Rašytojams, kurie vis dar mano, kad kūryba juos savaime nukelia arčiau būties, jau laikas iškišti galvas iš dramblio kaulo bokšto ir įkvėpti tiesiog grynotikrovės oro. Filosofinis abstrahavimas žmogiškų ieškojimų aistrą žlugdo lygiai taip pat, kaip ir banali rašliava. Skaitytojas žino, kad rašytojas yra toks pat sutrikęs ir vienišas ieškotojas, todėl iš jo ir nebereikalauja atsakymų į Didžiuosius klausimus. Prasmės mes ieškome gyvenime, o literatūroje šiandien yra svarbiausia tokia kalba, kuri atitiktų mūsų tikrovę ir kasdienybę paverstų nekasdienišku pasakojimu. Ar tokią kalbą rado L.Gustainis romane „Kaip ir anuomet“?
