Mūsų literatūros kritikos situaciją nulemia tai, kad dažniausiai vieni kitų knygas recenzuoja patys rašytojai ar poetai. Kad ir kokia graži būtų jų tarpusavio meilė, jų legendos apie vienas kitą dažnai virsta nuobodžiais mitais. Į knygos „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ tekstus pabandžius patekti be išankstinių nuostatų ir be pripažintų rašytojų instrukcijų, kaip reikia skaityti K.Navaką, nesunku pajusti, kaip tame hermetiškame pasaulyje sklaidosi elegancijos ir subtilios ironijos mitai.
