Balandis

„ Žiemą, 3 val. ryto, A.Martinaičio studijoje mane prikeldavo varnos, klegėdamos ant katedros stogo“, --1988 metais savo blonknote brūkštelėjo Arūnas.

Anksčiau ši palėpė priklausė tapytojui A. Martinaičiui ( 1939-1986).

„Čia jis su R.P.Vaitiekūnu, E.Saladžiumi, A.Vilpišausku sėdėdavo“, -- sakė Arūnas.

Po A. Martinaičio mirties,1986 metais, šią dirbtuvę Dailininkų sąjungos sprendimu paveldėjo Arūnas: „Sieną, A. Martinaičio paverstą telefonų knyga, visą nurašytą telefonų numeriais, turėjo perdažyti: „Kitaip negalėjau čia dirbti. Jaučiausi lyg muziejuje, o ne savo dirbtuvėje. Tačiau tuščioje dirbtuvėje beveik negalėdavau būti. Baltos sienos, nieko nėra. Būtinai reikėjo daikto ar interjero, kuris turėtų kažkokią emocinę informaciją. Tik vėliau pajutau, kad viskas kyla iš vidaus.“

Dirbtuvėje pamažu kaupėsi daiktai, rasti senų Kauno namų palėpėse ar kelionėse po Žemaitiją, modeliai. Prisipildė nutapytų ar dar tapomų paveikslų.

Anksčiau Arūnas turėjo dirbtuves kitur. Iš pradžių, kai grįžo į Kauną po studijų, dirbo Vilniaus gatvės ir Laisvės alėjos sankirtos kieme, vadintame čigonų kiemu.

Iš Arūno pasakojimų: „Tame čigonų kieme buvo tikroji bohema. Čigonai lauke pričiuoždavo baltom „Volgom“, mano dirbtuvėje Justinas Mikutis skaitydavo G.Traklį. Gamtos reikalus tekdavo atlikti į kriauklę.

Kartą užėjo tapytojas Jonas Maldžiūnas. Šnekėjom apie meną ir bešnekėdami degtinės butelį išgėrėm. Šnekos tik paaštrėjo, dar vieno prireikė. Jonui tai nieko, jis kažkaip lengvai tai ištvėrė. O aš nieko neprisimenu. Ryte išaiškėjo, kad kirviu sukapojau čigonų duris. Jie ruošėsi savo baronui skųstis ir man egzekuciją rengti. Išsigandau, nuėjau pas čigonus, atsiprašiau. Visą dieną dirbau, kol sutaisiau jiems duris. Susitaikiau su kaimynais.“

Turėjo Arūnas dirbtuvę ir Pergalės krantinėje, dabar Karaliaus Mindaugo prospektas. Nedidelė buvo toji dirbtuvė, joje Arūnas ir nakvodavo, nes namie vietos buvo ankšta, gyveno brolis su šeima.

Tapydavo intensyviai, dažų ir skiediklių kvapas tvyrojo. Ryte, kai atsikeldavo, galvą skaudėdavo, burnoje terpentino ir aliejinių dažų skonis jausdavosi.

Kai persikėlė į M.Daukšos gatvėje esančią palėpę, tokių vakarojimų ir pasisėdėjimų sumažėjo.

„Mūsų kompanija iširo: Justis (Mikutis) 1988 m. mirė, Augis ( Varkulevičius) išvažiavo į užsienį, Stankutė (Algė) persikraustė į Alsėdžius, Maldžiūnas (Jonas) į Kriūkus, Eglė (Velaniškytė) -- į kaimą. Dar kartais čia vyksta poezijos vakarai, bet renkasi jau nebe legendinė mūsų šutvė. Kartais užeina „ angiukai“ ( dailininkų grupės „ Angis“ nariai) Alfa (Vilpišauskas), Eimis ( Markūnas), Antanas ( Obcarskas), iš Vilniau Jonas ( Gasiūnas) atvažiuoja“, -- 1996 metais prisiminė Arūnas.

Dirbtuvėje jis nebuvo linkęs švęsti ar kokius ilgus pasisėdėjimus rengti. Jei ką ir sumanydavo, stengdavosi neužsibūti, išeiti į miestą ar pas draugus.

Tapytojas Antanas Obcarskas prisimena: „Kartą netradiciškai sutikome Naujuosius metus, tai buvo gal 1986-ieji. Atvažiuoju pas Arūną likus dviem valandom iki dvylikos, o jis -- tapo. Pabaigė po dvyliktos. Nutarėme eiti pas E.Varkulevičių. Paskui liūdna pasidarė, trise švenčiame -- sugalvojome nueiti pas Mildą ir Dainių Kairaičius. Per pusnis klampodami pradėjome ieškoti jų namo. Ir niekaip nerandam. Atsisėdame pusnyje, šnekame, taurelę išgeriame ir toliau einam. Taip visą naktį braidėme po Žaliakalnį, bet namo neradome.“

. Ryte išeidavo ir dirbdavo iki vėlyvo vakaro. Jei netapydavo, tai, kaip pats sakydavo, „ kontempliuodavo“. Jam gera būdavo tarp paveikslų. Dirbdavo mintimis, apmąstydamas baigtus ir pradėtus darbus.

Kartais pertapydavo jau seniai užbaigtus ir parodose rodytus paveikslus. Tokiu būdu nemažai gerų paveikslų dingo po nauju tapybos sluoksniu, keletas darbų išliko tik fotografijose.

Vėliau, gal 1999 m., Arūnas blonknote įrašė tokią mintį: „Jei pripažįstam, kad negalim nuspręsti ko imtis, galima tvarkyti kompiuterius. Meno pasaulyje nėra lygiavos, nes lygiava žudo, niveliuoja, veda į nuobodulį ir snaudimą.

Dirbtuvė -- ne komforto, poilsio ar prestižo vieta. Tai yra darbo vieta“.