R. Čičelis: Žemaitija – Kaunas – Niujorkas (knygų apžvalga)  0

2017-12-04
   AFP/Scanpix nuotr.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato poeto Algimanto Mikutos knygą „Kelias į Laumes“ ir Edmundo Janušaičio eilėraščių rinkinį „Debesų sala“.

Pastaruoju metu mūsų šalies žiniasklaidoje, įskaitant ir kultūrinę spaudą, kilo atviro lietuvių literatūros niekinimo banga. Pareikšta, kad „lietuvių literatūra yra lyg Šiaurės Korėja – uždara ir patenkinta savimi“. Tokių komentarų priežastys yra keleriopos: viena vertus, vis dar esame linkę plakti save; kita vertus, tai naudinga užsienio literatūros vertimus leidžiančioms leidykloms. Dar buvo kalbama, kad lietuvių rašytojai beveik neturi gyvos vaizduotės, negeba kurti prozinio pasakojimo, stokojama pagavaus siužeto. Kai primenamas vienas ar kitas autorius, kūręs ar tebekuriantis būtent tas tariamai stokojamas charakteristikas išpildančius kūrinius, atsakoma, kad šie rašytojai yra išimtys iš bendros kūrybinio lietuvių seklumo taisyklės. Kai imama vardinti dar daugiau tokių „išimčių“, paaiškėja, kad, be tų išimčių, daugiau nelabai ko ir esama.

Dar vienas aktualus rinkos pareikalavimas literatūros laukui – tai „vertinančios“ kritikos stoka. Tokie komentatoriai teigia, kad literatūros kritikas skaitytojui turi kone pirštu bakstelti į tai, kas išleidžiama vertinga, o kas – tikras šlamštas. Nuo tokių pasisakymų iki sugrįžimo prie sovietinės literatūros kritikos sampratos – vos keli loginiai žingsniai: literatūros kritikas net neturi analizuoti perskaitytos knygos, iš jo iškart reikalaujama verdikto, nes tos originalios interpretacijos skaitytojai tiesiog nesupranta, ji atseit niekam neįdomi; tuomet kritikui belieka, lyg prieš tris dešimtmečius, „užsakyti“ aukštos kokybės literatūros kūrinius.

Toks literatūros kritikos vaidmuo prilygtų cenzoriaus vaidmeniui. Žinoma, dabar išleisti galima beveik viską, tačiau, susvarbinus kritiką, skaitytoją pasiektų tik „labai vertingi“ kūriniai. Tokiame literatūros socialiniame lauke ramus kalbėjimas apie knygas tampa beveik neįmanomas, nes reikia išsišokti, nuolat šokiruoti – masės to neišvengiamai reikalauja, tai kelia ažiotažą ir keistą pusiau emocinį, pusiau piktdžiugišką pasitenkinimą.

Poeto Algimanto Mikutos knyga „Kelias į Laumes“ – būtent ta knyga, kuri reikalauja koncentracijos ir nuo jausminių putų apvalytų intonacijų. Naujausia šio kūrėjo knyga yra labai autobiografišką ir artima dabartinei lietuvių ir Vakarų literatūrų poezijai tendencijai – žanrų sintezei. A. Mikutos eilėraščių subjektas byloja beveik prozine kalba.

Vienintelis jausmas, kuris „Kelyje į Laumes“ yra leidžiamas – tai juokas ir ironija. Emocijos, kurios reikalauja aukšto intelekto ir vidinės kultūros. „Kelias į Laumes“ yra santūri knyga tuo požiūriu, kad nesiekia griauti nei asmeninės kūrybinės biografijos dėsnių, nei visos lietuvių poezijos tradicijos paveldo. A. Mikutos knygą vertinga padaro ne kalbos „karštis“, o tiesiog žmogaus gyvenimo kelio unikalumas.

„Kelias į Laumes“ yra padalintas į tris skyrius. Pirmajame kalbama apie kaimiškąją Žemaitijos tikrovę, daugiausiai subjekto vaikystės patirtis, kurių perteikimui būdingas žemaitiškas beveik buitinis rupumas. Eilėraščių subjektui labai svarbūs vaikystės daiktai, atsimenami itin tiksliai ir niuansuotai. Be to, esama kelių prozą primenančių personažų, kurių portretai yra fragmentiški ir tuo pat metu beveik visuminiai. Apie pokarį, kaimiškąsias realijas kalbama jau gerokai kitaip, nei buvo įprasta Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę ar dar anksčiau – sovietiniais metais.

Iš dabarties perspektyvos, kuri savotiškai suartina A. Mikutos eilėraščių kalbantįjį su naujojo istorizmo subjektu, praeitis neatrodo nei ypatingai nostalgiškai, nei sentimentaliai, nes į praeitį žvelgiama iš dabarties laiko pozicijų. A. Mikuta kaip literatūros autorius nėra įstrigęs buvusiame laike. Tai rodo, kad toje praeityje turbūt nesama ryškesnių ir gilesnį pėdsaką palikusių traumų.

Kalbant apie antrąjį knygos skyrių, tenka prisiminti lietuvių išeivijos kultūrologą Vytautą Kavolį, tvirtinusį, kad tarpukariu lietuviai nesugebėjo sukurti savojo unikalaus, nesumeluoto ir egzistenciškai stipraus modernizmo, nes vyravo užsienio, daugiausiai Vokietijos ir Prancūzijos, literatūrų kopijavimas, kurį lydėjo ne gilus asmeniškumas, o tik paviršutinė mimikrija. V. Kavolis apibendrina, kad šio reiškinio priežastis, ko gero, buvo ilgai trukusi lietuvių priespauda, pareikalavusi gerų prisitaikymo prie valdžios ir svetimos kultūros įgūdžių.

A. Mikuta knygos „Kelias į Laumes“ antrajame skyriuje sukuria lietuviškojo modernizmo vertus eilėraščius, kuriems galima prikišti tai, kad Kauno poetizavimas mums jau nėra naujas – minėtini ir Gintaras Patackas, ir Kęstutis Navakas, ir dar keli autoriai. A. Mikutos knygoje Kaunas vėlgi asocijuojamas su daiktiškąja tikrove ir modernios misterijos vertais personažais. „Kelias į Laumes“ yra knyga, kuri primena ir patvirtina, kad lietuvių poezijos miestiškasis modernizmas jau yra.

Aptariamos knygos trečiasis skyrius – tai autobiografinė mirties ir gyvybės kova. Eilėraščiai poezijos rinkinyje išdėstomi kontrasto principu: vienas teigia, vartojant psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo terminus, gyvybės varą, o kitas – mirties. Skyrius ir knyga vis dėlto baigiami pripažinimu, kad gyvenimas yra baigtinis laikas.

Visa A. Mikutos knyga – tai jo gyvenimo, biografijos metafora, nes realių įvykių reikšmės perkeliamos poezijos eilučių reikšmėms. Nors reikšminio lyginimo komponentai labai nenutolsta vienas nuo kito (autorius labai nesistengia literatūrinti savo patirčių) ir sukuria buitiškumo įspūdį, akivaizdu, kad knyga yra persmelkta žemaitiško mąstymo metafizikos: skaitant eilėraščius, nepalieka mistikos, burtų, magijos įspūdis, kurį autorius sukuria ir kalbine tikrove, ir tam tikra nuojauta, kad už to, kas sakoma, nėra tuštumos – viskas tiek tikra, kad tampa beveik netikra.

Edmundas Janušaitis „Debesų sala“

Kita šioje apžvalgoje aptariama knyga – poeto Edmundo Janušaičio eilėraščių rinkinys „Debesų sala“ – yra meilę moteriai ir gyvenimui teigiantis kūrinys. Autoriaus subjektas įsiterpia į tą kontekstą, kuris lietuvių literatūros skaitytojui pažįstamas nebent iš Kęstučio Navako meilės laiškų knygos „Lorelei“. E. Janušaičio originalus poetinis žingsnis yra tas, kad jis, skirtingai nei bohemiškasis meilės laiškų autorius, nekuria kompozitorių Vienos klasikų laikus menančio ir nebanaliai romantizuoto santykio su moterimi.

Eilėraščių rinkinio „Debesų sala“ tikrovė visai kita. Poetiniam subjektui svarbus XX amžiaus devintasis ir paskutinis dešimtmečiai, kai iš sovietinio Kauno pagaliau buvo galima veržtis į Vakarus. E. Janušaičio eilėraščių kalbančiojo meilės moteriai ir laisvės įspūdį ir sukuria tas pašėlęs, lyg nutrūkus nuo grandinės, lėkimas į Vokietiją ir Ameriką. Eilėraščiuose gausu Hamburgo ir Niujorko detalių, kurios reikalingos ne kaip literatūrinės refleksijos objektas, o kaip ženklai, žymintys būtent tą ilgai lauktą išlaisvėjimą.

Eilėraščių rinkinys „Debesų sala“ yra įdomus tuo, kad, skirtingai nei artėjančioje prie prozos poezijoje, čia paliekama daug erdvės interpretacijai. Kalbėjimo intonacijos yra fragmentiškos, punktyrinės, tarsi parodančios kryptį skaitytojo vaizduotei. Taigi, priekaištų lietuvių literatūrai kontekste, būtų galima sakyti, kad autorius ne demonstruoja savo itin lakią vaizduotę, o, pats būdamas laisvas, nesuvaržo ir savo skaitytojų. Kalbėjimas, išvaduotas nuo ideologinių klišių ir priespaudos, E. Janušaičiui artimas tiek, kiek ir XX amžiaus septintojo dešimtmečių pabaigos–aštuntojo dešimtmečio pradžios Amerikos masinė kultūra, kurią žymi bytnikų ir „gėlių vaikų“ judėjimai bei subkultūros.

„Debesų sala“ galėtų būti subkultūros knyga, jei būtų aišku, prieš ką protestuoja eilėraščių lyrinis subjektas. Aiškiai artikuliuotas protestas knygoje labiau reiškiamas ne kaip atmetamų dalykų neigimas, o kaip tikrovės, kurios geidžiama lyg moters, teigimas. Skirtingai nei A. Mikutos eilėraščių žmogus, E. Janušaičio knygos subjektas yra įstrigęs tame laike, kai buvo gerokai jaunesnis ir veržlesnis. Jei ne paskutinieji rinkinio eilėraščiai, „Debesų salą“ būtų galima vadinti atožvilgsnių knyga.

Perskaičius visą knygą, aiškėja, kad autoriui ji reikalingiausia kaip atsisveikinimas su jaunyste, lydimas malonių reminiscencijų. Tokį teiginį patvirtina ir leidyklos parašyta knygos anotacija, kurioje teigiama, kad svarbiausias eilėraščių subjektui yra Kelias. Pridurti galima nebent tai, kad Kelias svarbus ir kaip daiktinė, fizinė, slinktis, ir kaip biografinis laikas.

A. Mikutos ir E. Janušaičio knygos skaitytojui galėtų kelti klausimą „o kodėl turėtume domėtis daugiau asmeniniais nei visuotiniais autorių ir jų eilėraščių subjektų gyvenimo faktais?“. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar mums vis dar svarbus kitas žmogus, ar mes nestokojame tarpasmeninių ryšių gelmės ir turinio, ar mūsų socialiniai santykiai tėra vaidmenų rinkiniai. Aišku yra tai, kad aptartos knygos neskirtos tik savimi susirūpinusiai auditorijai.

 

 

 

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“,

2017 12 04

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/195309/r_cicelis_zemaitija_kaunas_niujorkas_knygu_apzvalga


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*