Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 11 15

Daiva Rokaitė - Dženkaitienė

Jau dvyliktąjį kartą startuojančiam šiuolaikinės muzikos festivaliui organizatoriai parinko išties taiklų ir šmaikštų pavadinimą. Tereikia sujungti žodžius ir pakeisti kirtį, kad išryškėtų visai kita prasmė, galinti apibūdinti Kauno miesto simfoninio orkestro kolektyvo darbą rengiant nūdienos autorių kūrinių premjeras.

„Sunku pratybose – lengva mūšyje“ – sakė vienas žinomas karvedys. Išties, klausantis lapkričio tryliktąją Kauno kultūros centre nuskambėjusių keturių premjerų, galima buvo tik nujausti, kokį titanišką darbą atliko miesto orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas. Atlikdamas sudėtingą muziką kolektyvas skambėjo kaip vientisas organizmas, lengvai įveikiantis komplikuotas simfoninių partitūrų vagas.

Žodis „premjera“ pats savaime inspiruoja klausytoją naujiems potyriams ar bent jų lūkesčiams. Taigi ką nauja pateikė keturios lietuviškos (visame festivalyje jų žadama net vienuolika) premjeros? Galima teigti, kad tą vakarą labiausiai įsiminė ne pati muzika, o smulkios jos atlikimo detalės, siekiančios pritraukti, sudominti, šokiruoti klausytoją, įtraukti jį į bendrą vyksmą.

Ar fortepijonas -- tik muzikos instrumentas? Pasirodo, jis puikiausiai gali atlikti spintelės, kurioje laikomas piemens ragelis, funkcijas, kad dirigentas galėtų laiku išpūsti tam tikrus garsinius signalus. Negana to – fortepijoną galima traktuoti kaip ešafotą, ant kurio negailestingais musėgaudžio smūgiais trapi pianistė traiško menamas (o gal ir tikras?) muses, vėliau nusitaikydama į zvimbiantį violončelininką...

Tokias peripetijas galima buvo stebėti skambant Algirdo Martinaičio koncertui „Arba – Arba“ violončelei, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Koncertas energingas, pulsuojantis, kartkartėmis alsuojantis dramatizmu, išsiskiriantis išraiškinga muzikine kalba bei sudėtinga violončelės partija, kurią solistas Saulius Bartulis atliko itin preciziškai ir susikaupę. Pianistei Linai Krėpštaitei, be aktorinių užduočių, teko suvaldyti kaprizingą fortepijonui skirtą medžiagą.

Iš solidžiame informaciniame leidinyje pateikto A.Martinaičio koncerto pristatymo galima numanyti, kad kompozitorius siekia jį pateikti kaip pokštą, grindžiamą kontrastų principais. Po gana akademiškos, sukauptos koncerto pradžios ir muzikinės medžiagos ekspozicijos netikėtai pasigirsta ragelio garsai ir orkestrantų zvimbimas, vos nesibaigiantis solisto traumavimu. Ką gi, tikslas pasiektas – publika pralinksminta, aplodismentai liejasi laisvai, sėkmė užtikrinta. Ar tai pakankamai solidu ir priimtina – diskusijų objektas. Juk kiek žmonių – tiek nuomonių.

Netikėtais efektais išmonę demonstravo ir kitas autorius – nuolatinis naujovių ieškotojas ir improvizacijų meistras profesorius Giedrius Kuprevičius. „Tercijų simfonijoje“ orkestrantams teko atskleisti sugebėjimus balsu skaičiuoti iki trijų, kartu su dirigentu žygiuoti maršo ritmu, groti šiam rankomis plojant žaismingą polkos ritmą.

Festivalio išleistoje knygelėje kompozitorius tarsi teisinasi, kad „klausytojai iš kažkada rimtų formų reikalauja pramogos“. Išties, klausantis simfonijos atrodė, kad siekiama būtent to – suteikti publikai lengvą malonumą, panaudojant kiek paviršutiniškus efektus ir sąmoningai tercijų intervalais rėminamą kompozitorinę techniką. Nesvarbu, ar tai būtų Paulo Dukas kūrybą primenantis „Valsas“ ar akivaizdžiai naudojama populiaraus Johanno Strausso opuso muzikinė medžiaga „Polkoje“.

Kone didžiausio publikos susikaupimo pareikalavęs vakaro kūrinys – Daivos Rokaitės-Dženkaitienės simfonija „Dangaus akmuo“. Autorė atranda įdomių orkestro spalvų, panaudodama įvairiausias raiškos priemones -- nuo styginių grojamų flažoletų iki sodrių ir žemų varinių pučiamųjų garsų. Pati simfonija – tarsi dvi didelės dinaminės bangos su koda, grąžinančia klausytoją į ramią, apmąstymams palankią garsų aplinką.

Kūrinys prasideda gilios filosofinės garsų erdvės kūrimu, bet šiame koncerte į galvą skverbėsi kiek kitokios mintys. Ar negalėtų padėti paslaptingasis lapis exillis (dangaus akmuo), kad Kaunas pagaliau turėtų padorią koncertų salę, kurioje klausantis tylių ir subtilių epizodų nesigirdėtų gretimose patalpose repetuojančio šokių ansamblio, o klausytojai po trečio skambučio į salę išties būtų neįleidžiami. Dabar turbūt laikoma prestižo požymiu prasidėjus koncertui brautis į pirmąsias eiles ir garsiai dunksint atlenkiamoms kėdėms patogiai užimti savo vietą.

Jaunos kūrėjos simfonijos programiškumas tik sąlyginis. Kūrinį inspiravusias filosofines idėjas kiekvienas klausytojas gali interpretuoti savaip, nesiedamas to su konkrečiais objektais.

Visiškai kitokį literatūriškumą galima išvysti Vlado Švedo simfonijos „Kaunas“ anotacijoje. Publikai siūlomi konkretūs vaizdiniai, kurių atgarsių, matyt, reikėtų ieškoti skambančioje muzikoje.

Keista, bet vaizduotė siūlomą inspiraciją palankiai sutiko tik antroje dalyje – „Prie amžinosios ugnies“. Pirmoje dalyje kuriamų ryto santakoje vaizdinių interpretacija kiek ginčytina. Garsinė aplinka galėjo asocijuotis ne su rūku, o su tam tikro ne visai legalaus produkto dūmais, kurių prisikvėpavus išties ims vaidentis „besisupantys žvejų laiveliai“ (citata iš informacinio festivalio leidinio).

Trečioji simfonijos dalis „Laisvės alėja. Miesto šventė“ gana iliustratyviai atspindi pateikiamas vizijas: pučiamųjų iliustruojami daudytės ir ragai, sutankinta ritmika rodomas praeivių „skruzdėlynas“ ir kt. Vis dėlto sudėtinga muzikinė kalba ir ne visada lūkesčius pateisinanti garsų visuma miesto šventę pavertė tikra bataline scena, kurioje kartkartėmis nuskamba ritminis bei melodinis „Suk, suk ratelį“ motyvas.

Atsivertęs informatyvų festivalio leidinį tūlas klausytojas galėjo perskaityti, kad ši simfonija sukurta Kauno miesto savivaldybės užsakymu. Taigi, reikėtų suprasti, kad tai – turintis reprezentuoti Kauną kūrinys. Kažin, ar daugelis kauniečių, netgi menininkų, sutiktų su tokiu jų miesto įvaizdžio pateikimu. O gal vertėtų šį opusą keletą dienų iš eilės pagroti Kauno miesto valdininkams, kad jie suvoktų, kokiame mieste gyvena? Nors kažin, ar verta. Klausantis šio kūrinio nevalingai norėjosi nusnūsti.