Taip ir lieka neapčiuopta, kas vyko vietoj to, už to ar šalia to. Nebent iš pagarbos garsiam rašytojo vardui galima imti ir sutikti, kad papasakoti įvykiai buvo daugiau nei nuotykių istorija, o pasakojimo kalba – daugiau nei pasakojimo instrumentas. Bet štai šių eilučių autorius, nemyli autorių, jis myli tik tekstus, kurių skaitymas blyksi neįprasta intelektualine patirtimi. Perskaičius „Gero gyvenimo kronikas“ visiškai nesvarbu, kas vyko už, prieš, vietojto, netgi ar tai apskritai vyko, nesvarbu ar tai fikcija, ar realybė: jei fikcija – neįtikinama, jei realybė – neįsikūnijusi kalboje tiek, kad galėtum jausti jos substanciją tekančią per žodžius, sakinius ir pastraipas. Šių eilučių autoriui buvo užrakintos „Gero gyvenimo kronikų“ kalbos namų durys.