MENAS IR POLITIKA: MOKSLINIS POŽIŪRIS  0

2006-11-02

(Tarptautinė konferencija „Menas ir politika: Rytų Europos atvejai“)

 

Kotryna Džilavjanaitė

www.kamane.lt, 2006 11 02

 

Aleksandras Laktionovas, "Į naują butą", 1952 m.

 

Silvestras Džiaukštas, "Aktyvisto mirtis", 1969 m.

 Akcija "Marškinėliai už laisvę", 2004. Buvęs Olimpinis biatlono vicečempionas

Tomaszas Sikora vilki marškinėlius su užrašu "Aš esu juodaodis".Įsitikinimas, jog mokslinės konferencijos gali būti patrauklios ir naudingos tik siauram teoretikų būreliui, ne visada pasitvirtina. Spalio 26-27 d. VDU Menų instituto surengtos konferencijos turinys buvo pajėgus sudominti ne tik menotyros profesionalus, studentus, bet ir kitus išsilavinusius visuomenės narius.Visų pirma, tarptautinėje konferencijoje, skirtoje nagrinėti meno ir politikos klausimus Rytų Europos šalyse, buvo gausu įdomių, paradoksalių pranešimų, gebančių prikaustyti dėmesį, priversti stebėtis, sutikti ar abejoti. Dauguma jų pristatyti lengva, gyva forma, tekstą paįvairinant iliustracijomis, dažnai nevengiant pašmaikštavimų, ironizavimo.Be to, renginyje aiškiai nuskambėjo ne tik istorinis-menotyrinis, bet ir socialinis aspektas. Koks publikos vaidmuo ir elgesio modeliai šiuolaikinio meno parodose? Kokie jie buvo sovietinio režimo laikotarpiu? Ar laisvas ir tolerantiškas yra naujosios, post-sovietinės eros žmogus? Kuo kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie visuomenės demokratėjimo proceso?Konferencijos dalyviai vienbalsiai gilinosi į sovietinį ir posovietinį laikotarpį, ignoruodami bet kokį kitą politiškai įtemptą periodą. Kita vertus, toks pasirinkimas atrodo natūralus, turint galvoje, kad dauguma pranešėjų atstovavo buvusiojo socialistinio bloko šalis.Siauroka, „(post) tarybinė“ konferencijos orientacija pasiteisino - klausytojai susipažino su įvairiapusiais daugelio šalių mokslininkų tyrinėjimais, sutelktais ties konkrečiu diskursu. Tas neabejotinai aktualu Lietuvos menotyros lauke – iki šiol, jei ne viso sovietinio laikotarpio, tai bent paties žiauriausio, stalinistinio etapo menas buvo permąstomas gana epizodiškai. Socialistinio realizmo dailė Lietuvoje vis dar nėra nei iki galo pasmerkta, nei reabilituota, jos pavyzdžiai dūli muziejų fonduose[1].Konferenciją pradėjo Vojtechas Lahoda, čekų menotyros profesorius, prieš porą metų dėstęs ir VDU studentams. Jis nagrinėjo menininko kaip politiko vaidmenį, pavyzdžiu pateikdamas vieną prieštaringiausių XX a. meno asmenybių – Pablo Picasso.Drąsi, kritiška Picasso pozicija II Pasaulinio karo metais, kai savo kūryba jis protestavo prieš nacių režimo padarinius, suformavo Picasso kaip šauklio už taiką ir gėrį, rezistento įvaizdį[2]. Baigiantis karui, jis įstojo į komunistų partiją ir tapo karštu Stalino gerbėju (!). Anot V.Lahodos, kurdamas avangardistinį ir kartu politiškai angažuotą meną, dailininkas tapo ikona socialistinio bloko tapytojams. Absurdiškiausia tai, jog komunistas Picasso tuo pat metu buvo menininkas milijonierius, pralobęs iš kapitalistinės JAV rinkos.Picasso kaip politinė figūra į keblią padėtį pateko po Budapešto revoliucijos (1956) ir Prahos pavasario (1968) įvykių, kurių menininkas viešai nekomentavo. Netrukus Picasso apskritai atsisakė kalbėti apie politinius įsitikinimus, pasitraukdamas į neutralią apolitiškumo užuovėją. Nors jis sugebėjo manevruoti tarp radikalaus modernizmo ir politikos, Vakarų ir Rytų, socializmo ir vakarietiško imperializmo, bet lemiamu momentu nepasiryžo pasmerkti represinės sistemos.Didelę konferencijos temų dalį sudarė klausimai, kaip įsigalėjus socialistiniam režimui, įsisavinta nauja meninė kalba, jos normatyvai, kaip iki tol buvusios stilistinės raiškos savitumai ar nacionaliniai herojai, įvaizdžiai perkurti, pritaikyti naujiems meninės propagandos reikalavimams.Pavyzdžiui, Marta Filipova (Čekija) teigė, jog, Čekoslovakiją valdant sovietams, politinei propagandai buvo sumaniai panaudotas husitų[3] įvaizdis. Husitai, kurių pamatinės idėjos - lygybė ir laisvė, XX a. režimo funkcionierių buvo idėjiškai sutapatinti su komunistais, kovojančia darbininkų klase. Stalinizmo metais Čekoslovakijoje pastatyta eilė skulptūrų, vaizduojančių Janą Husą, Janą Žižką, husitų mūšius. Imtas brukti naujas husitų kaip komunistų pradininkų suvokimas, audžiant iliuziją, kad komunizmas šalyje istoriškai buvo laukiamas reiškinys. Faktas, jog Janas Husas inkvizicijos buvo sudegintas ant laužo, irgi išnaudotas propagandos tikslams – tai padėjo diskredituoti Katalikų bažnyčios instituciją.Kiek į vėlesnius laikus nukėlė Linaros Dovydaitytės pranešimas apie ekspresyvumą 7 deš. Lietuvos tapyboje. Menotyrininkė pažymėjo, kad Atšilimo laikotarpiu į lietuvių tapytojų gretas plūstelėjusi ekspresyvumo banga, siejama su individualia menine kalba, taip pat neišvengiamai buvo pritaikyta propagandos mechanizmams, tik intelektualesniu būdu, nei Stalino metais. Tai puikiai atskleidžia Leono Surgailio „1917 m.“ ir Silvestro Džiaukšto „Aktyvisto mirtis“, - darbai, kurių forma akivaizdžiai laisvesnė, drąsesnė, tačiau turinys išlieka politiškai agitacinis.Jei grįžtume prie jau minėtų sociologinių pranešimų temų, reikėtų pristatyti Oliverio Johnsono (Anglija) tyrimą. 1952 metais Maskvoje įvyko Visasąjunginė dailės paroda, kurioje buvo eksponuojami ryškiausi soc.realizmo (vienintelio tuomet legalaus stiliaus) kūriniai. Išlikusios lankytojų atsiliepimų knygos atskleidžia stebinantį faktą – ekspozicija buvo griežtai sukritikuota publikos, kai kurie darbai įvertinti kaip neskoningi ir vulgarūs (Aleksandro Laktionovo „Į naują butą“), reikalauta parodos rengėjų atsakomybės. Ši reakcija įrodo, kad tuometiniai meno vartotojai toli gražu nebuvo pilka masė, neturinti nei individualaus skonio, nei nuomonės apie tikrąją meno paskirtį. Paroda tarsi pažymėjo stalinizmo eros žlugimą – ne tik todėl, kad netrukus mirė Stalinas, bet ir todėl, kad visuomenė jau buvo pasiruošusi demitologizuoti pragaištingą periodą.Kitas socialiniu aspektu vertingas pranešimas – Izabelos Kowalczyk meno ir tolerancijos nūdienos Lenkijoje tyrimas, kurio išvados aktualios ir Lietuvai. Pranešėja teigė, jog demokratinėje Lenkijoje ne kartą buvo cenzūruojami, suspenduojami ir net naikinami kūriniai. Lenkijos valdžia ir visuomenė nėra pasirengusi priimti šiuolaikinio meno kūrinių, atliktų radikaliomis išraiškos priemonėmis, tokių darbų autoriai kartais net teisiami[4].Anot I. Kowalczyk, tai rodo, kad Lenkijos pilietinė visuomenė dar tik demokratėjimo kelyje. Jai trūksta tolerancijos, nes į netradicinės orientacijos asmenis, žmones, sergančius nepagydomomis ligomis, tautinių mažumų atstovus reaguojama fobiškai ir agresyviai. Matydami tokią padėtį, lenkų visuomenės veikėjai imasi socialiai angažuotų projektų, tikėdamiesi paspartinti liberalumo pažangą.Tarkime, 2004 metais Lenkijoje buvo organizuota kampanija „Marškinėliai už laisvę“, kurios metu lenkų garsenybės vilkėjo marškinėlius su įvairiais užrašais, išreiškiančiais tam tikrus tabu, gėdingais laikomus faktus. Tokie pareiškimai kaip „Aš esu žydas“, „Aš nenoriu turėti vaikų“, „Aš esu iš kaimo“, „Buvau kalinys“, „Aš sergu AIDS“ laisvoje ir tolerantiškoje visuomenėje neturėtų sulaukti diskriminacijos, bet kol kas yra priešingai – ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje.Dar vienas įdomus visuomeninės analizės pavyzdys - prof. Egidijaus Aleksandravičiaus pranešimas apie Ezopo kalbos likimą posovietinėje Lietuvoje. Ezopo kalba susiformavo sovietmečiu kaip įrankis, leidžiantis tuo pat metu ir išlikti, ir priešintis. Ji taip gerai funkcionavo žmonių tarpusavio bendravime, kad pakitus politinėms aplinkybėms, sėkmingai pratęsė savo egzistavimą. Anot Aleksandravičiaus, vienas geriausių pavyzdžių – grupės LT United daina „We Are The Winners“, kurios išdidžiu tekstu lietuviai gerokai politizuotame Eurovizijos konkurse bandė užslėpti tam tikrus tautos kompleksus, o kartu šaipėsi iš paties konkurso veido. Tai dvilypė pozicija, leidžianti jaustis tvirtai net ir pralaimėjimo atveju.Pasak profesoriaus, Ezopo kalbos pagalba įpratome nuo pašnekovo slėpti save, savo tikrąją nuomonę. Naudodami šią kalbą, negalėsime sukurti vieningos, atviros, pažangios bendruomenės. Laikas pradėti šnekėti atviru, tiesioginiu tekstu, nebijant reikšti nekonformistinę nuomonę ir įsitikinimus.Verta pastebėti, kad ezopiškas principas, nutylėjimai, kalbėjimas užuominomis vyrauja ir šiuolaikiniame Lietuvos mene bei menotyroje. Lietuvių kūrėjų bendruomenė yra nusiteikusi apolitiškai, iki šiol mina meninių metaforų, abstrakcijų, intravertiškų išgyvenimų takais. Politinį meną nuosekliai kuriančių, politiką kritikuojančių menininkų yra vienetai (pvz. Redas Diržys).Tuo tarpu, kritikoje įprasta nutylėti apie akivaizdžiai nesėkmingus kūrinius, arba jų vertinimas apipinamas daugiareikšmiu, bet miglotu tekstu. Kritikų mintys dažnokai apraizgomos eskapistiniais, poetiškais, lyriškais apibūdinimais, asociacijomis, subjektyviais pastebėjimais ir interpretacijomis, kurios puošia tekstą, bet iš esmės neperteikia kritiko pozicijos apie kūrinio naudą ir meninę vertę.Nereikėtų nutylėti ir to, kad keletas konferencijos pranešimų buvo perkrauti specifine kalba, semiotinės analizės terminais, schemomis ir diagramomis, o vertėjos neretai atrodė „pasiklydusios vertime“. Kai kurie pranešėjai, regis, negerbė nei savęs, nei auditorijos, nesivargindami aiškiai perskaityti savo pačių parašyto angliško teksto, laikytis elementarių pranešimo etiketo taisyklių.Be to, kiek suglumino konferencijos skilimas į dvi dalis – lektoriai vienu metu kalbėjo skirtingose salėse, tad panorėjus išklausyti visą programą, būtų prireikę astralinio kūno pagalbos. Belieka laukti konferencijos leidinio, kuriame bus įamžinti visi dalyvių tekstai (apie 30).Konferenciją pagrįstai galima įvertinti kaip neeilinę, reikšmingą keliais lygmenimis. Ji turės realią naudą Lietuvos menotyrininkų darbui, permąstant sovietinio meno palikimą, politikos ryšį su menu anksčiau ir dabar. Renginio metu plėtotos temos galėtų sėkmingai prisidėti prie meno suvokėjo lavinimo ir atviresnės visuomenės formavimo.

 

[1] Palyginimui – Čekijoje socialistinio realizmo kūriniai yra įtraukti į nuolatinę Nacionalinės galerijos ekspoziciją.

[2] Yra žinomas Picasso pokalbis su nacių karininku, kuris išvydęs žymiąją „Guernica“, paklausė tapytojo: “Ar tai jūsų darbas?” Picasso atšovęs: „Ne, tai jūsų darbas“.

[3] Husitai – antikatalikiškas, socialinis ir nacionalinis Bohemijos valstiečių judėjimas, kovojęs už nepriklausomybę nuo Austrijos-Vengrijos imperijos XV a. I p. Ideologas – Janas Husas, karvedys – Janas Žižka.

[4] 2001 metais pristačiusi instaliaciją „Aistra“, kurioje naudoja religinius simbolius, autorė Dorota Nieznalska buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista už visuomenės religinių jausmų įžeidimą. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*