2014-07-25 Pasivaikščiojmai su Roku Zubovu

Pasivaikščioti su M.K.Čiurlioniu būtų kiekvieno žmogaus, save gerbiančio, besidominčio muzika ir tapyba, svajonė. Ši Pasivaikščiojimų laida mums tą ir pasiūlo. Tik kiek kitaip. Kaip visada -- nestandartiškai. Šį kartą jau apsnigtame Kaune, kuomet sniegas nusėda ant plaukų ir neskuba ištirpti, šalia Ryčio kartu vaikštinėja ir Rokas Zubovas -- pianistas, Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos Akademijos prodekanas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis. Su šia laidai tęsiame Pasivaikščiojimų su muzikantais ciklą.
Dažniausiai buvimas kurios nors garsios giminės palikuonimi ar tai turėjimas aristokratiško kraujo į žmogaus sąmonę įrašo, kad jis bus kiek kitoks ir kažkaip, ne taip kaip visi kiti, elgsis. Tačiau tai neįvyksta savaime. Juk kad ir koks gabus muzikai ar tapybai, ar kinui būtų asmuo, be sunkaus darbo, nuolatinio tobulėjimo pamokų kartojimo, jis stovėtų vietoje, įleidęs šaknis į nederlingą žemę. Derlinga ji tampa tuomet, kai išrausiama, išnagrinėjama ir pastoviai maitinama. Taip pat ir su talentu. Jis tarsi maitvanagis viską iš žmogaus atima, išsekina ir po ilgo laiko atsidėkoja laisve, palaima ir suvokimu, kad jau kažką beveik tobulai moki.
Įdomu, koks jausmas, suvaidinti savo prosenelį filme? Britų režisierius Bobas Mullanas suteikė Lietuvai tai, ko jai itin senai reikėjo -- filmą apie genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurį filme ir įkūnijo Rokas Zubovas. Kalbant šia tema Roko Zubovo akys itin žvilga -- matyt jausmas geras.
Neeilinė asmenybė, neeiliniu giminystės medžiu pasižymintis. Labiausiai, matyt, Rokui Zubovui patiko laidos gale skambėjęs Ryčio Zemkausko palinkėjimas: „Sėkmės bandant sukurti pasaulio sąrangą". Šį palinkėjimą pasiimkime ir mes, ir išdalinkime jį kitiems. To labiausiai visada ir reikėjo žmogui -- kažką palikti po savęs, nors truputį geresnį pasaulį.
Neringa