Sausis

„... Visi menai kalba apie tą patį. Skiriasi tik raiškos forma. Iš skirtingų taškų einama į tą patį centrą.“ Taip 1988 m. lapkričio 13 dieną Arūnas rašė dailės kritikui Alfonsui Andriuškevičiui, rašiusiam knygą „72 lietuvių dailininkai apie dailę“, išleistą 1998 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje.

1993 m. Živilės Ratavičiūtės interviu su Arūnu „Tikrumo ir archaikos ilgesys“, „Kultūros baruose“ 93/11, 32 psl. yra toks jo pamąstymas: „... Lietuvoje arsininkai palaikė gyvybę. Bet dabar neproduktyvu jais remtis. Kriterijai turi keistis. Nebegalima orientuotis į tą patį, kuo rėmėmės, kai buvome uždaryti. Nors nepasakyčiau, kad dabar jau yra pakankamai informacijos. Juo labiau kad reikia aprėpti tokį didelį laikotarpį -- pasaulis jau pamiršo tai, ko mes dar net nespėjome pamatyti. Prieš porą metų buvau Vienoje, Moderniosios dailės muziejuje. Rodos, viską ten apžiūrėjau, pasidarė jau maždaug aišku. Nuvažiavau po dvejų metų, nuėjau vėl į tą patį muziejų -- ekspozicija pakeista, visai nauji autoriai, nauji paveikslai, ir aš neberandu kontakto su jais. Visai kitokie darbai, nepavadinsi jų nei tapyba, nei skulptūra, nei dizainu... Objektai iš stiklo, medžio, metalo. Man įdomu, dėl kokių idėjų juos darė. Kas tai yra?

Kas yra menas šiandien? Nes jis visai kitoks, negu buvo prieš dešimt metų... Tai va, reikia jaust tas naujas idėjas. Manau, yra tam tikra atmosfera, aura, kuri menininkus tarsi suartina. Tarkim, Orvydas darė savo skulptūras, ir. ..pataikė į bendrą kryptį. Neiškrinta jis iš modernaus konteksto, nors dirbo visiškai nematydamas tų naujovių ir jam jų nereikėjo. Negalima, aišku, žiūrėt į tai primityviai, reikia pasaulio kontekstą jaust, bet vis tiek turi daryti savo dalykus ir tai yra -- nors banalu taip sakyt -- vienintelis kelias ir šansas būti moderniam. Nes jei pradėsi ką nors vaikytis, pamesi save. Kitaip tariant, kartais nereikia vengti ir tradiciškumo -- taip gal būsi modernesnis, negu sekdamas kokį modernizmą, kurio nesupranti.“

Šiose Arūno mintyse glūdi ne kartą akcentuotas tikro, tik savo kelio ieškojimas kūryboje ir kartu domėjimasis pasaulinėmis meno tendencijomis.

„Viskas keičiasi. Svarbu mene ir dialogas. Kokia yra tapybos raida? Juk negali dailės studentams dėstyti tapybą kaip XIX a. Pagaliau mene svarbu ne vien tik amatas,“ -- tokias susirūpinimą dėl naujų raiškos būdų ir meno tendencijų keliančias mintis išsakydavo Arūnas.

Jo kūryboje kartais atsirasdavo objektų ir instaliacijų. Ar tai buvo jo atsakas į naująsias meno kryptis, tam tikras nutolimas nuo tapybos? O gal pradžią jos ėmė jau seniai -- jo kūrybą lydinčiose autorinėse knygose, kurios buvo savotiški plastiniai užrašai?

Šios tapytojo knygos -- dar niekur nerodyta ir neeksponuota jo kūrybos dalis. Jose Arūnas fiksavo menines idėjas, spalvų sąskambius ir plastinius paveikslų sumanymus, papildydamas juos savo įžvalgomis, mintimis apie meną, sapnų aprašymais bei piešiniais. Tai -- pokalbiai su savimi vienatvėje, sprendimai ir klaidos. Galbūt Arūno objektai ir keletas instaliacijų radosi iš šių autorinių knygų -- dienoraščių?

Apie instaliacijas galima būtų kalbėti kaip apie taškus ar skiriamuosius ženklus, po kurių baigiasi ar prasideda naujas kūrybos etapas. Tai nebūtinai chronologiškai atitinka kūrybos periodus, bet ši Arūno kūrybos sritis padeda gilintis į jo tapybą. Jie įdomiai papildo jo kūrybą, yra kaip „Įvadai“ ir „Išvados“ iš tam tikrų tapybos etapų.

Po 1994 m. „šluotinių“ darbų praėjus keleriems metams, Arūnas sukūrė instaliaciją ir pavadino ją „Pyniažu“. Ši instaliacija buvo eksponuota 1998 m. Kauno paveikslų galerijoje, parodoje „ Mintis, informacija, civilizacija“. Darbo sudedamosios dalys labai paprastos: panaudota „Šv. Mergelės Marijos“ paveikslo reprodukcija, kabėjusi Alytuje, prie močiutės Mortos lovos, Arūno mamos vaikystės draugių atminimų ir piešinių sąsiuvinio puslapių kopijos, sukomponuotos į įstiklintą kvadratinį paveikslą, paslėptą už pagrindinio darbo, supinto ar suausto iš presuoto rudo kartono juostų.

Centrinis presuoto kartono juostų audinys atkartojo „ šluotinių“ darbų potėpių struktūras ir ritmus, kurie šiame darbe perėjo į pynimo techniką. Dar giliau paanalizavus, tai yra tapytojų naudojamos drobės audinio išdidinimas ir atkartojimas, filosofine prasme -- “gyvenimo audinio“ ir tikėjimo ženklo suartinimas, po kuriuo slypi trapūs žmonių atsiminimai ir sentimentai.

1996 m. sukurta instaliacija „ Procesas“, eksponuota Kauno M.Žilinsko galerijoje, dabar, apžvelgiant Arūno kūrybą, atrodo kaip „įvadas“ į būsimus jo tapybos darbus, kuriuos sukūrė Alytuje ir Margionyse 1997-2004 metais. Instaliacijoje viskas dar tik išgyvena vyksmą -- „ Šluotinio“ darbo drobė dar be porėmio, kuris galbūt bus pagamintas iš šalia eksponuojamų medžio sijų, o gal laike jau tai yra įvykę, nes ties jomis pribyrėję drožlių ir pjuvenų, į sieną atremtas būsimo milžiniško teptuko kotas ir didžiulis šakų ryšulys, lyg tolimas aidas, atkartojantis „ šluotinių“ darbų ištakas.

Ši instaliacija yra kaip jungiamoji grandis, pažyminti jau nutapytus šluotomis darbus ir nuoroda į dar būsimus, laukiančius kažkur erdvėje. Viskas -- tik procesas ir vyksmas, ritmingas pasikeitimas. Viskas vienoje, belaikėje erdvėje, apie kurią kalbėjo švedų filosofas Emanuelis Svetenborgas.

2000 m. „Sezeram“ -- tokiu keistu pavadinimu instaliacija buvo eksponuojama „ Angies“ grupės parodoje, minint jos gyvavimo dešimtmetį. Surinkti daiktai. A.Martinaičio stalas – tai, kas sudaro šios instaliacijos esmę. Arūnas išliko ištikimas sau. Jis mėgo rinkti senus, niekam nereikalingus, pamestus daiktus, keliaudamas po Lietuvą ar landžiodamas po Kauno apleistų namų palėpes ir rūsius.

Tai jo modeliai, inspiracijos ir medžiaga tapybai. Visa tai sudėta ant tapytojo A.Martinaičio (1939 -1986) stalo, kurio dirbtuvė po dailininko mirties buvo paskirta Arūnui Lietuvos dailininkų sąjungos.

Stalas -- tai tapytojų kartų ir tapybos tęstinumas, perimant visą istorinę profesionaliosios tapybos raidą. Tai -- „tradicijos plokštuma“, ant kurios tveriasi ir formuojasi naujos tapytojų generacijos su savo motyvais ir idėjom. Fone atsiranda asmeniškai Arūnui svarbūs daiktai, kaip antai -- jo močiutės skarelė. Galėčiau vardinti likusių daiktų suradimo -- atradimo aplinkybes, bet ne tai čia svarbu. Svarbu yra daiktų virsmas, jų buitinės prasmės perėjimas į plastinę, istorinių klodų būtį. Į tai, iš ko atsiranda tapyba. Ši instaliacija apibendrina ir pabaigia jo ankstyvųjų natiurmortų bei laiptinių tapybos etapą.

2004 m. „Sunki plokštuma“. Sodyboje buvo išardyta sena tvora. Arūnui ji buvo kaip tapybos objektas. Tiesiogine prasme jis norėjo sukurti fiziškai nepakeliamą darbą. Sunkų kaip gyvenimas, prisigėrusį informacijos. Tame darbe atkartojo susipynimo struktūras, dėliojo „strikolius“ į plokštumas ir norėjo suveržti jas varžtais. Vėliau pakeitė nuomonę, nes negalėjo atvežti į parodą, tačiau patį principą išlaikė.

„Sunkią plokštumą“ eksponavo 2004 m. parodoje „Nepakeliama realybė“ Kaune ir Klaipėdoje. Tos sunkios, apsamanojusių „strikolių“ plokštumos fone eksponavo seną kelionių krepšį.

Ar Arūnas ruošėsi išeiti? Gal tai buvo nuoroda, kad visi esame keleiviai, tempiantys savo naštas? Kūrybos ženklas, kad visą gyvenimo sunkį ir nuobodį reikia palikti čia ir tapytu kūrybos aitvaru išskristi, nes, kaip jis sakė: „Netikiu menu, kovojančiu už taiką ar gyvūnėlių apsaugą. Mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų, tačiau, neturėdami tiesioginių praktinių įsipareigojimų žemėje, galime koncentruotis į esminius dalykus, kurių aš negaliu įvardinti dėl žmogaus ribotumo, tačiau kryptį mes galime jausti. Mes turime atskleisti kažką daugiau, kas yra svarbiau už kasdienybę žemėje, arba, kitaip sakant, toje kasdienybėje įžvelgti kai ką daugiau (žalias virsta violetiniu).“