Literatūra

Geda, Sigitas. Žydinčių bulvių sapnai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015

Skaitant Sigito Gedos dienoraščius „Žydinčių bulvių sapnai“ gali kilti gana trikdantis įspūdis. Autorius – puikiai žinomas, pripažintas poetas, bet turbūt nebūtų per drąsu spėti, kad dienoraščiai daug ką suerzins, paliks nemalonų įspūdį. S. Geda tikrai nevengia nei griežto ar vulgaroko pasisakymo, nei pikto vertinimo.

– Nėr abejonės, kad nuodėmiautojai piktnaudžiauja Dievo malone ir pasirinkimu.

Niekur nėr sulyginti tie, kurie skleidžia gėrį, su tais, kurie užtraukia rūstybę.

Blogišiai nebus išganyti! Nėr atleidimo „šūdžiams“. Niekur neparašyta!

Šiknos degs pragare…

(Iš pamokslų atviroj jūroj, p. 23)

Rimantas Kmita siūlo interpretuoti pyktį S. Gedos kūryboje taip, kaip jis suvoktas sengraikių kultūroje. Taip jį apibūdinąs P. Sloterdijkas: pyktis – išorinė, autonomiška, žmogų persmelkianti ir tik iš dalies kontroliuojama, didžiulė energija. O tokios energijos, kurių savininkas nėra pats žmogus, kurios į jį tik įsiveržia, helenų kultūroje laikytos dovanomis, malonėmis iš aukštesniojo pasaulio (Kmita R. „Pyktis kaip kultūrinė kategorija: ką duotų sengraikiai Sigito Gedos kūrybos interpretacijai?“ Colloquia 30, 2013, p. 58). Iš tiesų, idėja teikia raktą perskaityti ištisą S. Gedos poezijos prasmių lauką. Tačiau, ko gero, toks raktas skaityti dienoraščius tinka dar labiau. Čia pykčio nevaržo jokia forma, jis grynas kaip kumštis.

Žinoma, poezija – visai kas kita. Dienoraštyje pasitaiko svarstymų apie nei šį, nei tą, tarsi pradingsta savikontrolė ar atranka, todėl skaityti ne viską ir įdomu. Tačiau, jei ir netašytą, randame tą patį keistą mąstymo būdą, kuris nuolat stebina, net ne visuomet būdamas artimas, kažkuo labai traukia. S. Gedos dienoraštis primena visko pilną chaosą, iš kurio paskui ir galima lipdyti pasaulius.

Pyktis galėtų būti vien griaunanti, o galbūt bergždžia jėga, bet tas sengraikiškas S. Gedos pyktis kitoks – tai dalis steigimo, viena kunkuliuojančių versmių. Iš pykčio gimsta naujo pasaulio vizija. Gimstantis naujas pasaulis, žinoma, yra poezija. Pyktis kunkuliuoja, veržiasi pro gerklę, belieka paspringti, arba, perfrazuojant vieną Aido Marčėno eilėraštį, išspjauti ir kuo teisingiau užrašyti.

Turbūt neverta kalbėti apie tai, kad kas jau kas, bet S. Geda užrašyti mokėjo. Mikalojaus Vilučio, beje, iliustravusio S. Gedos „Siuitą Virginijai“, „Sriubos“ herojus taip skundžiasi: „Dar tas tylintis balsas mano viduje naktį kartais prabyla. Kai imu manyti, kad esu vertingesnis už kitus, be galo talentingas, jis man kalba: „Paskaityk Sigitą Gedą ir suprasi, kad esi talentingas su galu“ (Mikalojus Vilutis, Sriuba, Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 31). Visai neblogas matas.

S. Gedos kūryba visuomet stebino originalumu, energija, kūrybiškumu. Jo kūriniai nėra vien gerai parašyti, jie dažnai tiesiog netikėti. Metafora tiek supainiota, kad nebeaišku, ar čia labai originalus pasaulio matymas, ar jis tikrai sukuriamas naujas ir savas, su naujomis taisyklėmis, varomas nors ir pykčiu. Kad ir taip:

Įsikūnijus į žodį,

vėl ir vėl mane pražiodai

kad išspjaučiau kalaviją

tą, kurs nieko nesibijo,

tiesą, grožį ir idėją...

(Sigitas Geda, „Babilono atstatymas“, Vilnius: Vaga, 1994, p. 151)

Turbūt toji nepažabojama drąsa ir netikėta mintis iš tiesų ir skiria tikrą talentą nuo įgudusio amatininko.