Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 11 15  

Françoise Vanhecke

Šiuolaikinės vokalinės muzikos koncertai mūsų krašte pasitaiko gana retai. Koncertai, kuriuose balsas traktuojamas ne kaip medžiaga garsiniams eksperimentams (Meredith Monk, Fàtima Miranda pasirodymai ir kt.), o grindžiamas akademine vokalizacija, skamba dar rečiau. Tokią retą dovaną dvyliktasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ Kauno publikai pateikė lapkričio keturioliktąją. M.Žilinsko dailės galerijoje ne itin gausi publika išgirdo dueto iš Belgijos „Duo Phoenix“ parengtą programą.

Dueto sudėtis intriguojanti: dainininkė ir klarnetininkas. Intriguojanti ir programa: vos keletas pažįstamų pavardžių ir gausybė negirdėtos šiuolaikinės vokalinės muzikos. Tikras Klondaikas naujų potyrių ieškantiems menininkams. Keista, bet būtent Kaune reziduojančių akademinės pakraipos dainininkų tarp publikos beveik nesimatė. Ką gi, verdam savose sultyse...

Sopranas Françoise Vanhecke ir klarnetininkas Stephan Vermeersch pirmoje koncerto dalyje pateikė įvairialypę programą, parodančią įvairiausias balso ir klarneto tembrų derinių galimybes. Atlikėjai muzikavo tiek kartu, tiek po vieną, išraiškai panaudodami savo balsus, bosinį ir įprastą klarnetus, būgnus, netgi oro balionėlius.

Sudėtingus atonalius opusus keitė nuotaikingi improvizaciniai numeriai (vieni įspūdingiausių – oro balionėlių duetas-scena bei Irmos Bilbao (Belgija) daina – skundas „Jong Bloed“), neįprastai, bet įtaigiai skambėjo Volodymyro Runchako (Ukraina) intonuotas „Ave Maria“ tekstas, gerai pažįstamas iš F.Schuberto dainos. Buvo pateikta ir viena lietuviška premjera: specialiai šiam duetui sukurtas Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Le désir, Improvisatie“.

Tembriniai instrumento ir balso deriniai pasirodė galį būti išties stebinantys. Įspūdingas bosinio klarneto skambesys, derinamas su profesionaliai valdomu vokalu, kūrė įvairiausių nuotaikų ir spalvų kupiną atmosferą. Klarnetininko technika negalėjo palikti abejingų. Be įprastų garsų, instrumentas skambėjo tarsi dviem balsais, švokštė, poškėjo kaip būgnelis, laviravo slidžiuose ketvirtatonių labirintuose. Artistas jungė grojimą su savo balsu (Svetlanos Azarovos (Ukraina) kūrinys „Outvoice, outstep and outwalk“), panaudodamas jį epizoduose bei grojimo metu, išgaudavo garsus tiek pūsdamas, tiek traukdamas orą.

F.Vanhecke balsas, žvelgiant akademiniu aspektu, nepasižymi ypatingomis savybėmis. Tai gana apvalaus, švelnaus tembro, pakankamai skvarbus, nors ne per stiprus sopranas. Klausantis vokalo jaučiami vakarietiškos, artimos prancūziškai, ugdymo mokyklos požymiai – neforsuotas, lengvas dainavimas, neperžengiantis natūralių balso diapazono ribų.

Dainininkė išnaudoja įvairiausias balso galimybes. Raiškus, aktyviai išgaunams krūtininis registras, kontrastas tarp atviro ir nosinio tembro, laviravimas tarp betembrio, bevibratinio garso ir sklandžios koloratūrų technikos, kalbos, nemuzikinių garsų ir dainavimo priešstata padėjo išreikšti ne iškart klausa suvokiamas šiuolaikinių partitūrų vingrybes.

Antroje koncerto dalyje atliktas balsą, šviesą, elektroakustinę muziką bei videoprojekcijas vienijantis spektaklis „Electroshoked!“ parodė F.Vanhecke esant įvairialype asmenybe, pasižyminčia daugeliu talentų. Moters, gyvenančios su elektroniniu žaislu, istoriją ji pasakojo pasitelkdama įvairių autorių muzikines kompozicijas, šviesos ir videoefektus, tiesiogiai bendraudama su publika, ekspresyviai judėdama scenoje.

Nors kone valandą užtrukęs pasirodymas neprailgo, dainininkės vaidyba nepasirodė itin įtikinama. Galbūt pritrūko kruopelytės nuoširdumo, gal koją pakišo emocinis nuovargis. Nepaisant to, abiejų koncerto dalių sukurta garsinė ir vizualinė aplinka paliko išties gilų įspūdį. Kaip ir apogėjų pasiekęs mobiliųjų telefonų skambučių demonstratorių įžūlumas: „Nu, klausom...“