Rugpjūtis

(XIV Tarptautinis tapytojų pleneras, skirtas A. Samuoliui atminti. Paroda „Naujas natiurmortas“ galerijoje „Meno parkas“)Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 08 21

Aušra Andziulytė, „Saldus prisiminimas. Dėdės bonbonkės“

 Alvydas Bulaka, „Natiurmortas Samuoliui“

Laima Drazdauskaitė, „Bufetas“

Jörg Eberhard, „Permąstant Samuolį“  

Arvydas Martinaitis, „Samuolio reinkarnacija natiurmorte“  

Tapytojų pleneras Antanui Samuoliui atminti virsta tokia pat gaja tradicija, kaip ir pats Samuolis bei jo kūryba. Jau keturioliktą vasarą pagrečiui dailininkai susibūrė draugėn, kad pagerbtų vieną pirmųjų Lietuvos modernistų. Šiemet sukako 55 metai, kai nuskurdęs ir visų apleistas dailininkas mirė Šveicarijos varguolių ligoninėje.

Per keliolika gyvavimo metų renginys patyrė įvairius kaitos ženklus, meninės raiškos virsmus. Pirmosios parodos aiškiau ir akivaizdžiau lietėsi su Ars kūrybos palikimu bei lietuviškąja tapybos mokykla. Ilgainiui pleneras ėmė atspindėti šiuolaikinio meno įtaką: daugelis dalyvių peržengė grynosios tapybos ribas ir netgi okupavo trimatę erdvę.

Šiemetinė paroda liudija grįžimą prie plokštumos ir įprastinės tapybos sampratos, taip kur kas autentiškiau siedamasi su Samuolio atminimu. Ekspozicijoje nerasime radikalesnių kūrybos išraiškos būdų, nes dalyviai išsilaikė modernistinės plastikos skalėje. Vis dėlto netikėtumo parodai suteikė gana laisvas temos traktavimas, bylojantis apie autorių siekius ieškoti naujo meninio rakurso.

Jei ankstesnių plenerų rengėjai domėjosi žmogaus vaizdavimu („Portreto formate“, „Ženklas žmogui“), tai šįmet buvo vėl atsigręžta į negyvąją gamtą. Parodos kuratorė Aušra Andziulytė pasiūlė „atidžiai pažvelgti į daiktą, - daiktą kaip ženklą, iškalbingą objektą, istorijos fragmentą“ ir palinkėjo dalyviams atrasti naują natiurmortą.

Plenero dėmesys natiurmortui verčia plačiau pažvelgti į šio tūkstantmečius skaičiuojančio žanro kontekstą. Paradoksalu, kad pats „negyviausias“, daiktiškiausias dailės žanras turėjo nemaža įtakos meno istorijai, nors jo reikšmė epochų tėkmėje nuolat kito.

Estetinę, išorinę natiurmorto pusę beveik visada lydėjo antroji, ne menkiau svarbi paskirtis. Senovės Egipto kapaviečių sienose ištapyti natiurmortai atliko ritualinį vaidmenį, nes tikėta, jog taip mumijos užsitikrins sotų gyvenimą pomirtinėje karalystėje. Pirmiesiems krikščionims katakombų natiurmortas buvo tolygus religiniam simboliui, kurio mistinė kalba ypač ištobulėjo Viduramžių ir Renesanso dailėje.

Natiurmortas suklestėjo 17 amžiaus Nyderlanduose, kai nepaprastai išaugo turtą bei gyvenimo gerovę reprezentuojančių paveikslų paklausa. Tiesa, tapydami Gargantiua vertus puotų stalus, nuklotus kurapkų, vaisių ir gėlių kaskadomis, meistrai ištaikydavo įterpti ir didaktinę prasmę. Viena kita mirtį bei laikinumą simbolizuojanti detalė (kaukolė, nudegusi žvakė, vystantys žiedai) - ir natiurmortas virsdavo jusliškų malonumų inkvizitoriumi.

Rokoko tapytojų jau nebekamavo panašūs sąžinės priekaištai, todėl prancūzų natiurmortas įkūnijo tikrą vartotojiškos kultūros patosą.

Viešpataujant akademizmo erai, natiurmortas laikytas antrarūšiu, negebančiu nagrinėti didžiųjų temų ir neatlaikė kitų žanrų konkurencijos.

Natiurmorto atgimimas sutapo sulig modernizmo aušra. Modernistų akyse jis virto plastikos paieškų mėgintuvėliu: būtent daiktai ir jų kompozicijos leido išeikvoti visus spalvų, formų bei faktūrų išteklius ir netgi paskatino rastis naujas dailės technikas, tokias kaip koliažas, asambliažas ir t.t.

Natiurmorto magija paveikė ir Ars grupės narius, tarp jų -- ir Samuolį. Jam tai buvo vienas mėgstamiausių tapybos žanrų, kuris originaliai pasidavė tuo metu gyvoms tautinio stiliaus paieškoms. Savo natiurmortuose Samuolis kryžmino tautodailės tradicijas su poreikiu naujovėms: įvairius buities daiktus komponuodamas greta dievukų statulėlių, jis sąmoningai deformavo vaizdą, sujungdamas naivoką dievdirbio nuoširdumą su modernisto ekspresyvumu.

Grįžtant prie plenero parodos, matyti, jog įprastinė natiurmorto samprata čia beveik negalioja. Akivaizdu, kad nei vienas parodos dalyvis nenorėjo kartoti klasikinio natiurmorto pamokų ar aiškiai išsitekti žanro ribose. Daiktų siluetai autorių darbuose vos apčiuopiami ir perprantami, konstruojami pagal šiuolaikišką meninės logikos matmenį. Menininkai žiūri ne į daiktą, o pro jį, anapus jo, skverbiasi link pačios daikto idėjos, kurią kiekvienas perteikia skirtingai.

Suomės Paulos Holopainen natiurmortai fiksuoja atskirus realybės fragmentus, suglamžytus tartum nepavykę laiškai („Virtuvės žaidimai“). Kiek vidutiniška darbų kokybė išduoda, kad autorė pakeliui į Kauną pametė ne tik savo tapybos priemones, bet ir profesinės meistrystės instrumentus.

Atmintin įstrigo kito plenero svečio – vokiečio Jörgo Eberhardo kūriniai. Griežtai, racionaliai surinkdamas daiktų molekules į bendrą kristalo formos atomą, autorius priverčia patikėti optine kaleidoskopo iliuzija („Permąstant Samuolį“).

Aistė Juškevičiūtė tapo vos įžiūrimus, efemeriškus natiurmortus, ir čia pat nužudo juos monotoniškomis, mechaniškai išrikiuotomis vertikalėmis, tarsi šaltai konstatuodama tapybos mirtį („Nr.28, 29“).

Alvydo Bulakos natiurmortai drąsiai gali būti vadinami ir peizažais, portretais ar aktais. Bene dekoratyviausi parodos darbai išraiškingai kalba spalvų ir potėpių salvėmis, bet kartu verčia žvilgsnį čiuožti tik pačiu drobės paviršiumi, nepasiekiant giliau glūdinčios minties („Po lietaus“, „Natiurmortas Samuoliui“).

Aušrai Andziulytei naujas natiurmortas reiškia tapytoje skardoje išsibarsčiusius vaikystės prisiminimus („Dėdės bonbonkės“), o Arvydui Martinaičiui – tai sapniška, absurdo valdoma erdvė, kur tarp daiktų nuotrupų dreifuoja sunkiai nupasakojami personažai („Žaidimas su suvaikėjusiais kareivėliais“).

Laima Drazdauskaitė liko ištikima savo braižui ir nutapė keletą drobių, nuosekliai papildančių jos ligšiolinę kūrybą. Mirusi gamta (natura morta) jos paveiksluose reinkarnuoja į sakralios tylos kupinas kasdienybės ikonas („Durelės“, „Bufetas“).

Senojoje dailėje natiurmortas atspindėjo epochą, visuomenės įpročius ir papročius, bylojo apie jos vertybes ir pasaulėjautą. Net ir dabar, postmoderniame laike, kai žanras tapo bemaž juokinga, senamadiška sąvoka, natiurmortas neprarado savo reikšmės. Jis vis dar naudojamas kaip priemonė išreikšti socialiai aštrias, aktualias idėjas, atkreipti dėmesį į XXI amžiaus problemas.

Tuo tarpu naujasis plenero dalyvių natiurmortas ne toks naujas, koks galėtų būti. Parodos kūriniai atspindi ne socialinę tikrovę, o autorių vidines būsenas, savistabą, baimes ir troškimus. Tai modernistinis požiūris, bet ar jo pakanka išties naujam natiurmortui?