Dainininkės, šokėjos, aktorės vienaty – Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-08-02

Kauno valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) choristė ir solinių vaidmenų kūrėja Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ką tik sėkmingai tapusi dainavimo specialybės magistre, asmeniniu pavyzdžiu įrodo, kad bendradarbiavimas ir saviraiška, teatrinė kūryba ir universitetinės studijos puikiai dera tarpusavyje. Veiklos horizontai, jų plotmė suponuoja, laviruoti tarp sričių, formų asmenybei tinka ir patinka. Sezonas KVMT baigtas sukūrus Mirtišės vaidmenį „Adamsų šeimynėlėje“ (rež. Viktorija Streiča-Jakštienė), taip pat pavasarį Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko antroji „Šviesos misterija“, o šią vasarą Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė drauge su Kristina Siurbyte, Viktorija Streiča-Jakštiene, Ieva Vaznelyte atskleidžia „Nutylėtas išpažintis“ (muz. vad. Jonas Janulevičius). Apie visa tai – šiame pokalbyje, belaukiant naujojo teatro sezono, radus akimirką praskleisti scenos uždangą, įžengti į kulisus ir sutikti Muzikos teatro meno asmenybę.

Pašnekesį pradėkime plačia Jūsų dainavimo ir vaidybos raiška. 2003 m. tapote KVMT choriste, tačiau nuo 2007 m. kuriate ir atskirus vaidmenis teatro (ir ne tik) spektakliuose. Pasidalykite dainavimo chore ir vaidmens kūrybos ypatybėmis.

Atėjau į teatro chorą būdama jauna studentė. Nieko daug nesitikėjau, įdomus buvo pats darbo procesas, nuolat kintantys spektaklių pastatymai, grimai, rūbai. Viskas įdomu. Tačiau laikui bėgant kažko imi tikėtis, gal bus koks vaidmenukas, gal bus kokia solinė frazė... Ir, kai ją gauni, norisi daugiau. Negaliu skųstis, gavau tikrai nemažai vaidmenų būdama choristė.

Dainuojant chore reikalingas ansambliškumas, mokėjimas prisitaikyti, tai praverčia ir kuriant solinius vaidmenis. Mokėti girdėti kitą, o ne soluoti, yra labai svarbu. Tačiau neslėpsiu – labai norėčiau tapti soliste.

Kalbant apie pastatymus kituose teatruose, galiu pasakyti, kad kartais labai sveika išvažiuoti padirbėti kitur. Kitaip tariant, sveika pabuvoti ir kitose „sultyse“, kad pats galėtumei įvertinti savo jėgas ir pažiūrėti, kaip tave vertina kitų teatrų kolegos.

KVMT scenoje esate sukūrusi devynis vaidmenis. Pasidalykite, kuris sudėtingiausias, artimiausias, mieliausias ar dar neprisijaukintas?

Turbūt nuskambės banaliai, tačiau absoliučiai kiekvienas vaidmuo duoda labai daug naudos. Vaidmens sudėtingumas, manau, priklauso nuo požiūrio į tai, kaip tu pasiruošęs atlikti vaidmenį, ko iš savęs reikalausi, ar esi pasiryžęs perlipti „nepatogumo“ ribą ir panašiai. Turbūt pati „skausmingiausia“ buvo Niki personažo kūryba miuzikle „Mano mieloji Čiariti“. Šis mano vaidmuo – vyriška, kieta, kalėjime sėdėjusi moteris. Ypač sunku buvo perprasti jos charakterį, niekaip negalėjau išpildyti režisieriaus sumanymų, žodžiù, klydau ir klydau... Buvo tikrai labai sunku. Tačiau žingsnis po žingsnio kažkaip susigyvenau su Niki personažu ir galiausiai spektakliuose pati jausdavau malonumą.

Kaip minėta straipsnio įžangoje, naujausias Jūsų vaidmuo KVMT – Mirtišė „Adamsų šeimynėlėje“. Atskleiskite, kokia  Jūsų Mirtišė? Kas ji Jums?

Manau, Mirtišė – vienas gražiausių mistinių personažų. Tai yra moteris, kvėpuojanti šalčiu, bauginanti ir tuo pat metu be galo moteriška, aristokratiška. Savo vampyrišku grožiu užburianti Gomesą Adamsą. Nežinau, kaip man tai pavyksta išpildyti, bet stengiuosi kiek įmanoma labiau priartėti prie Mirtišės originalo. Man tiesiog pasisekė, kad gyvenu būtent tuo momentu, kai šis miuziklas sukurtas mūsų teatre. Ačiū likimui ir režisieriams už galimybę įsikūnyti į tokį personažą.

Įdomu, kaip vertinate patį „Adamsų šeimynėlės“ miuziklą?

„Adamsų šeimynėlė“ – nuostabus miuziklas visomis prasmėmis. Nuostabi muzika, gražus, nestandartinis siužetas, priverčiantis susimąstyti ir kiekvieną vaidinantįjį, ir kiekvieną atėjusįjį žiūrėti. Spektaklyje ypač vertinama šeima, nepaisant jokių išorinių madų ar nusistovėjusių standartų. Adamsai yra ištikimi sau. Fantastiški personažai – visi skirtingi, šiek tiek bauginantys ir visi nepakartojamai nuostabūs. „Adamsų šeimynėlė“ leidžia pažvelgti į savo fobijas kitu kampu, nebijoti dalykų, nuo kurių pašiurpsta oda. Vaidindama šiame miuzikle patiriu visišką pilnatvę, kokią tik gali patirti artistas. Mėgaujuosi kiekviena akimirka scenoje.

Neatsitiktinai, mano nuomone, KVMT pastaraisiais metais tampa būtent miuziklo scena, nors šis teatras nuo seno laikomas operetės scena. Šiuos žanrus vienija vaidybos ir dainavimo praktikų dermės būtinybė. Kaip regite operetę ir miuziklą Jūs? Kokias ypatybes išskirtumėte? Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla atlikėjui, Jums asmeniškai?

Operetė ir miuziklas yra visiškai skirtingi žanrai. Abiem būdinga tam tikra atlikimo specifika. Pastaraisiais metais studijuojant man teko ypač dažnai susidurti su klasikiniu operetės žanru ir tikrai savo kailiu pajutau, kad tai yra velniškai sudėtingas menas, kurio reikia mokytis daugybę metų. Man gražus šis menas, tik reikėtų dar ne vienų darbo metų, kad galėčiau kokybiškai padainuoti kokioje nors operetėje.

O miuziklas mano sielai artimas. Mėgstu iššūkius, ypač vaidybos, įdomu ieškoti, bandyti. Žinoma, tenka ir klysti, bet po ilgų paieškų paprastai būna labai saldūs vaisiai. Man labai patinka šokti, todėl pastatymų metu reikalauju iš savęs gero fizinio pasirengimo, lankstumo, kad spektaklio metu nepritrūktų oro. Juolab kad žiūrint į miuziklo aktorius dažnai sunku suprasti, ar tai dainininkas, ar šokėjas, ar aktorius. Tai yra mano siekiamybė.

Įžangoje žymėta, kad be veiklos KVMT Jūsų kūrybiniame gyvenime gausu įvairių projektų. Vienas jų – „Šviesos misterija“, kurią įgyvendinate drauge su operos soliste Kristina Siurbyte ir kitais menininkais. Papasakokite apie šį kūrinį, kurio premjera įvyko 2015 m.?

„Šviesos misterija“ gimė iš mūsų su Kristina pasvajojimų apie fėjas, kažkokias mistines pasakų būtybes, iš gražių mergaitiškų svajonių pabūti fėja. Norėjosi pasaką perkelti į sceną, garsais skleisti šviesą, norėjosi, kad žiūrovai pagyventų pasakoje. Todėl ir pasirinkti instrumentai, garsais kuriantys pasaką, pavyzdžiui, kanklės, įvairūs varpeliai, vandens instrumentai ir pan. Viltė Kazlauskaitė sukūrė nuostabius fėjų rūbus iš šilko, leidusius patikėti, kad mes – pasakų būtybės.

Naujausias projektas – „Nutylėtos išpažintys“. Papasakokite, kaip gimė idėja ir pats spektaklis?

„Nutylėtos išpažintys“ – tai keturių skirtingų moterų istorijos, kažkuo panašios ir tuo pat metu visiškai skirtingos. Savo išgyvenimus, liūdesį, džiaugsmą jos išdainuoja teatralizuotame koncerte, kurio idėja gimė Kristinai Siurbytei. Ji mus subūrė. Ir po daugelio kūrybinių repeticijų gimė naujos muzikinės istorijos.

Pasidalykite, ką išpažįstate, kokia yra Jūsų išpažįstančioji?

Mano personažas – lyrinė naivi siela, bijanti išpažinti ir slepianti begalinę meilę vyrui. Ji slapstosi trapioje baimėje ir gyvena savame išgalvotų svajonių pasaulyje. Muzikinę išpažintį pradedu Aponinos arija „Mon Histoire“ iš miuziklo „Les Miserables“. Ši arija daugeliui žinoma kaip „On my Own“, tačiau originali prancūziškoji šios arijos versija man gerokai artimesnė, nes dievinu prancūzų muziką, atlikėjus ir tą nepakartojamą kalbą. Jos savitas skambesys ir koloritas tarsi pabrėžia mano personažo trapumą, romantiškumą.

Pabaikite sakinį: „Būti scenoje – tai...“

...širdies dūžių padažnėjimas, euforijos jausmas, odos šiurpuliukai ir sparnai...

Muzikos kūrinys, kurį baigiantis pokalbiui norėtumėte girdėti, kurio siūlytumėte klausytis skaitytojams.

Kažkodėl dabar girdžiu Sia „Helium“... Čia nei miuziklas, nei operetė, tiesiog labai patinka ši atlikėja, menininkė, žaviuosi jos kūryba.

Dėkoju už pokalbį ir Jūsų kuriamą meną – gyvą, degantį ir uždegantį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*