikaduoti nuo visuomenės ir valstybės – nepretenduoti į valstybės biudžeto finansavimą. Gali būti taip: gyvename kaip norime, bet mes iš jūsų nieko neprašome, todėl nesikiškite į mūsų reikalus. Na, toks UAB variantas.

Nors valstybė, įteisindama šias organizacijas, neprisiima jokių įsipareigojimų dotuoti jas iš biudžeto, tikrovė rodo visai ką kita.

Valstybės vardu pavykus įstatymiškai susikurti visiškai uždaros ir visuomenei neatskaitingos struktūros statusą, kūrybinės sąjungos (kaip ir kitos visuomeninės organizacijos) kasmet iš valstybės ir savivaldybių iždo išmelžia solidžią pinigų sumą savo egzistavimui. Maža pasakyti, kad tai nesąžiningas žaidimas. Tai daug panašiau į slaptųjų organizacijų ir valstybinių nomenklatūros sluoksnių sąmokslą prieš visuomenę, kuri juos iš esmės maitina.

Pagal visuomeninių organizacijų įstatymo 14 str. 3 punktą, organizacija valstybinėms institucijoms privalo atsiskaityti tik už iš šių institucijų gautus pinigus. Tokia nuostata tik patvirtina, kad šio įstatymais įteisinto sąmokslo prieš visuomenę dalyviai naudojasi tos pačios visuomenės, nuo kurios slepia savo veiklą, pinigais.

Taigi, formaliai žvelgiant, LRS Kauno skyrius, nutaręs, kad literatūros vartotojas, literatūros tyrinėtojas (juo labiau -- jaunas ir dar ne iš savųjų aplinkos) nėra vertas dėmesio, todėl su juo kalbėtis apie savo veiklą neprivalu, įstatymų nepažeidė.

Jeigu taip elgtųsi metalo supirktuvė ar batų taisykla, suprasčiau. Kūrybinės sąjungos statusas, mano manymu, jos vadovus turėtų įpareigoti elgtis kiek kitaip. Valstybės jai suteiktas (ir pačios LRS maloniai prisiimtas) elitinės literatūros puoselėjimo vaidmuo morališkai įpareigoja savo veiklą viešinti daug atviriau.

Pagalvokim logiškai: kokiai visuomenei tarnauja LRS Kauno skyriaus, jeigu jis atsisako kalbėtis su aktyviu skaitytoju, profesionaliai suinteresuotu literatūros vartotoju, tyrinėjančiu šiuolaikinę literatūrą? O gal čia įgimtas polinkis vengti viešumo?

Kūrybinės sąjungos santykiai su visuomene turėtų būti paremti atviru dialogu jau vien todėl, kad tą sąjungą sudaro gyvi žmonės – kartais netgi labai talentingi kūrėjai, kuriems viešumas reikalingas kaip oras. Sąjungos veikla turėtų sutapti ne tik su nomenklatūros, bet pirmiausia -- su kūrėjų veikla ir interesais. Pagal dabar galiojantį paprotį Kauno rašytojų kūrybinės sąjungos biurokratai, atsisakydami viešai diskutuoti apie savo veiklą, jaučiasi tarsi privatizavę ir pačius sąjungos narius – gyvus žmones.

Gal sąjungos nariai galėtų sukilti, protestuoti? Ne, nes rašytojai (sąjungos nariai) kartu su jų knygų leidybai skirtais valstybės pinigais laikomi geležiniame sąjungos nomenklatūros kumštyje. Paprieštarausi – negausi. Ar tai ne akivaizdus biurokratinio smurto prieš literatūrą pavyzdys?

Pagaliau ar tai, kad tarnauti rašytojams pašauktas kūrybinės sąjungos vadovas atsisako teikti informaciją literatūros tyrinėtojui, nėra biurokratinis smurtas prieš literatūros ir jos vertės sklaidą?

Gal patys sąjungos nariai galėtų, gal norėtų keisti situaciją per LRS skyriaus vadovo rinkimus? Talentingoji, principingoji mažuma gal ir norėtų, bet negalėtų, nes ji yra mažuma. Prisitaikėlių ir grafomanų dauguma to niekada nenorėtų, nes pasikeitus situacijai gali būti peržiūrėtas šiltas meno kūrėjo statusas su visomis valstybės vardu teikiamomis privilegijomis. Gudriai suręsta sistema užveda balsavimo variklį, ir viskas lieka savo vietose. Kartu su amžinuoju pirmininku. Kaip senais kolūkių laikais.

Supratęs, kad pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą tokią ezoterišką įstaigą kaip LRS Kauno padalinys prakalbinti gali padėti tik valstybinės institucijos, nusprendžiau kreiptis pagalbos į Kauno miesto savivaldybę, kuri šią instituciją labai globoja ir dosniai finansuoja.

P. Palilionis yra ne kartą gyręsis savivaldybės parama. Susiradau Kauno miesto savivaldybės atrinktų 2007 metų kultūros projektų dalinio finansavimo sąmatą, peržvelgiau finansavimą gavusius literatūrinius projektus ir kultūrą kuruojantiems savivaldybės asmenims nusiunčiau paklausimą apie bendradarbiavimą su LRS Kauno skyriumi.

Juk pagal minėtąjį Visuomeninių organizacijų įstatymo punktą valstybinių institucijų asignavimus gaunanti visuomeninė organizacija (šiuo atveju – LRS Kauno skyrius) turi pinigus skyrusiai institucijai pateikti lėšų panaudojimo ataskaitas. O bet kuri valstybinė institucijaprivalo klausiantiems piliečiams teikti jiems rūpimą informaciją.

Pirmiausia bandžiau susisiekti su Kauno miesto vicemeru Kazimieru Kuzminsku, kuris ne kartą viešai džiaugėsi glaudžiu savivaldybės ir LRS Kauno skyriaus bendradarbiavimu. Elektroniniu laišku K.Kuzmicko klausiau, kokiais kriterijais savivaldybė remiasi, skirdama dalinį finansavimą literatūriniams projektams, kaip dar savivaldybė bendradarbiauja su LRS Kauno skyriumi. Atsakymo nesulaukiau. Laišką išsiunčiau antrą kartą. Atsakymo vėl negavau.

Nesulaukęs informacijos iš vicemero, laišką su klausimais nusiunčiau Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjui Sigitui Šliažui. Vedėjas neatsakė. Tuomet tą patį laišką persiunčiau vedėjo pavaduotojai Vidai Jasaitytei. Pagaliau šauksmas „buvo išgirstas“ – man buvo pasiūlyta kreiptis į LRS Kauno skyrių.

Kai tyrimas įstrigo ir valstybinės institucijos biurokratiniuose brūzgynuose, pagalvojau, kad toks visuomeninės organizacijos ir valstybinės institucijos veikimas išvien turi rimtų priežasčių. Tos priežastys turi būti apčiuopiamai naudingos abiems pusėms.

Liko pakalbinti tik nuogus faktus. Jie liudija, kad kauniečių literatūriniai projektai Kauno savivaldybės lėšomis finansuojami tik per dvi organizacijas: LRS Kauno skyrių ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos Kauno skyrių. Lyg tyčia šioms abiems organizacijoms vadovauja P.Palilionis. Lyg tyčia jis yra ir amžinasis kultūros projektų (tarp kurių – ir jo paties vadovaujami) finansavimo ekspertas, kaip retas turintis Kultūros skyriaus vadovų pasitikėjimą.

Ar tai tik ne korupcijos dvelksmas? Sutartinis atsisakymas apie tai kalbėti gali kelti ir tokių įtarimų.

2007 metais savivaldybė dalinį finansavimą skyrė šiems Kauno literatūros projektams: tarptautinei šventei „Poezijos pavasaris 2007“ – 16 000 Lt, Kauno rašytojų knygų leidybai – 30 000 Lt, poezijos knygai „Sniegas lapėse“ – 4 000 Lt, tęstiniam renginių ciklui „Kauno rašytojai – miesto visuomenei“ – 6 000 Lt (pinigai pervedami Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui), „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlei – 8 000 Lt, tęstiniam projektui „Saviems ir kitiems“ – 4 000 Lt (Kauno meno kūrėjų asociacijai).

Prisipažinsiu, kad apie poezijos knygą „Sniegas lapėse“ ir projektus „Kauno rašytojai – miesto visuomenei“ bei „Saviems ir kitiems“ sužinojau tik iš šios sąmatos. Nei kultūrinėje žiniasklaidoje, nei savivaldybės ar LRS tinklalapiuose, nei jokiuose kituose šaltiniuose apie juos girdėti neteko. Kur nukeliavo jiems skirti pinigai?

Kyla ir daugiau klausimų – kodėl „Poezijos pavasarį“ organizuoja LRS Kauno skyrius, o „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlę leidžia jau Kauno meno kūrėjų asociacija? Kam toks dubliavimas? Ar pėdų mėtymas?

Norėtųsi žinoti, kokių konkrečiai knygų leidybai naudojamos savivaldybės lėšos. Žinodami paremtus autorius, galėtume geriau suvokti ir biudžetinių lėšų panaudojimo efektyvumą. Būtų lengviau išsiaiškinti, kaip finansuotas knygas įvertino nešališki literatūros kritikai. Tokiu būtu galėtume daryti aiškesnes išvadas, ar lėšos buvo skirtos tikrai meniškai vertingoms knygoms.

Tačiau visuomenės norai yra viena, o biurokratų paslaptys – visai kita. Savivaldybės atstovų tyla rodo, kad valstybinės institucijos nesidomi, kaip panaudojamos kultūros projektams skirtos lėšas (svarbu, kad metinėje ataskaitoje būtų pažymėta, kad tiek ir tiek pinigų buvo skirta literatūrai remti), aklai pasikliauna LRS Kauno skyriaus ataskaitomis arba egzistuoja slapti susitarimai tarp šio skyriaus ir savivaldybėje dirbančių asmenų.

Atrodo, kad mąstoma pagal inertišką sovietinę logiką: seniai įtvirtintą statusą turinčios institucijos geriausiai žino, ko reikia visuomenei. Skaitytojui nereikia žinoti, mąstyti ir kritikuoti – jam tereikia pasyviai vartoti, nes šių organizacijų siūlomo produktų vertė – savaime neginčijama?

Kuo ši logika skiriasi nuo masinės kultūros inercijos? Manau, kad ne daug kuo. Ir viena, ir kita remiasi nuostata, kad visuomenę sudaro nekritiška pilka masė, kuriai, pasinaudojus dirbtinai sukurtu autoritetu, galima kišti bet kokią makulatūrą.

Ne tik įgimta inercija, bet ir mūsų valstybės teisės aktai sukuria literatūros vidutinybėms labai palankų biurokratinį mechanizmą.

Pagal Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą meno kūrėjo statusą turintis rašytojas privalo būti išleidęs bent vieną knygą ir sulaukęs bent kelių profesionalių literatūros vertintojų atsiliepimų. Profesionalus kritikas apibrėžiamas kaip„asmuo, įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir atitinkamos meno srities vertintojo (menotyrininko, meno filosofo, estetiko) kvalifikaciją bei paskelbęs studijų, straipsnių, recenzijų šiuolaikinio meno klausimais Lietuvos ar užsienio valstybių meno leidiniuose“. Taigi vertinga ir kokybiška literatūra yra tokia, kurią palankiai savo recenzijose, monografijose ar straipsniuose įvertina bent keli profesionalūs literatūros vertintojai.

Didžiausias absurdas būtų literatūrą vertinti pagal teisės raštus, bet, atrodo, būtent jais labiausiai ir remiasi LRS Kauno skyrius. Jo argumentas paprastas: visi organizacijos nariai yra profesionalūs, menininko statusą turintys kūrėjai – argi jie gali rašyti prastą literatūrą?

Pagal Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą, parašęs vieną knygą ir poros draugų paprašęs palankių recenzijų, rašytojas gauna menininko statusą iki gyvos galvos ir toliau gali rašyti bet ką ir už tą bet ką pretenduoti į biudžeto pinigus ir valstybinius apdovanojimus. Juk jį palaiko LRS – organizacija, kurios autoritetu valstybinės institucijos neabejoja, o eiliniai visuomenės nariai paprasčiausiai neturi net teisės priversti šią „kultūrinę sektą“ atverti savo duris.

Vis dažniau girdimos kalbos apie plėšrią kultūrinių gildijų nomenklatūrą tikrai nėra be pagrindo. Kauno savivaldybės asignavimų literatūrai skirstymas per vieną monopoliją sudaro įspūdį, kad literatūros procesus valdo ne kokybiškos literatūros prioritetas, bet nomenklatūriniai interesai.

Kauno rašytojų knygų skaitomumo tyrimas (publikuotas www.kamane.lt, 2007 m. lapkričio 26 d.) parodė, kad didžioji dalis LRS Kauno padalinio aukščiausiai įvertintų knygų nesudomino ne tik skaitytojų, bet nesulaukė ir profesionalių kritikų dėmesio. Ko verta ta vertė, kurią įžvelgė Kauno skyriaus nomenklatūra? Kodėl, išskyrus tuos kelis premijų skyrimo komisijų narius, niekas kitas tos vertės nepastebėjo?

Pagal LRS Kauno padalinio remiamų knygų skaitomumo (bibliotekų duomenys) ir perkamumo (knygynų informacija) rodiklius, pagal šios organizacijos laikyseną visuomenės atžvilgiu galima spėti, kad biudžeto lėšomis pirmiausia tenkinamos savos, slaptą struktūrą primenančios gildijos vadovų asmeninės ambicijos. Gildijos, kuri vis dar nenori pripažinti, jog literatūra yra ne sau, o visuomenei skirtas produktas. Pagaliau -- literatūra kuriama ir už tos gildijos ribų. Kas ją finansuoja?

Kokią įtaką šiems procesams gali turėti profesionalaus meno, taigi – ir literatūros kokybę kuruojančios -- Lietuvos meno kūrėjų organizacija ir Autorių teisių gynimo asociacija , kai abiejų Kauno skyriams vadovauja irgi tas pats P.Palilionis? Kaip P.Palilionio vadovaujamos organizacijos kontroliuoja P.Palilionio vadovaujamą LRS Kauno skyriaus veiklą ir jos efektyvumą, skaidrumą, naudą visuomenei? Atsakymai skendi tirštame rūke, kurį biurokratai saugo tvirtai susikibę už rankų. Bet šis klausimas per daug aktualus, kad būtų galima nuleisti rankas ir nebeieškoti atsakymo.