Jokios mistikos  0

2017-12-07
Gintaras Bleizgys. „Karmelio kalno papėdėje“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Gintaro Bleizgio eseistikoje keliami egzistenciniai klausimai sieja ją su kitų lietuvių rašytojų esė ir dienoraščių knygomis, kuriose stebima kasdienybė, užrašomi sapnai ir prisiminimai, apmąstoma tikrovė, bandoma suvokti kalbos ir kūrybos prasmę.

Autorius nesistengia laužyti žanro taisyklių, nors kūrybinis temperamentas, regis, diktuoja visai ką kita: „...tik niekada nesiorientuokite „į skaitytoją, į statistinį, vidutinį skaitytoją, į vidutinį rašytoją, į save vidutinį“; „reikia išdaužyti, išsprogdinti visas normas ir standartus, visus stereotipus“ (p. 34). Tačiau šiuos žodžius priskirtume veikiau autoriaus temperamentui nei nuosekliai įgyvendinamai kūrybinei programai. Visų pirma, sudaužyti stereotipus ne taip lengva, o be normų ir standartų nėra ir sistemos, žinoma, jei literatūrą laikysime sistema ar bent jau sistemos bruožus turinčia disciplina, o ne anarchija ar chaosu. Norint pasitikrinti, kas nutiktų, reikėtų imti ir kartą tuos nelemtus stereotipus iš tiesų sudaužyti. Ar nebūtų taip, kad standartų daužymas pats taptų standartu?..

Be to, gaila ir „vidutinio“ skaitytojo. Jis tampa atpirkimo ožiu, kuriam tenka atsiimti ir nuo standartų laužytojų, ir nuo stereotipų gynėjų. Todėl tas skaitytojas kartais baidosi rašytojų, kurie, G. Bleizgio nuomone, yra tikri kūrėjai, o ne įkvėpimo stokojantys apsimetėliai. „Man patinka žviegiantys ir kriokiantys, aplamdyti ir išdraskyti, bet nesitraukiantys į šalį“ (p. 349), „...jeigu menininkui trūksta įkvėpimo, tai manau, kad jis nėra menininkas“ (p. 283), taigi „[v]elniop tokį menininką, kaip ir chirurgą, kuris negali operuoti, kaip ir samurajų, kuris nepakelia kardo“ (p. 284). Autoriui imponuoja drąsūs, netgi beprotiškai drąsūs menininkai, kūrybinė beprotystė, savotiškas noblesse oblige, tačiau istorija mėgsta paradoksus – niekas taip greitai nevirsta šablonu ir standartu, kaip „nauja idėja“. O kūrybinė beprotystė – tikrai nieko nauja. Bet autoriui, manyčiau, būtų malonu išgirdus tokį komplimentą: „...esi panašus ne į kokį nupiepusį poetą, o į tikrą mafijozą“ (p. 187).

Gana įdomūs dienoraščio puslapiai, kuriuose G. Bleizgys rašo apie kūriniją: jis sugeba pažvelgti į mus supančius gamtos reiškinius ne kaip panteistas ar ateistas, o kaip žmogus, nuvokiantis, kam ir kodėl tas gamtos pasaulis sukurtas, koks jis buvo kadaise ir kodėl dabar toks priešiškas, kodėl vienam žmogui gamta – pilnatvė, o kitam – sekinanti, gūdi vienuma. „Man visą laiką pats įdomiausias dalykas yra įvairių būtybių rūšių ribos ir paribiai, skirtingi prigimtiniai pasauliai, fantomai, briaunos“ (p. 43). Tai, ką autorius rašo apie šunis, primena Axelio Munthe’s „Knygą apie San Mikelę“ ir Romualdo Granausko romaną „Kai reikės nebebūti“, plėtojančius atjautos ir meilės kūrinijai temą, šios meilės išsipildymą – šuo lydi savo šeimininką ir po mirties. Tačiau G. Bleizgio eseistikoje šuo iškyla kaip gaivalas, žvėris, kurį reikia tramdyti, dresuoti, netgi stoti su juo akis į akį ir kautis, būti nuolatinėje kovinėje parengtyje. Todėl gyvūnas primena ne kitokią būtybę, kurios paribius įdomu tyrinėti, o veikiau paties autoriaus alter ego („visokios mano pusės, draskančios mane“, p. 188; „Mes iš dalies esame „šunys“, p. 44).

C. S. Lewisas knygoje „Kančios prob­lema“ rašo, kad nėra ko kalbėti apie gyvūnų nemirtingumą, nes Šventasis Raštas ir krikščioniškoji tradicija nė žodžiu apie tai neužsimena. Tačiau „ar negalėtų būti ir prasmės (...), kuria visi gyvuliai, įgiję tikrąją savastį, būtų savo šeimininkuose?“ – „Tada man atrodo įmanoma, kad kai kurie gyvūnai gali turėti nemirtingumą – ne patys savaime, bet dalydamiesi savo šeimininkų nemirtingumą“ (p. 140). „Yra kažkas, ką žino šunys“, – romane „Kai reikės nebebūti“ rašė R. Granauskas. Galbūt jis tai ir turėjo omeny?..

Kitos būtybės, apie kurias užsimenama dienoraštyje, – angelai. Ačiū Dievui, autorius nespekuliuoja šia tema, angelas jam – Dievo pasiuntinys, nešantis tam tikrą žinią. Krikščioniškosios tradicijos teigimu, angelas šiai žiniai pranešti dažniausiai renkasi žmogaus pavidalą. Koks tas pavidalas, ar angelai žiaurūs, ar nuolankūs – paliekama spręsti skaitytojui, tik, žinoma, nereikėtų pamiršti R. M. Rilke’s, sakiusio, kad „baisūs visi angelai“, kad jie neprimena nei paukščių, nei riebių garbanotų vaikiukų, nei anoreksiškų sparnuotų jaunuolių. Tai gali būti „nepažįstamas, nežinia iš kur atsiradęs žmogus“ (p. 39) – ir tokio apibūdinimo visiškai pakanka.

Ankstesnėje G. Bleizgio knygoje „Jau­tis“ (2016) įsiminė laiko traktavimas, gerokai besiskiriantis nuo vyraujančio panteistinio, kai laikas suvokiamas kaip cik­liškas, gamtiškas, todėl uždaras, lokalus. G. Bleizgys brėžia dvi laiko paraleles: praeitį ir nuolat kintančią dabartį, įkūnijančią istorinio laiko liniją, ir Dangaus karalystės laiką, įkūnijantį amžinybę, kurioje yra tik „dabar“, jokių „vakar“ ar „rytoj“. Galbūt ne kiekvienas skaitytojas sutiks su autoriumi, kad „daugybės mus supančių žmonių tiesiog nėra. Jų nėra, žiūrint iš amžinybės, iš Dangaus karalystės pozicijų, jie yra tik kaip šešėliai ir draiskanos laike“ (p. 89). Juk, žvelgiant iš istorinio laiko perspektyvos, galima savaip matyti, suvokti, apmąstyti ir darbus, ir žmones, ir įvykius, net išnykusius praeityje.

Tačiau kaip ilgai? Amžinai?.. Ne – laikinai. Tuo viskas ir pasakyta.

Dar viena negailestinga autoriaus ištarmė – predestinacijos teigimas. „Predestinacija susijusi su Dievo valia ir jokiu būdu ji nėra susijusi su žmogaus valia (laisva ar nelaisva)“ (p. 121). „Predestinacija yra Dievo, o ne žmogaus ypatybė“ ir „žmogui aktuali tik vienu – nuolankumo aspektu“ (p. 139). Dauguma skaitytojų, kuriems žmogaus valia – vienas svarbiausių veiksnių, gal net pasipiktintų tokia mintimi. Be reikalo. Valia iš tiesų atlieka svarbų vaid­menį, ypač darant gerus darbus, todėl šiuo atžvilgiu nesutinku su autoriumi, teigiančiu, kad žmogui išteisinti užtenka vien tikėjimo – jeigu žmogus tiki, jis ir myli, o jeigu myli, tiesiog negali nedaryti gerų darbų. Bet žmogaus valia negali nulemti to, ko jai nulemti neduota, – to, kas išeina už mažo žmogaus pasaulėlio ribų. Ten jo valia gali pasirodyti netgi juokinga, apgailėtina. C. S. Lewiso „Didžiosiose skyrybose“ (2017) žmonių sielos, patekusios į kitą dimensiją (vadinkime tai dangaus prieangiu), užuot sekusios paskui dangaus gyventojus, ir toliau reiškia savo valią: žmona nori toliau auklėti ir kontroliuoti vyrą, motina – beatodairiškai rūpintis sūnumi, kurį tokia jos meilė ir pražudė. Galima tik džiaugtis, kad jų valia čia neturi jokios reikšmės.

Tačiau svarbiausias knygos akcentas, be jokios abejonės, yra šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“: išskirtinis XVI a. karmelitų vienuolio, teologo ir pedagogo, Bažnyčios mokytojo, poeto ir rašytojo kūrinys. Ne veltui vienas iš veikalo komentatorių pavadino „Kopimą“ vedlio užrašais. Ir visiškai suprantama, kodėl G. Bleizgys savo užrašus įvardijo kaip „kalno papėdę“. Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas“ nėra lengvai perskaitomas ir suvirškinamas, o pasirinkti šiuos tekstus kaip sektiną gyvenimo pavyzdį – sakyčiau, netgi beprotiška.

„Kopimas“ tikrai nėra mistinis pasakojimas apie Kažką. Ir G. Bleizgys į žodį „mistika“ žvelgia skeptiškai: jam nepatinka, kad šv. Kryžiaus Jonas vadinamas mistiku. Suprantama – juk šis žodis neretai tapatinamas su „ezoterika“ (kas neaišku, skirta tik pašvęstųjų luomui), o ji šiandien klesti kaip verslo sritis, kurioje reiklus klientas gali rinktis tarp kokių tik nori dvasinių praktikų ir jas keisti, jei tik kas nepatiks. Todėl žodis „mistika“ neretai įgauna vulgarų pobūdį. Tačiau, kaip rašo „Kopimo“ komentatoriai, tradiciškai mistiką reikėtų sieti su Senojo Testamento pranašų vizijomis ir regėjimais, kai žmogus klausė, o Dievas jam atsakydavo, ir tai buvo veikiau pragmatiška ir racionalu nei mistiška.

Kodėl šiandien „krikščioniui nedera ieškoti mistinių regėjimų ar antgamtinių santykio su Dievu būdų“ (p. 307)? Atsakymas labai paprastas – Dievas, duodamas žmonėms Kristų ir Evangeliją, atsakė į visus klausimus. „Todėl tas, kuris dabar norėtų klausinėti Dievą ar gauti kokį regėjimą ar apreiškimą, ne tik kvailai elgtųsi, bet ir užgautų Dievą, nenukreipdamas žvilgsnio visiškai į Kristų (...). Dievas galėtų jam atsiliepti, sakydamas: „Jei jau viską esu pasakęs per savo Žodį, t. y. Sūnų, ir nebeturiu kito [žodžio], tai ką dabar dar galiu tau pasakyti ar apreikšti, kas būtų daugiau už tai?“ (šv. Kryžiaus Jonas. „Kopimas į Karmelio kalną“, 2 knyga, 22 – 5). Galima sakyti, jog Evangeliją skaityti tingintis žmogus, kuris mano, kad tai, ką šv. Kryžiaus Jonas vadina „evangeliniu mokymu ir protu“, gali atstoti vizijos, potyriai ir nušvitimai, eina ne tuo keliu. Nes, anot Peterio Creefto, labai sąmojingos knygos „Angelai ir demonai“ autoriaus, nebūtinai atsilieps Dievas. Todėl verta reaguoti kritiškai, jeigu kokia nors praktikuojanti ragana – buvusi sovietmečio daržovių bazės vedėja – ims porinti, kad jai apsireiškė šv. arkangelas Mykolas ir pranešė, kad Juodajam mėnuliui susikirtus su Jupiterio trajektorija, į miestelio aikštę nukris meteoritas.

G. Bleizgys užrašuose rūstus: jokios mistikos!.. Visa laimė, kad šv. Kryžiaus Jonas nuolaidesnis: jis nepasmerkia regėjimų ir apreiškimų, o laiko juos keliu, kuriuo Dievas veda silpnas ir abejojančias sielas. „...padėkite joms suprasti, kad Dievo akyse vienas iš meilės padarytas darbas ar valios aktas vertingesnis už daugybę regėjimų, [apreiškimų] ir pranešimų, gaunamų iš dangaus“ („Kopimas į Karmelio kalną“, 2 knyga, 22 – 19).

Nors autorius sako sau „pamesk, jokiu būdu neįsikibk į tuos praregėjimus, nemanyk, kad tai yra kažkas ypatingai svarbaus, nes net ir didžiausias praregėjimas yra niekis lyginant su tuo, į kur galiausiai yra pašauktas tikintis žmogus“ (p. 66), iš tiesų praregėjimų (vizijų) atžvilgiu nėra toks kategoriškas. Kitaip dienoraščiuose nebūtų sap­nų – nors juos „praregėjimais“ vadinti netikslinga, iš dalies jie tai įkūnija. Simboliškas sapnas apie butą, kuriame seniau gyventa: jis kažkoks keistas, „kažkoks kitas, tiksliau, didžiulis daugiabutis (...), ten įėjus, ima vertis kaži kokie apartamentai, neva mano įrengti kambariai, kuriuose jaučiuosi labai gerai“ (p. 70). Paskui – sapnas apie sodą, begalinį mišką, kurio ribos ištirpsta ir primena erdvę, kurią sudaro kitokios dimensijos („per sapną tarsi „įėjau“ į medį, vaikščiojau po jį sklaidydamas ūksmingus lapus“, p. 71).

Nejučia prisiminiau šv. Teresės Avilietės, šv. Kryžiaus Jono amžininkės, kolegės ir bičiulės, kūrinį „Vidinės pilies buveinės“ (2014). Jame sielos kelionė siejama būtent su naujų kambarių (buveinių) atradimu, paliekant senuosius kambarius su jų gyventojais, baldais, atmosfera. Stebėtinai panašūs abu simboliai – ir kalnas, ir pilis!.. O jeigu dar prisimintume S. C. Lewiso „Didžiąsias skyrybas“ (kurias autorius, beje, vadino „sapnu“), jo aprašytas „dangaus prieangio“ dimensijas ir „kalnus“, į kuriuos eina sielos... taip ir norisi sušukti – mistika!.. Bet tiek jau to – užteks ir žodžio „slėpinys“. Nes, kad ir kaip norėtum, šios nuostabios erd­vės kitaip nepavadinsi.

 

Renata Šerelytė

 

http://literaturairmenas.lt/2017-11-24-nr-3639/4331-literatura/6597-renata-serelyte-jokios-mistikos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*