Rugsėjis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2007 09 07

1993 vasara. Motyvas – Margionių pušis.  

A.Vaitkūnas. 1993 vasara. Margionių pušies eskizas.  

1993m. vasara Lietuvoje buvo pati karščiausia. Taip man atrodo.

Tų metų sausio 14d., Lietuvoje siaučiant baisingam vėjui, Kauno Arkikatedroje mes susituokėme.

Savo namų neturėjome, gyvenome pas Arūno mamą. Arūnas turėjo dirbtuvę Daukšos gatvėje, aš dvidešimties metų „Žigulį“. Buvome laisvi.

Vasarop „Kauno dienoje“ radau skelbimą, kad Perlojoje vietinė menininkė kviečia tapytojus į plenerą.

Abu su Arūnu mėgome klajoti. Apsitraukėme drobes, susipirkome dažus. „Žiguli“ labai talpi mašina, todėl drobes pririšome ant stogo. „Etiudnikai“, dažai, miegmaišiai sutilpo į bagažinę, ir išvažiavome.

Nurodytu adresu Perlojoje tikrai radome gan simpatišką medinį namą su kiemu. Pasižvalgėme pro langus. Ant sienų -- paveikslai ir meniška aplinka.

Beldėmės ne vieną sykį, bet niekas neatidarė durų. Lūkuriavome valandą, apžiūrėjome bažnyčią, paminklą. Grįžę vėl beldėmės, kaimynų klausėme, tie traukė pečiais, nieko atseit negirdėję. Sugaišome pusę dienos, plenero aišku nebus.

Arūnas, nieko nesakydamas, ryžtingai sėdo prie vairo. Aš klausiau kur gi važiuojame, o jis tik paslaptingai šypsojosi. Mėgo daryti tokias staigmenas .

Karšta, balti vieškeliai dulkėjo, mačiau jau -- ir Lietuvos pasienis nebetoli. Įsukome į seną kaimą. Pradžioje -- kapinaitės, vidury kaimo sena paminklinė pušis, prie kurios Napoleono kareiviai kadaise meldėsi. Kaimas garsus klojimo teatru.

Arūnas pažinojo kaimo artistę Marytę, pagrindinių vaidmenų atlikėją. Čia jis jau buvo lankęsis 1986 m. su mokiniais, kai vyko dailės praktika.

Užsukome pas Marytę. Pažino ji Arūną, susėdome pokalbiui. Ir kilo mums mintis čia pasilikti, išsinuomoti kokią pirkelę , patiems plenerą surengti. Tame Margionių kaime kaip užburtoje šalyje, ko panorėjome tą ir gavome.

Ilgą senovišką raktą Arūnas jau laikė rankoje: „Imket, -- sako Agota,-ir gyvekit kiek ca jum raikia“.

Trobelė įspūdinga: vienas galas negyvenamas ir apgriuvęs, o kito kambarys geras --grindys medinės, sienos ryškiai mėlynos. Pasak Agotos, „gudiškos spalvos“. Vidury -- krosnis. Trobelė pastatyta nuokalnėje, todėl atrodo, kad kaip sraigė šliaužia žemyn.

Kambaryje jokių baldų nebuvo, išskyrus suolą. Miegmaišius ant grindų pasitiesėme. Kiekvieną rytą atsibusdavome žemyn prie langelių nuslinkę. Turėjome elektrinę viryklę atsivežę. Kad ji žemyn su visais puodais neslinktų, Arūnas įtaisė specialų ramstį. Smagiai įsikūrėme.

Aplinka tokia archajiška, man viskas čia nauja, nematyta. Arūnas tai ne naujokas.

Peizažo linijos ir spalvos -- atsigėrėti negalėjau. Norėjosi greičiau tapyti, dirbti. O Arūnas:

„Na, kas bus pietums? Kaip skanu bulvyčių būtų išsivirti.“

Ko, jau ko, o bulvių skusti labiausiai nemėgstu. Bet kantriai skutau -- vedybinis gyvenimas.

Po pietų indus reikia suplauti, o kur mano tapyba? Jau tyliai niršau. O Arūnas:

„Pietų pogulis. Pasnausti tiesiog būtina.“ Ir jaukiai įsitaiso, ir snaudžia.

Aš laisva, puoliau tapyti, nekreipiau dėmesio, kad baisūs karščiai. Šešėlyje +37. Nesisekė, tik drobė buvo sugadinta.

Sausra ir karščiai. Nutarėme su Arūnu, kad tapyti eisim šeštą ryto, o per karščius lindėsime trobelėje. Vakare vėl galima bus dirbti.

Nusistovėjo darbo ritmas, Arūnas gerą motyvą rado, šakų raizgalynę ir nukritusius geltonus obuoliukus. Vėliau šis motyvas įvairiomis variacijomis dar pasikartos jo tapyboje.

Naktį pelė trobelėje pradėjo siautėti. Maistą į pintines sudėjome ir prie lubų pakabinome. Sukonstravo Arūnas pelei spąstus iš kibiro , lazdelės ir lašinių. Gražią pelytę pagavome, bet gaila užmušti, paleidome lauke. Kitą naktį vėl grįžo.

Arūnas puikus keliautojas, tikras piligrimas. Miškuose, vietovėse gerai orientavosi.

„Viskas, -- sako, -- reikia pertrauką tapybai padaryti, keliausim į Kapiniškių kaimą“.

Karštis virš +30. Apsirišau galvą skara, Arūnas kaip visada „blonknotą“ piešimui pasiėmė ir tiesiai per pievas, laukus išėjome.

O kokių įdomybių kiekviename žingsnyje! Tai šešėlio forma keista, tai spalvų santykiai nematyti, žydinčios erškėtrožės labai kvepia ir rausva jų spalva visai nebanali. Kiekvieną pastebėjimą aptarinėjome, pereidami iki diskusijų apie tapybą, senuosius meistrus. Dar Arūnas savo „blonknote“ nusipaišydavo, o man atmintyje viskas likdavo.

Kaip į užburtą karalystę, kaip į pasakų pasaulį prieš įeinant į Kapiniškes pasitiko didelis raudonai žydintis krūmas. Arūnas sako: „Čia ženklas. Ko panorėsi, taip ir bus.“

Per kaimą, per žalias jo pievas vinguriuoja Skroblus. Kai kur gilus, žolėm apaugęs ir meldais. Negalime atsigėrėti, tiek motyvų -- įvairiaspalviai akmenukai dugne, sidabru upėtakiai sušvinta.

Tik karšta baisingai, atsigėrėm iš upelio ir toliau keliavom. Priėjom kryžių vidury kaimo kryžkelės. Kelias baltas baltas, net akys paskaudo. Arūnui įspūdį padarė: „Arodo lyg būtume senovės Lietuvoje“.

Keliaujam per kaimą -- nei gyvos dvasios. Jau kelio pabaiga, reikia perbristi upelį. Už Skroblaus, ant kalno -- kaimo kapinaitės. Matyt dėl to Kapiniškių pavadinimas.

„Matai, – sako Arūnas, -- kaip viskas apgalvota, perbrendi vandenį ir patenki į kitą pasaulį. Vanduo, upelis -- mitologija ir metafora. Nuo kalno numirėliai stebi, žiūri kaip gyvieji tvarkosi“.

Peržengėm ir mes upelį, kapinaites apžiūrėjom. Arūnas įdomesnius kryžius nusipiešė.

Tolimesnis kelias per pavėsingus miškus ėjo.

Keliavom upelio krantais, stebėjom jo vingiavimą, kol vėl į karštas pievas patekom.

Skroblus praplatėjo, gilesnis pasidarė, ir medinis tiltelis permestas. Pasėdėjom, kojas pamirkėme, o paskui kaip kokiam rojuj, nuogai išsirengėme ir šokom į vandenį. Vanduo šaltiniuotas, bet šalčio visai nesijautė, nuo karščio įšilęs.

Žiūriu, žmogus iš sodybos išėjo, žvalgosi į mus, juk prie jo tiltelio maudėmės. Žiūrėjo iš tolo, matė, kad nuogi maudėmės, bet artyn nėjo. Mūsų idilė taip ir baigėsi.

Grįžome jau vėlai į savo pirkaitę. Atsigulę dar pasvajojome, kad pusryčiams skanu kiaušinienė būtų.

Ryte, prie durų maišelis šviežių kiaušinių padėtas. Ko panorėjom viskas pildėsi.

Leidome dienas paišydami ir keliaudami.

Tik ir pasakoje visko nutinka. Suėmė Arūną radikulitas. Skaudėjo, pajudėti negalėjo. Nuėjau į kaimo parduotuvę, kompresams degtinės pirkti. Degtinė su žibančia mėlyna etikete, matyt iš Baltarusijos. Parnešiau, atsargiai strėnas ištryniau. Mašinoje, ant sėdynės tokį avies kailį vežiodavomės. Tai tuo avies kailiu ir aprišau Arūnui strėnas.

Po kelių dienų ir radikulitas praėjo. Nurišau tą kailį, o, kad Arūno strėnos avies vilna apaugusios. Taip juokėmės, taip juokėmės, o paskui Arūnas surimtėjęs sako: „Tai ženklas, kad reikia grįžti į Kauną“.