TINKA VERSIJA: „BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI“ 0

2006-11-15

 (VDA KDI tapybos studijos absolventų paroda „10 + 1“, Kauno Paveikslų galerija)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 11 15

 

Aurelija Pranckevičiūtė-Draugelė, "Mano tekstas", 2005, magistro darbas (vad. Aleksas Andriuškevičius).  

Irena Bagušytė - Kalėdienė, "A II Rh - "neig.", 2006, instaliacija.  

Bendras vaizdas: iš kairės - Weiss darbas, centre - Ausmos Bankauskaitės "Šiaurės naktis", 2006, iš dešinės Gabijos Trutnevytės "Dangčiai", 2003 (mag.darbas, vad. P.Griušys).  

Jovita Aukštikalnytė, "Portretas neryšio zonoje", 2006 ir po juo -
"Bevardžiai", 2006.  

Neringa Krivičienė, "Algis", 2003, bakalauro darbas, vad. Laima
Drazdauskaitė.  Nuotraukos Rimantės Ropytės 

Kauno dailės instituto tapybos studijai minint dešimtmečio sukaktį, Paveikslų galerijoje veikia paroda „10 + 1“. Joje dalyvauja 15 menininkų, Kauno dailės institute įgijusių tapybos magistro laipsnį. Parodoje eksponuojami daugiausia diplominiai darbai (nuo 2002 m.), bet pakanka ir naujų, jau po studijų atliktų kūrinių.

Lankytoją, vos įžengusį į galerijos salę, pasitinka Justino Vienožinskio frazė, dailyraščiu išrašyta sienoje, tarsi mokyklinėje lentoje: „Sunku menininkus skirstyti į kategorijas – kiekvienas darbas, ar jis būtų kukliai primityvus, ar atskleistų visai beribius horizontus, estetiniu požiūriu gali būti vertingas“ (1939).

Pateikta kaip parodos motto, mintis nuskamba naivokai - tarsi išankstinis rengėjų apsidraudimas, įspėjimas nemėginti kritiškai vertinti kūrinių. To vengti anaiptol nederėtų - juk baigiamieji darbai yra atskaitos taškas, kuomet dailininką pradedame laikyti profesionalu, atsakingu už savo kūrybos meninę išraišką ir kokybę.

Parodoje neatsitiktinai rodomi du a.a. Arūno Vaitkūno, tapybos grando, ilgamečio katedros vedėjo kūriniai. „Improvizacija su pėstininku“ (2000) bei „Medinis manekenas“ (2002) nėra patys iškiliausi profesoriaus darbai, tačiau gerai atspindi jo stilių ir tradicinę, lietuviškąją tapybos mokyklą apskritai. A.Vaitkūno ir jaunųjų tapytojų darbų sugretinimas pabrėžia pakitusią šiandieninės tapybos sąvoką.

Ekspozicija išduoda, kad abstrakčiojo ekspresionizmo žavesys, ilgam užbūręs lietuvių tapytojus, beveik išsisklaidė sulig jaunąja karta. „Mutabor“ – prisimena burtažodį jie, ir mėgina ieškoti naujų įkvėpimo šaltinių, kitokių meninės raiškos galimybių. Visai nenuostabu: ekspresionizmas, Lietuvoje atkakliai eksploatuojamas daug ilgiau nei 10 metų, ima suktis ratu tarsi gyvatė, nuožmiai kandanti pati sau.

Sprendžiant pagal lakonišką parodos anotaciją, svarbiausias eksponatų atrankos kriterijus – tendencijų įvairovė, siekiant atskleisti lietuvių tapybos mokyklos sampratos kaitą. Vis dėlto, į kokybės kartelę buvo galima pažvelgti atsakingiau. Daugumai dalyvių vertėjo rimčiau apsvarstyti, kurį savo darbą eksponuoti, kad jis taikliau reprezentuotų jų individualų braižą, kūrybinę liniją.

Tarkime, perspektyvios, Kauno meno sluoksniuose jau žinomos tapytojos Jovita Aukštikalnytė, Ausma Bankauskaitė, Agnė Jonkutė asmeniniame archyve saugo kur kas įdomesnius, originalesnius kūrinius už tuos, kuriuos iškabino parodoje.

Ekspozicijoje esama ir daugiau tapybos darbų, kurie atlikti lyg ir „be klaidų“, bet, taikant J.Vienožinskio frazeologiją, „beribių horizontų“ neatveria.

Nors egzistuoja oficialiai nepatvirtinta teorija, kad Kaunas yra meno avangardo (pagreitį įgaunančio sostinėje) lopšys, parodoje neužuosi revoliucijos parako kvapo. Jokio jaunatviško protesto, lakių idėjų – viso labo taiki, kukli demonstracija. O jos dalyviai, nors jauni ir gabūs, bet atrodo pasimetę, neapsisprendę, ar geriau veržtis į priešakinę fronto liniją, ar ramiai traukti patikrintais, seniai išminuotais takeliais.

Laimei, padėties nepavadinsi beviltiška – vienu saiku visus eksponatus sverti nebūtų teisinga. Bent keletas menininkų šioje parodoje blyksteli vaisingomis pastangomis atrasti savitą, dar nenuvalkiotą formą, sukurti ypatingą, ilgam įsimenančią nuotaiką.

Saulius Paliukas toliau plėtoja video tapybos temą, šį kartą paleisdamas virpantį, neapčiuopiamą dažą tekėti galerijos siena, sugėrusia rožinę projektoriaus šviesą (Horizontaliai rožinis, 2006). Rausvame fone pulsuojantys, sruvenantys juodi lašai pavergia vaizdo estetika, mistika, savotišku muzikalumu.

Jūratės Jarulytės-Weiss diptikas „Virtualumo realumas“ (2002) patraukia originalesne tepimo maniera, kartu ir psichologiškais, ir netikroviškais, smarkiai priartintais veidais, tarytum akumuliuojančiais kibernetinę energiją.

Aurelija Pranckevičiūtė-Draugelė kuria kruopščiai išbaigtą, keliaklodį meninį tekstą („Mano tekstas“, 2005), sudėtingą piešinį jungdama su tekstilės elementais. Jautrias, susiraizgiusias, anglies paliktas linijas perdengia siūlų dygsniai, drobėje „pamirštos“ adatos. Aktyviai suskamba ornamentais nusėtas fonas, suteikiantis triptikui neįkyraus dekoratyvumo.

Agnės Deveikytės – Liškauskienės kūrinys „Pro langą“ (2005) priešingai – iškelia minimaliosios kalbos privalumus. Dailininkė sureikšmina pačią paveikslo plokštumą, jos faktūrą, medžiagos rėžius, reljefiškumą, palikdama vos pastebimus dažų pėdsakus.

Toks apgalvotas, tylus minimalizmas (naudojamas ir bežodėje Agnės Jonkutės drobėje „Trūkumas“, 2006) yra gerokai patrauklesnis už keliuose parodos eksponatuose vyraujantį atsainų dažo tepimą, keverzojimą, motyvuojamą konceptualumu, absurdo ar vidinio impulsyvumo logika.

Jei neigiami akademinės dailės, tapybos principai, kuriama savotiška anti-tapyba, tai koncepcija privalo būti įtikinanti, skaidri ir socialiai paveiki, nereikalaujanti papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui, ką savo kūriniu „Modernumas ir motinystė“ (2004) norėjo pasakyti Akvilė Linkevičienė? Darbą galima vadinti savotiška piktograma, kurios įminimas žinomas tik pačiai autorei.

Arba kiek prasmingas Ričardo Miluko „Laiškas“ (2006), sąmoningai elementariai nudažytas melsva spalva? Taip, tapybiškumo poreikį čia nustelbia idėja – smarkiai išdidinti gerai atpažįstamą kasdienybės objektą, žaidžiant jo hiperbole, tikroviškumo ir nefunkcionalumo priešprieša. Antra vertus, šis principas Lietuvos šiuolaikiniame mene buvo taikomas metų metais, išnaudotas su kaupu, tad ar verta jį vėl reanimuoti?

Pristatydami darbus, kurie iš pažiūros atrodo brūkštelėti per pusdienį, jaunieji menininkai rizikuoja prarasti gerbėjus, kurie žavisi dailininkų amato išmanymu, t.y. sugebėjimu profesionaliai valdyti piešinį, potėpį, pasirinkti reikšmingą koloritą, nepriekaištingai komponuoti.

Šios profesinės paslaptys tobulinamos studijų metais aukštojoje mokykloje. Menkiau su šiuolaikinėmis tendencijomis susipažinusiam suvokėjui gali pasirodyti, jog kai kurie parodos dalyviai į tą mokyklą nė neįstojo.

Pasišovę diplominiuose darbuose įrodyti akademinį tapybos išmanymą, autoriai tarsi pamiršta turinio būtinybę, tad iš paveikslo lieka tik mažaprasmis formalizmas, anatomijos studijos (Neringa Krivičienė, „Algis“, 2003) arba ne iki galo apmąstytas ir todėl siauratikslis klasikos kopijavimas (Gvidas Latakas, „Madrigalai“, 2003).

Parodoje juntamas sumišimas, pabirumas iš esmės nėra vien Kauno tapybos studijos problema. Šiuolaikinė tapyba patiria krizę visoje Lietuvoje. Jauniems dailininkams nevisai aišku – ar pratęsti tradicijos patirtį, ar mestis link post-tapybos, kurią su įprastine tapyba sieja tik užuominos, sąlygiški ženklai ir simboliai.

Šiaip ar taip, jaunųjų tapytojų galimybes apibendrinti dar per anksti, bet jų pasirodymas mažai kuo skyrėsi nuo studentų darbų tarpinių peržiūrų. Norėtųsi palinkėti sveikos savikritikos ir įžvalgumo, pristatant visuomenei save ir savo kūrybą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*