MEDINIS KAUNAS: VERTYBĖ BE GARANTIJŲ IŠLIKTI 3

Aušra Blinstrubaitė
www.kamane.lt, 2008-03-17

(Žvilgsnis į istorijos likučius) 

Kylant naujiems dangoraižių kvartalams, stiklui, betonui, metalui, plastikui išstumiant natūraliausią nuo seno lietuvių naudojamą statybų medžiagą medieną, Kaune vis dar galima užklysti į netoli nuo miesto centro XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje statytus medinius kvartalus. Ne visi jie vienodai išliko, skirtinga jų kultūrinė ir architektūrinė vertė. Ne visi jie išliks dėl besiplečiančio miesto ir naujų statybų.

Vis dėlto malonu pasidairyti po ankstesnių amžių gyvenimo dvasią ir ritmą išlaikiusius kvartalus Žaliakalnyje, Panemunėje ar Žemuosiuose Šančiuose. Ten išliko daugiausia senų medinių pastatų ir įdomaus jų dekoro. Keletas medinių statinių yra ir miesto centre.

Kituose senesniuose mikrorajonuose – Vilijampolėje, Aleksote taip pat galima aptikti senesnių, XX a. pirmąją pusę menančių medinukų, tačiau jų architektūra daug paprastesnė (buvę darbininkų kvartalai) ir būklė gana prasta. Šie namai sudaro bendrą urbanistinį buvusių Kauno priemiesčių vaizdą, tačiau ateities kartoms greičiausiai nebus išsaugoti dėl miesto plėtros.

Šiame straipsnyje apsiribosiu mikrorajonais, kuriuose išlikęs didesnis skaičius senesnių ir architektūriniu požiūriu įdomesnių medinių pastatų – Kauno centrinėje dalyje, Žaliakalnyje, Žemuosiuose Šančiuose ir Panemunėje.

Medinių pastatų kvartalai

Vertingesni mediniai Kauno pastatai istoriniu požiūriu yra pakankamai jauni – statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Vertingiausi, į kultūros paveldo registrą įrašyti statiniai yra senamiestyje (Kumelių g. 6) ir naujamiestyje (K.Donelaičio g. 7 ir 11).

Kumelių gatvėje esantis namas yra vienas seniausių medinių Kauno pastatų – statybos laikas XIX a. 5-6 dešimtmetis, taigi pastatas buvo restauruotas ir paskelbtas architektūros paminklu. Namai K.Donelaičio gatvėje – eklektinės medinės architektūros pavyzdžiai, unikalūs tuo, kad pastatyti kompleksiškai – vienu metu ir vienu tikslu – Soborą stačiusiems darbininkams apgyvendinti. Jų fasadai dekoruoti rusų liaudies architektūrai būdingu stiliumi, perkeltu į Kauną XIX a. pabaigoje[1].

 

Į kultūros paveldo registrą įrašyti mediniai pastatai Kauno centrinėje dalyje (Kumelių g. 6, Donelaičio g. 7 ir 11).

 

Daugiausia išlikusių medinių pastatų susitelkė Kauno mikrorajonuose, kurie, plečiantis miestui ir didėjant gyventojų skaičiui, buvo prijungti prie miesto. Prof. A. Miškinis pastebi: „Kai 1874 m. pradėtoje statyti Kauno dalyje pristigo sklypų, pagal 1871 m. projektinį planą miestui buvo papildomai skirta tuščių bei menkai apstatytų teritorijų Žaliakalnyje ir rytiniame pakraštyje (iki geležinkelio)“[2].

Žaliakalnis prie Kauno buvo prijungtas 1919 m. Šioje miesto dalyje kūrėsi inteligentai ir karininkai, taigi išlikę mediniai namai pasižymi originalesne architektūra, iš mūrinių pastatų perimtais XX a. pirmojoje pusėje vyravusių stilių elementais – galima pastebėti užuominų į istorizmą, eklektiką. Žaliakalnyje daugiausia statyti prabangesni, tačiau kamerinių bruožų turintys gyvenamieji namai, atspindintys miesto-sodo idėją [3]. Šiame kvartale vyrauja sodybinis užstatymas, dideli žemės sklypai, namai atitraukti nuo gatvių nevienodu atstumu, vyrauja gausiai apželdinti kiemai.

 

 

 

Medinių namų architektūrinės įvairovės pavyzdžiai Žaliakalnio mikrorajone (Alantos g. 12, Žemaičių g. 20?, Žemaičių g. 97, Minties ratas 17, Zanavykų g. 9, Minties ratas 6)

 

Kai Kaunas 1879 m. buvo paskelbtas Rusijos imperijos pasienio pirmos klasės tvirtove ir miesto statyba buvo suvaržyta, aplinkiniai rajonai ir gyvenvietės, tarp jų Žemieji Šančiai, augo gana stichiškai, be konkretaus plano. Šiuose kvartaluose apsigyveno darbininkai. Čia kūrėsi pramonės objektai, o šalia jų buvo statomi išskirtine architektūra nepasižymintys, daugiausia mediniai gyvenamieji namai, krautuvėlės, ateljė. Išlikę statiniai primena apie XX a. pirmosios pusės žmonių gyvenimą ir užsiėmimą. Žemieji Šančiai Kauno miesto dalimi tapo 1919 m. Čia dar galime rasti ne tik liaudiškos architektūros gyvenamųjų medinių namų kvartalų. Išliko ir dekoratyvių gyvenamųjų daugiabučių pastatų, dekoruotų rusų liaudies architektūrai būdingu stiliumi. Taip dekoruoti daugelio A.Juozapavičiaus prospekte esančių medinių namų fasadai. Šie gyvenamieji namai buvo skirti geležinkelio, alaus daryklos, kitų fabrikų darbininkams, karininkams, kareiviams.

Rusišku stiliumi dekoruoti gyvenamieji mediniai namai Žemuosiuose Šančiuose (A.Juozapavičiaus g. 42, 119 ir 133)

 

Panemunės miestelis buvo prijungtas prie Kauno 1931 m. ir dėl geografinės padėties netrukus tapo poilsio ir vilų rajonu. Tarpukariu Panemunė įgavo panašų statusą kaip Vilniaus Žvėrynas – virto turtingų miestelėnų užmiesčio namų (daugiausia medinių) rajonu. Kaip ir Žaliakalnyje, čia statyti prabangesnes vilas primenantys namai, atitraukti toliau nuo gatvės. Sklypai dideli ir gausiai apželdinti. Galima pastebėti ir individualių vilų, ir didesnių daugiabučių namų, kurie tikriausiai buvo statyti iš Kauno atvykstantiems poilsiautojams nuomoti. A.Smetonos alėjoje, Gailutės gatvėje iki šiol yra išlikę smetoninio laikotarpio medinių pastatų, išsiskiriančių įdomia eklektiška architektūra.

Eklektiška, tačiau išskirtinė medinių namų architektūra Panemunėje (A.Smetonos al. 81, 29 ir 75)

 

Medinukų įvairovė ir tyli mirtis

Kauno mikrorajonuose, kuriuose iki šiol išliko daugiausia medinių gyvenamųjų pastatų, galima pasidžiaugti didele jų įvairove: šalia paprastų „valstietiškų“ namelių galime pastebėti vilas su mansardomis ir bokšteliais, dažni dviaukščiai namai, matyt, statyti nuomai kelioms šeimoms. Daugelis pastatų turi tradicines lietuvių pamėgtas įstiklintas verandas. Kai kurie statyti su balkonais. Įmantresniais architektūriniais sprendimais pasižymi Žaliakalnio ir Panemunės gyvenamieji pastatai.

Kai kurie namai yra paveikti XIX a. pabaigoje paplitusio rusų liaudies stiliaus. Tokių pastatų galime aptikti Žemuosiuose Šančiuose, K.Donelaičio gatvėje, K.Baršausko gatvėje prie geležinkelio stoties. Namai pasižymi ne sudėtinga pastato architektūra, o įmantriomis langinėmis, antlangiais, kiaurapjūvio ornamentika dekoruotais karnizais.

Daugelis iki šių dienų išlikusių pastatų – gyvenamieji namai. Kai kurie pritaikyti kavinėms (K.Donelaičio g. 11 įsikūrusi kavinė „Berneliai“), kitoms reikmėms (Kumelių g. 6 buvo įkurtas vaikų fotoklubas ir kavinė). Būta medinių visuomeninių pastatų, mokyklų, kurhauzų, tačiau jie neišliko. Mediniai gyvenamieji namai taip pat sparčiai nyksta.

Šiuo metu dažniausiai medinukai priklauso vargingiausiems gyventojams, kurie neturi galimybių ir nejaučia poreikio tinkamai pasirūpinti šiuo unikaliu XXI a. Kauno paveldu. Vartotojišku požiūriu tokie namai tapo nepatrauklūs dėl patogumų trūkumo – dažnai juose nėra miestui būdingų patogumų, jie šildomi anglimi ar malkomis. Medinukai priklauso keliems savininkams, kuriems sunku susitarti dėl vieningo pastato sutvarkymo. Situacija šiek tiek geresnė Panemunėje ir Žaliakalnyje – šie rajonai iki šiol laikomi prestižiniais, senieji mediniai gyvenamieji namai čia išlikę geriau, jie tinkamai prižiūrimi.

Nors dauguma medinių namų šiuo metu ir susmegę, sulopyti įvairiomis medžiagomis, kiemuose pristatyta menkaverčių statinių - pašiūrių, sandėliukų, vis dėlto medinukų kvartalai dar žavi senovine kamerine XIX a. – XX a. pirmosios pusės dvasia, pasakoja apie miestiečių gyvenimo būdą, net ir mieste išlaikytą harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos. Kai kurie pastatai liudija apie juose gyvenusius svarbius Lietuvai asmenis, kitų -- įdomi architektūra ar dekoro elementai, treti tiesiog sudaro tipišką XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės miesto priemiesčių vaizdą.

Įstatymai nepadeda saugoti

Istoriniai medinukai sparčiai nyksta. Išlikusių medinės architektūros statinių bruožai neretai būna sunykę, sunkiai atkuriami. Kaip pažymi K.Šešelgis, didžiųjų Lietuvos miestų senosiose dalyse yra išlikęs gausu ankstesnių amžių civilinės statybos palikimas ir amžių klodai čia raiškesni nei daugelyje Vakarų Europos miestų – sparčiai augančių pramonės centrų, kuriuose XVIII ir XIX a. statybų metu sunyko beveik visi mediniai pastatai. Taigi išlikusią Lietuvos miestų medinę architektūrą, jo nuomone, reikėtų laikyti viena iš urbanistinių vertybių, praplečiančių miesto informacinį lauką [4].

Net pripažįstant atskirų medinių statinių ar jų kompleksų vertę, realiai tokią architektūrą apsaugoti nuo išnykimo yra sunku – trūksta teisinės bazės ir vertės suvokimo. Iki šiol Lietuvoje nevyksta tradicinių miesto medinių pastatų, neturinčių ryškių stilistinės architektūros požymių, sisteminiai tyrimai, nėra jų kultūrinės vertės nustatymo metodikos. Mediniai priemiesčių pastatai tyrinėti tik fragmentiškai. Dažniausiai -- rengiant saugomų teritorijų, sklypų detaliuosius planus. Saugojami tik į kultūros vertybių registrą įtraukti pastatai.

Tokia situacija susiklostė ir dėl teisinės bazės trūkumų – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos statybų įstatymas ir kt. teisiniai dokumentai nenubrėžia jokių gairių, nurodančių, kokie mediniai Lietuvos miestų pastatai ar jų kompleksai turėtų būti vertinami, kaip jie turėtų būti eksploatuojami, prižiūrimi ir saugojami.

Net ir į Kultūros paveldo centro sudarytą kultūros vertybių registrą įtrauktų medinių pastatų apsauga labai priklauso nuo savininko vertės suvokimo. Kalbant apie medinių pastatų kompleksus ir net ištisus rajonus, kur pastatai nėra saugomi atskirai, o tik kaip vizualinis sudėtinis elementas, situacija yra dar liūdnesnė.

Tinkamą tokių objektų priežiūrą užtikrinti yra daug sudėtingiau, ypač turint galvoje kultūros paveldo apsaugos darbuotojų trūkumą ir dažną žmonių neišmanymą ar nenorą suprasti tokių pastatų vertę. Lietuvos įstatymai nėra tobuli, todėl daugumos mažesnę kultūrinę, architektūrinę ir istorinę vertę turinčių pastatų išsaugoti nepavyksta. Jie paprasčiausiai nušluojami nuo žemės paviršiaus kaip nebevertingi pastatai.

Vienas iš būdų apsaugoti autentišką mediniais pastatais užstatytų miesto dalių vaizdą yra reglamento parengimas visam rajonui, t. y. statinių kompleksui. Toks reglamentas 2002 m. buvo parengtas Kauno istorinės dalies Žaliakalnio apsaugai. Šiame rajone išlikę bene daugiausia vertingų gyvenamųjų medinių pastatų, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į kitus vertingus medinio paveldo objektus Kaune.

Mediniai Kauno praeities ženklai nesaugūs

Siekiant įvertinti ir išsaugoti tradicinę medinę miestų architektūrą, jau nuo XIX a. pabaigos itin daug dėmesio šiai sričiai skiriama Skandinavijoje, o pastaraisiais metais ir Lenkijoje, Estijoje bei Latvijoje. Lietuvoje taip pat dedamos pavienės pastangos išsaugoti ir išlaikyti šią autentišką šalies miestų architektūros dalį.

Tuo aktyviau jau pradėta rūpintis Vilniuje – 2004-2006 m. pradėta vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinta medinių pastatų ir jų kompleksų apsaugos pirmaeilių darbų programa. Atrinkti architektūriškai vertingiausi pastatai kiekviename iš miesto centro rajonų, įvertintas jų sunykimo rizikos veiksnys, architektūrinė-urbanistinė erdvė, pradėtas atskirų medinių pastatų tvarkymas bendromis valstybės ir savininkų pastangomis. Lieka tikėtis, kad panaši programa kada nors bus parengta ir Kaune.

Kaip teigia dr. Rasa Bertašiūtė, „medinio pastato autentiškumo esmę sudaro ne jo ilgaamžiškumas, o gyvosios statybos tradicijos tąsa, vietinių statybos medžiagų, technologijų, konstrukcijų pažinimas ir jų taikymas”.[5] Taigi vietinių tradicijų ir medžiagų pažinimas bei įvertinimas, istorijos žinojimas ir noras išsaugoti trapius medinius praeities ženklus XXI a. gali tapti geriausiu reglamentu kiekvienam medinuko savininkui.

 

[1] Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 84-86

[2] A. Miškinis. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, p. 67

[3] XIX a. pabaigoje tapo madinga atsigręžti į gamtą, taigi žmonės ėmė kurtis priemiesčiuose. Europos ir Lietuvos didmiesčiuose pastebima tendencija kurtis už miesto erdviuose sklypuose, namuose-vilose.

[4] Šešelgis K. Lietuvos urbanistikos bruožai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 158

[5] Dr. Rasa Bertašiūtė. Medinė architektūra: išsaugojimo ir plėtros galimybės. „Lietuvos muziejai“ 2004 m. Nr. 4


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*