Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 11 29

Spektaklis "Sevilijos kirpėjas". L.Brundzos nuotraukos 

Kas yra pagrindinis Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ personažas? Gal Figaras, gal Rozina, gal grafas Almaviva? Pasirodo, čia galima suklysti. Naujausios Kauno muzikinio teatro premjeros publika beveik buvo tikra, kad labiausia dėmesį prikaustantis operos herojus yra nebylusis daktaro Bartolo tarnas Ambrodžijus.

Lapkričio 24 ir 25 dienomis įvykusių garsiosios komiškos operos premjerų metu spektaklio kūrėjai pristatė, regis, specialiai Kauno publikai pritaikytą reginį, pateikusį ir siurprizų, ir praeitimi dvelkiančių potyrių.

Spektaklis kurtas laikantis tradicinės jo interpretavimo linijos, neieškant ypatingų naujovių. Tai – spalvingas, nuotaikingas reginys, nepretenduojantis į novatorišką, modernų kūrinį. Kone konservatyviausia grandis – Tatjanos Astafjevos kurtos dekoracijos bei kostiumai. Pasukus laikrodį keletu dešimtmečių atgal scenoje būtų galima išvysti tą pačią stilistiką, truputį dvelkiančią to meto „didžiojo brolio“ peršama estetika.

Kostiumai puošnūs, ištaigingi, spalvingi, kurti remiantis istoriniu veiksmo laikotarpiu. Dekoracijos taip pat gana ryškios, bet funkcionalios, scena neperkrauta nereikalingomis detalėmis, atkuriamos tikslios veiksmo vietų iliustracijos: Sevilijos gatvė, vienas ar kitas daktaro Bartolo namų kambarys.

Greta tradicinių mizanscenų spektaklio režisierius Gintautas Želvys pateikė keletą įdomesnių sprendimų. Ryškiausias jų – uvertiūra, kurios metu šokiu, judesiu, nebyliomis masinėmis scenomis anonsuojami operos veikėjų charakteriai. Kitas atraminis taškas – jau minėtas Ambrodžijaus figūros iškėlimas, sulaukęs ypatingo publikos dėmesio ir palikęs nuošalyje daugelį kitų operos veikėjų.

Spektaklio režisūra grindžiama muzikiniu pradu, ieškant judesio ar veiksmo pateisinimo natų partitūroje.

Žvelgiant muzikiniu aspektu, spektaklio dirigentas Aleksandras Sladkovskis klausytojams taip pat pateikė keletą neįprastų sprendimų. Į chorines spektaklio scenas (antrojo ir trečiojo veiksmų finalai) buvo įtraukti moterų balsai, skambėjo daug tradiciškai spektakliuose kupiūruojamų vietų (epizodai pirmojo veiksmo vyrų chore, finaliniame antrojo veiksmo ansamblyje, trečiojo veiksmo kvintete bei finale, paliktos ir retai atliekamos Bartolo bei antroji Rozinos arijos).

Galima buvo pastebėti, kad premjerų metu vyravusį tempą dirigentas derino prie solistų galimybių bei pageidavimų. Tiesa, mažų nesklandumų išvengti nepavyko, bet, įvertinus sudėtingą muzikinę spektaklio medžiagą, tai ne bėda.

Teatro orkestras muzikavo susikaupęs, klusniai reaguodamas į reiklius, bet plastiškus dirigento mostus. Vienas geriausiai pavykusių orkestrinių epizodų – antrosios premjeros metu skambėjusi audros scena. Vis dėlto pažiūrėjus abu spektaklius susidarė įspūdis, kad orkestrui šiek tiek pritrūko darbo su A.Sladkovskiu. Pateikta graži paraiška stilingam muzikavimui, bet tobulybės siekis neturėtų būti nuslopintas spektaklio vairą perėmus dirigentui – Jonui Janulevičiui.

Ypač stebino spektaklio tekstas. Po abiejų premjerų tapo aišku, kad kūrėjai neturėjo aiškios teksto vertimo koncepcijos ir vadovavosi senomis, jau egzistuojančiomis versijomis. Pirmosios ir antrosios premjerų tekstai tiek rečitatyvuose, tiek soliniuose numeriuose skyrėsi kaip diena nuo nakties. Tikriausiai spektaklio kūrimo metu solistams buvo leista patiems pasirinkti jiems patogias žodines struktūras. Rezultatas – keistokas, nesudarantis solidaus įspūdžio.

Norint pelnyti publikos palankumą žodinis tekstas nėra būtinas. Tai įrodė spalvingas baleto artisto Dainiaus Bervingio sukurtas personažas. Jis toks charakteringas, kad solinė daktaro Bartolo tarnaitės Bertos scena pavirsta duetu, kuriame Ambrodžijus, neišleisdamas nė vieno muzikinio garso, groja pirmuoju smuiku.

Nebylus ir kitas epizodinis operos personažas – Algio Jacunsko bei Mykolo Rekio kurtas Notaras. Šiek tiek nustebino, kad vaidmeniui, kurį galėtų atlikti eilinis statistas, parinkti ryškiais individualiais amplua pagarsėję solistai.

M.Rekys spektaklyje parengė ir Karininko vaidmenį. Vos dviejuose epizoduose pasirodantis personažas sukurtas įtaigiai, organiškai, imponuoja ori jo laikysena bei išraiškingas balsas. Antrosios premjeros Karininkas Arvydas Sauspreikšaitis kiek statiškesnis, bet taip pat pakankamai charakteringas. Ne veltui teatro pasaulyje sklando sparnuota frazė, kad mažų vaidmenų nėra.

Žvelgiant iš publikos pozicijų, skambant finaliniams aplodismentams kartais tenka pasukti galvą, ką gi spektaklyje veikė tas ar kitas nusilenkti išėjęs epizodinio vaidmens atlikėjas. Šioje operoje tokia dalia teko grafo Almavivos tarnui Fiorelui, kurį vaidino solistai Žanas Voronovas ir Jonas Lamauskas.

Fiorelas – ne tas vaidmuo, kuriame galėtų atsiskleisti vokalinės atlikėjo savybės, tad abiem artistams teko pasirinkti charakteringąją personažo traktavimo kryptį. Solistai to siekia panašiomis priemonėmis, pratęsdami režisieriaus jau uvertiūroje pateiktą charakteristiką: apsukrus tarnas, nevengiantis pasinaudoti savo tarnybos privalumais. Tiesa, Fiorelui scenoje tenka diriguoti menamam orkestrui, tad buvo galima pastebėti, kad antrojoje premjeroje dainavusio J.Lamausko dirigavimo įgūdžiai tvirtesni.

Įspūdingus moteriškumo privalumus demonstruojančios ir tinkamai juos naudojančios tarnaitės Bertos vaidmenį atliko skirtingų balsų savininkės: mecosopranas Rita Preikšaitė ir sopranas Giedrė Juknevičiūtė. Bertos arijos tesitūra ir diapazonas leidžia ją atlikti abiejų tipų balsams, tad solistės ją įveikė be didesnių sunkumų. R.Preikšaitės Berta spinduliuoja šelmišku koketiškumu, o G.Juknevičiūtė pasirinko tiesmukiškesnį, atviriau afektuotą personažo kūrimo būdą.

Daktaras Bartolas – viena iš daugiausia publikos simpatijų pelniusių figūrų. Tai lėmė du dalykai: personažo komiškumo ir puikaus artisto Gedimino Maciulevičiaus talento dermė. Solistas gerai įvaldė gana sudėtingą muzikinę partiją, o komiškame amplua apskritai jaučiasi tarsi žuvis vandenyje.

Sodriam G.Maciulevičiaus balsui pakluso sudėtinga ir atlikėjui neparanki arija, sukurta remiantis tipiniais buffa solinių numerių principais: dideli intervalų šuoliai, kalbamosios intonacijos, greitakalbiai epizodai. Būtent šie kėlė tikrą žavesį: itin greitai dainuojamas tekstas buvo aiškus ir suprantamas. Tiesa, antrojoje premjeroje atlikėjas keletą kartų rečitatyvuose leido sau nukrypti nuo originalios muzikinės medžiagos. Nederėtų pamiršti, kad „Sevilijos kirpėjas“, nors ir komiška, bet opera, tad joje neturėtų išryškėti operetės žanre toleruotini veiksmai.

Šmeižiko ir sukčiaus Bazilijaus personažas ryškiai atskleidžiamas jau uvertiūroje. Per anksti išdavus, kad jo rezgami planai nepatiria sėkmės, sumenksta tolimesnio siužeto intriga. Charakteringu grimu, tipiniais judesiais akcentuojamą personažą scenoje įkūnijo Kauno muzikinio teatro solistas Tomas Ladiga bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Liudas Norvaišas, kauniečiams jau pažįstamas kaip Cuniga G.Bizeto operoje „Karmen“.

T.Ladiga – lankstus, judrus, šmaikštus, puikiai perpratęs komiško Bazilijaus charakterio peripetijas. Garsiojoje šmeižto arijoje jis atsiskleidžia kaip efektingas solistas, gebantis organiškai sieti vaidybą su spalvingu dainavimu. L.Norvaišas – truputį statiškesnis, išraiškai naudojantis lankstesnius judesius ir daug dėmesio skiriantis mimikai. Jo balsas sodrus, stiprus, turintis malonų tamsų atspalvį. Nepaisant nerimą sukėlusio epizodinio ritminio nesklandumo, Bazilijaus arija nuskambėjo išties įspūdingai.

Grafas Almaviva spektaklio uvertiūroje pateikiamas kaip lyriškas svajotojas, iki ausų įsimylėjęs Roziną. Lyriniu pradu vadovavosi ir abu šios partijos atlikėjai -- tenorai Algirdas Janutas bei Mindaugas Zimkus. Pirmojoje premjeroje dainavęs A.Janutas imponavo lygia, lengva kantilena, skambiomis, stipriomis viršutinėmis natomis. Antrame ir trečiame veiksmuose atlikėjas parodė galįs įdomiai transformuoti tiek balso skambesį, tiek tartį. Kita vertus, artisto vaidyba galėtų būti nuoširdesnė, natūralesnė.

Organiška, charakteringa vaidyba bei lyrinis dainavimas tinkamai reprezentavo antrosios premjeros Almavivą – M.Zimkų. Bene labiausiai vykęs vaidybinis epizodas – girto kareivio scena antrajame veiksme. Lyginant abu atlikėjus galima teigti, kad A.Janutas šį vaidmenį atlieka ekspresyviau, gaivališkiau, o M.Zimkus – jautresnis, spalvingesnis.

Tiesa, ekspresyvumo netrūko abiem atlikėjams, o kartais jo buvo net per daug. Kunkuliuodamas energija A.Janutas per greitai dainavo rečitatyvus, dėl ko sunku buvo suvokti žodinį tekstą. M.Zimkui dainuojant Almavivos kanconetę jaudulys lėmė šiek tiek forsuotą garsą. Abejonių sukėlė A.Januto pasirinktas ar dirigento inspiruotas greitosios Almavivos kavatinos dalies tempas. Koloratūrinės dainininko partijos figūros čia paprasčiausiai pavirto neaiškiomis glissando slinktimis.

Grafo mylimosios, daktaro Bartolo globotinės Rozinos, partija – dažno koloratūrinio soprano svajonė ir repertuaro puošmena. Vienas sudėtingiausių operos solinių numerių – antrojo veiksmo pradžioje skambanti Rozinos kavatina. Šio vaidmens atlikėjos Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė metė sau tikrą iššūkį, pasirinkdamos gausiai koloratūromis išpuoštą ir itin sudėtingą šios arijos variantą.

R.Vaicekauskaitės Rozinos organiškumas, natūralumas, netgi tam tikras infantilumas spinduliuoja iš pačios atlikėjos esybės. Malonu stebėti iš scenos sklindančius nesumeluotus jausmus, klausytis šilto, rodos, be jokių pastangų sklindančio skambaus soprano. Tiesa, kartais įmanoma pastebėti tam tikrą sceninės patirties trūkumą, bet tai nėmaž nesumenkina malonaus įspūdžio. Muzikinę medžiagą solistė įvaldžiusi išties puikiai ir atidžiai, tad tikėtina, kad ilgainiui išnyks vos juntamos fizinės pastangos dainuojant ribines viršutines diapazono natas.

Atsakingai vaidmenį parengė solistė G.Pečkytė. Galima pastebėti, kad panašaus amplua vaidmenys jai išties tinka. Atlikėjos sopranas stiprus, metalinio atspalvio, ypač išryškėjančio viršutinėje diapazono dalyje. Sudėtingas koloratūrines figūras dainininkė išvinguriuoja labai lengvai ir stebėtinai tiksliai. Tiesa, šmaikščioje jos vaidyboje galima pastebėti keletą susiformavusių štampų, pasireiškiančių solinių epizodų metu. Išvengus jų, sustiprėtų vaidybos vitališkumas.

Neabejotina kūrybinė sėkmė – Raimondo Baranausko sukurtas Figaro vaidmuo. Solistas dėmesingai pažvelgė į operos partitūrą, įkūnydamas jaunatvišką, energingą, spalvingą šmaikščiojo kirpėjo paveikslą. Skambus atlikėjo baritonas, tvirtai skambančios, tiksliai intonuotos aukštosios natos, loginiais charakterio atskleidimo potėpiais niuansuota vaidyba sulaukė publikos pripažinimo. Skaidriai skambėjo garsioji Figaro kavatina, sudėtinga muzikine medžiaga pasižymintys duetai su Almaviva bei Rozina. Tikėtina, kad, spektakliui įsitvirtinus repertuare, R.Baranausko Figaras įgaus daugiau pasitikėjimo, judesio laisvės bei plastikos, patobulės koloratūrinių figūrų dainavimo technika.

Antrosios premjeros Figaras – jau pripažinimą šiuo vaidmeniu Klaipėdos muzikiniame teatre pelnęs Mindaugas Gylys. Dainininkas puikiai jaučiasi scenoje, juda laisvai, plastiškai, dainuoja sodriu, apvalaus tembro baritonu. Jo Figaras – itin savimi pasitikintis ir energingas personažas. Vis dėlto, atlikėjo nuopelnų inspiruoti lūkesčiai buvo šiek tiek nuvilti. Nustebino dainininko partijoje pasirodę muzikinio teksto netikslumai. Keista, kad reiklumu garsėjantis dirigentas tokius neatitikimus praleido pro ausis. Nevisiškai tiksliai skambėjo aukštosios partijos natos, pritrūko tikslios garso artikuliacijos atliekant greitus pasažus. Prisiminus kitus girdėtus M.Gylio dainuojamus vaidmenis, neatmestina prielaida, kad solistas premjeros metu nebuvo geriausios formos.

Apibendrinant galima teigti, kad šis, jau penktasis „Sevilijos kirpėjo“ pastatymas Kauno muzikiniame teatre – strateginis jo vadovybės žingsnis. Nors savo scenografija ar režisūriniais sprendimais jis nepretenduoja į teatro pasaulio aukštumas, bet Kauno publikos skonį turėtų atitikti. Muzikiniu požiūriu – tai rimtas veikalas, mobilizuojantis visas trupės pajėgas ir neleidžiantis jai paskęsti pramoginių sceninių žanrų jūroje.