Kur baigiasi komedija ir prasideda drama? 3

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2017-06-01

Šį sezoną režisierius Vidas Bareikis pristatė antrą savo darbą Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje – spektaklį „Žalgirės“ pagal dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesę. Periferinės, skaudžios temos scenoje analizuotos per lengvos ironijos ir komizmo prizmę, bet galbūt tai – režisieriaus ir suburtos stiprios komandos gudrus žingsnis, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į rimtas problemas.

Nuo paviršiaus iki gylio

Iš pirmo žvilgsnio G. Labanauskaitės-Dienos pjesė „Žalgirės“ gali pasirodyti nesudėtinga ir atvirai siunčianti draminio teksto žinutę. Pjesėje aprašoma moterų (lesbiečių) krepšinio komanda, siekianti sudalyvauti mėgėjų krepšinio čempionate Aliaskoje. Vis dėlto, autorė nesiekia šabloniškai parodyti LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) kultūrą ar susikoncentruoti vien tik į feminizmo liniją. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre taip pat jau kalbėta – galima prisiminti Gintaro Varno spektaklius „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010) ar „Tiksinti bomba“ (2012). Tad G. Labanauskaitei-Dienai svarbiau išryškinti žmogaus kategoriją, kurią galima suvokti gana universaliai, ir tam nereikia įvardyti lyties.

Krepšiniui neabejingas režisierius V. Bareikis į sceną perkelia „Žalgirio“ varžybų nuotaiką. Nejučia kyla jausmas, kad stebimos krepšinio žaidynės arenoje, o ne spektaklis teatre. Žiūrovą apakina ryškios šviesos, dėmesį atkreipia tranki muzika, kupina chaoso, švieslentėje pristatomos ir emocingai sutinkamos „Žalgirių“ komandos narės. Scenografas Uģis Bērziņis, kuris anksčiau dirbo su V. Bareikiu Rygoje, statant spektaklį „Euro-vizija“ (2014), Didžiąją sceną paverčia sporto sale, kuri lengvai transformuojama į baro, oro uosto ar lėktuvo salono erdves. Pastebime, kad režisieriui svarbus erdviškumas, kuris perteikia skirtingus veikėjų mikropasaulius, išryškina konfrontacijas.

Komanda – aikštelėje, komanda – scenoje

V. Bareikiui svarbu, kad aktoriai scenoje perteiktų stiprios komandos įvaizdį. Iš tikrųjų sudėtinga išskirti vieną kurią nors aktorę. Šį sykį spektaklyje jos viena kitą papildo, bet taip pat perteikia skirtingą nuotaiką ir sukuria stiprią komandą. Daugelis aktorių reprezentuoja LGBT, bet scenoje Ona Ledinskienė (aktorė Inga Mikutavičiūtė) yra ištekėjusi moteris, kuri siekia susipažinti su šia bendruomene. Onos charakterį galima traktuoti kaip savotišką jungtį tarp to, kas yra priimtina visuomenei, ir to, kas kelia neaiškumų. I. Mikutavičiūtės vaidmuo parodo, kad skirtybės gali išryškinti panašumus, o tam nėra būtina žmones grupuoti ar skirstyti. Iš pirmo žvilgsnio Onos linija scenoje gali pasirodyti lėkšta ir niekuo neišsiskirianti, bet ji atstovauja tam tikrai moterų kategorijai – ji pasipriešina smurtaujančiam sutuoktiniui ir tampa LGBT bendruomenės dalimi.

Visiškai priešingą charakterį kuria aktorė Elzė Gudavičiūtė, kurios meistriškumas išryškėjo tokiuose spektakliuose kaip „Išvarymas“, „Pabaigos ugnis“, „Publika“, „Apsivalymas“ ar „Mažutis dinamitas“. Spektaklyje „Žalgirės“ E. Gudavičiūtė kuria ryškų, grubų ir įsimintiną komandos kapitonės Sandros Fakulinos personažą. Ši veikėja nieko neprisileidžia artyn, ginasi ir priešinasi aplinkai, laiko save svarbia. Sandros charakteris reprezentuoja grubumą, tačiau pasigilinus įmanoma atrasti ir meilės. Šį vaidmenį galime vertinti gana įvairiai: „perskaityti“ tiesiogiai arba ieškoti gilesnių reikšmių. Ir V. Bareikio spektaklyje, ir G. Labanauskaitės-Dienos pjesėje Sandros charakteris yra svarbiausias, tai – sudėtingas, tačiau nuoširdus ir laisvės trokštantis personažas.

Suprasti save ir kitą

Spektaklis „Žalgirės“, rodos, nekrypsta į didaktiką, neperša priemonių, kaip suprasti kitą žmogų, kuris galbūt sėdi šalia ar yra visuomenės periferijoje. Išlaikoma gryna idėja, t. y. į sceną perkeliamas pjesės tekstas, jo nekeičiant, neatsisakant tam tikrų elementų. Per juoko kategoriją režisierius siekia žiūrovui parodyti tikrovę, kurioje gyvename, bet nejučia įsiterpia drama. Be abejonės, teatriniame įvykyje dominuoja garso ir šviesų specialieji efektai, kurie sukuria ryškų įspūdį, bet džiugu, kad jie „nepaskandina“ pjesės teksto minties. Pavyzdžiui, melancholiška klubo „Panama“ muzika suvokiama kaip tiesioginis intarpas, kuris veiksmą papildo, leidžia jam nuosekliai vystytis (kompozitorė Jurga Šeduikytė). Žiūrovas gali susikoncentruoti į aktorių kuriamus personažus, meilės peripetijas, skausmą ir praradimą, nejučia susitapatinti su charakteriais.

Tam tikros metaforos, kaip Aliaska ar stiklinė vandens, sudaro spektaklio fundamentą. Būtent stiklinė vandens simbolizuoja ne tik atsinaujinimą, bet ir Astos Kilytės bei Sandros Fakulinos santykius, kurių įtrūkiai scenoje parodomi stipriausiai. Galima daryti prielaidą, kad stiklinė vandens koduoja meilę, kurios taip siekiama. Tai akcentuojama ir spektaklyje, ir pjesėje: „Keista, tačiau kai pamatau už rankų susikibusią senukų porą, pagalvoju, kad jie tik neseniai užmezgė savo romaną. Žinote, našlys su našle. Ar kažkas tokio. Tačiau kai kurios poros pasensta būdamos dar visai jaunos. Ir atrodo, tiek yra būdų vėl atgaivinti savo meilę, bet buvę mylimieji nebenori nieko daryti. Nebemato prasmės kažką keisti. Ir taip numarina tą savo meilę iš troškulio, neatnešdami jai net stiklinės vandens.“[1] Šiuo atveju vanduo koduoja gyvybę ir troškulį bei santykių pradžią ir baigtį.

Spektaklis ne tik komiškas, bet ir filosofiškas – veikėjai sprendžia egzistencinius klausimus, siekia pažinti save ir išsaugoti sau artimą žmogų. Tai galima pastebėti Astos ir Sandros dialoge (Asta: „Paklausyk. Sandra, aš iš tavęs labai daug ko išmokau ir esu dėkinga, bet dabar man reikia saugumo ir pastovumo. Man reikia žmogaus, kuris senatvėje man atneštų stiklinę vandens. Ir tu negali būti tas žmogus.“ / Sandra: „Palauk, braške, aš esu tas žmogus! Aš atnešiu tau 101 stiklinę vandens ir mes būsime laimingos, laimingos, įsivaizduoji? Kai tu buvai dingusi, man įvyko smegenų perkrovimas ir aš tave labai myliu. Suteik man antrą šansą!“[2]). Viena vertus, iš paskutiniųjų siekiama išsaugoti meilę, kita vertus, suvokiama, kad kartais gali būti per vėlu – taigi scenoje komedija susipina su drama ir atvirkščiai.

Spektaklis palieka daug klausimų ir vienas jų – ar tai tikrai komedija? Stebėdamas režisieriaus V. Bareikio ir aktorių komandos sukurtą įsimintiną teatrinį įvykį, nejučia imi analizuoti, kas slypi už paviršinio komizmo, pradedi išgyventi santykių peripetijas, įžvelgti filosofiškumą, emociją ir gylį.

______________

[1] Gabrielė Labanauskaitė-Diena. Žalgirės. Pjesės rankraštis.

[2]Ten pat.

 

Donato Stankevičiaus (NKDT archyvo) nuotr.

 

Spektaklį „Žalgirės“ Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje šį teatro sezoną dar galima išvysti birželio 8 ir 15 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*