Lapkritis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt , 2007 11 03  

„Interjeras apleistame sode“, dr., al. 195x135cm, 2000-2002 m.

„Šv.Jurgio bažnyčia Kaune“, dr., al. 195x 145 cm, 2000 m.

„Šv.Jurgio bažnyčia Kaune“, dr., al. 198x 140 cm, 2002 m.

Yra trys Arūno paveikslai, tapyti tais pačiais metais. Meno istorikas gal pasakytų, kad pirmiausia reikia apžvelgti visą tapytojo kūrybą, analizuoti A.Vaitkūno darbų visumą, o ne atskirus kūrinius, išskirti ir apibrėžti visas temas, kurias jis yra tapęs. Bet aš pritariu vienam žymiausių XX a. Vakarų Europos mąstytojų ir kultūrologų Jose Ortega y Gassetui: „Menininko gyvenimas, jei jį nuodugniai pažintume, yra jo kūrybos gramatika ir žodynas.“

Jei pažvelgtume į visą Arūno kūrybą, paaiškėtų, kad joje yra tik viena pagrindinė tema --žmogaus egzistencija, būties kaita ir tiesos siekis. Ši tema eina per visus tapytojo kūrybos periodus, pradedant „laiptinėmis“ ir baigiant „procesais“. Taip yra iki paties paskutiniojo darbo -- į Gruzijos dangų paleisto tapyto aitvaro.

Man vis dėlto norisi analizuoti, aprašyti atskirus Arūno paveikslus, ypač tuos, kurių sukūrimo aplinkybes esu mačiusi.

Taigi trys tapybos darbai, tapyti 2000-2002 metais.

„Interjeras apleistame sode“, tapytas Margionyse. Įdomu ir nauja tai, kad tokį didelį formatą Arūnas tapė plenere. Paveikslo matmenys -- 195x135 cm. Arūnas visada rūpinosi, kad spalva tapyboje nebūtų formali ar dekoratyvi. Pabrėždavo, kad gamtoje yra keistų spalvų derinių, kurių dirbdamas studijoje nesugalvosi. Tapytas motyvas yra mūsų kaimo sode.

Ant senų slyvų kamienų vyniojasi apyniai, veši didžiulės usnys ir dilgėlės. Paveikslo struktūra, kurią Arūnas pavadino interjeru, atkartoja uždarą gamtos erdvę -- lyg savotišką slaptą pagonių šventyklą. Kylantys vertikalūs potėpiai, besikryžiuojantys su tamsia alyvos spalva ir sodriais žalių tonų tapybos plotais, kai kur paveikslo kampuose paliktomis neužtapytos baltos drobės dėmėmis, primena senas lietuvių sakmes apie miškuose ir giriose gyvenančias dievybes. Slypinti archetipinė protėvių atmintis primena apie mūsų tautos tikėjimus.

„Šv. Jurgio bažnyčia“ 2000 – 2002 m. tapyta Kaune. Tamsaus kolorito, sodrių spalvų paveikslo struktūra panaši į paveikslą „Interjeras apleistame sode“. Ne mažiau didingas, net rūstus darbas byloja apie krikščioniškąją tradiciją. Šie du darbai, panašaus kolorito ir struktūros -- „pagoniškasis“ ir „krikščioniškasis“ -- atskleidžia mūsų tautos tikėjimų klodus.

Dailininko pasąmonėje slypi archetipiniai simboliai. Tapytojas kartais sąmoningai gali to net nežinoti, tačiau intuicija jį visada atveda prie reikiamo motyvo.

Trečiasis darbas „Šv. Jurgio bažnyčia Kaune“, 2002 m. tapyta bažnyčioje. Atmenu, kaip Arūnas, pritvirtinęs didžiulę drobę ant mašinos stogo, atsargiai važiavo tapyti.

Pilko, beveik monochrominio kolorito, laisvos tapysenos drobė primena pirmųjų krikščionių paprastumą. Paveiksle erdvę formuoja dažais nepaliesta, neužtapyta natūrali pilka drobė -- lyg asketiškas vienuolio rūbas. Žiūrint į šį darbą, ausyse pradeda skambėti grigališkieji choralai, vaizduotėje iškyla katakombose maldai susirinkę krikščionys. Paprastas, bet tikras ir didingas interjeras. Bažnyčios erdvė atidavė Arūnui sukauptą per amžius informaciją, kurią jis perkėlė į paveikslą.

„Tapyba yra specifinė kalba. Tam tikrą informaciją įmanoma perteikti tik šia kalba, ir jokia kita“, -- taip savo 1993 metų užrašuose rašė Arūnas.

Tie trys paveikslai vidine esme atkartoja tikėjimo istorijos vystymąsi, atskleidžia deginamai gilius tikėjimo klodus. Arūnui, kaip tapytojui, buvo svarbu vizualumas, spalva, linija, erdvė, potėpis. Tačiau šiuose darbuose susitinka dvi kultūrinės tradicijos -- filosofinė- religinė ir estetinė.