Aleksandra Fomina: tarsi nepadoru kalbėti apie džiuginančius dalykus 0

Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2014-03-26
Prozininkė Aleksandra Fomina. Nuotrauka iš asmeninio arhyvo

Su prozininke Aleksandra Fomina artimiau susipažinome vieną vasaros šeštadienį, kai kartu autostopu keliavome pas jos pažįstamus hipius į miškus. Neseniai buvo pasirodžiusi antroji Aleksandros knyga „Mes vakar buvome saloje“: kažkaip natūraliai susiklostė, kad tąkart nemažai kalbėjomės apie literatūrą ir apie tai, koks jausmas, kai tarsi oficialiai tampi rašytoja. Prisigalvojome linksmų atsakymų į klausimus „kas jus įkvepia kūrybai“, Aleksandra teigė atsakysianti, kad labai įkvepia šlapio skuduro kramtymas. Nors po tos kelionės nutarėme, kad reikėtų dažniau susiorganizuoti panašias išvykas, daugiau niekada kartu nebekeliavome. Retkarčiais vis prasilenkiame kažkur mieste, tarp kavinių staliukų ar miesto užkaborių ir vis planuojame, kad pasimatysime. Šis pokalbis – tarsi nesąmoningas noras atsisėsti ir iš dūšios pasikalbėti apie visokius nūdienos dalykus, išsiplečiančius iki asmeninių pasirinkimų trajektorijų.

Pradėkime šį pokalbį nuo temos, svarbios kokiai 90 procentų rašytojų – nuo vaikystės. Koks pirmasis vaizdas iškyla prieš akis, kai išgirsti klausimą apie savo vaikystę?

Keista, bet pirmiausia pagalvoju apie akmenukus. Kai buvau mažytė, su tėčiu dažnai eidavom pasivaikščioti prie Karo muziejaus. Pirmiausia būdavo nusėdėtos visos jo lauko galerijoje esančios patrankos, palakstyta paslaptingais jos koridoriais, o fontanas su nykštuku buvo mano numylėtinis: atėjusi į tą aikštę eidavau pasisveikinti ir pasikalbėti su nykštuku. Tada tėtis mane paleisdavo „ganytis“ – sėdėdavo sau ant suoliuko ir skaitydavo laikraštį, o aš vaikštinėdavau po tą beribį plotą, užbertą akmenukais, tarp jų kapstydavausi, apžiūrinėdavau juos labai atidžiai iš visų pusių ir dėdavau į kibiriuką. Atsimenu savo nuostabą, kad visi akmenukai yra skirtingų formų, atspalvių ir svorio – po tą aikštę galėjau vaikštinėti valandų valandas, man ta vieta buvo kuo tikriausias lobynas: akmenukus tyrinėdavau kaip tikra mokslininkė, kruopščiai atrinkinėdavau, semdavau kastuvėliu, pririnkdavau pilną kibirėlį ir vėl išberdavau...O paskui ieškodavau būtent tų, kuriuos ką tik išbėriau. Mėginau juos atpažinti, man atrodė, kad kadangi jau juos taip ištyriau, turėčiau kažkaip atskirti...

Dar labai mėgau piešti, mane galėjai palikti vieną kambaryje su pieštukais ir dažais, ir ramiausiai išeiti porai valandų – man viskas aplinkui nustodavo egzistuoti, kai išdėliodavau ant stalo spalvotus pieštukus, o į akvarelės indelį įlašindavau pirmą lašą vandens... Turėjom tokį baisų lakuotą stalą ant ratukų, kuris būdavo pristumiamas prie sofos, nuklojamas laikraščiais, ir aš ten posėdžiaudavau kaip didžioji menininkė, „kepdama“ po piešinį kas penkias minutes. Spalvoti pieštukai, akmenukai, dar tas pilnas kibiras baltų džiovintų pupų, kurį aptikau su mama svečiuodamasi Raudondvaryje, pas draugės močiutę, mediniam name, kuris kvepėjo obuoliais ir guminiais batais. Spalvos man visada buvo labai svarbios. O kadangi augau nykiu sovietiniu laikotarpiu, aplinkoje jų labai pasigesdavau. Pats nuostabiausias magijos seansas vykdavo, kai išsidėliodavau aplinkui save daugybę spalvotų pieštukų ir į juos žiūrėdama svajodavau, kaip dažysiu sienas ryškiomis, žaismingomis spalvomis, kaip užaugusi būsiu statybininkė ir galėsiu dėlioti spalvotas plytas, iš jų pasistatyti didelį namą ir dar iš vidaus jį visaip apipiešti.

Dar su vaikyste labai siejasi didelės, atviros erdvės ir nenumaldomas troškimas kažkur pabėgti, iškeliauti, išsiveržti. Buvau auklėjama labai griežtai, vienas iš dažniausiai girdimų žodžių buvo „reikia“, ir niekaip nesuprasdavau – kokiam žmogui to reikia? Jau tuomet gimė slaptas troškimas iš to „reikia“ išsivaduoti. Būdama dviejų metų pabėgau iš vaikų darželio. Vėliau su vaikais nuolat išeidavom iš jo teritorijos, nukeliaudavom į artimiausią stotelę – buvom išmokinti pereiti kelią pagal eismo taisykles, tad jaučiausi labai savarankiška. Apskritai jau nuo mažens turiu didžiulį potraukį didelėms, neištyrinėtoms erdvėms, nepažįstamiems žmonėms, visokiems užkampiams, užkaboriams, paslaptims, nesuprantamiems reiškiniams, mėgstu juos stebėti ir tyrinėti.

Labai gerai atsimenu, kaip su drauge paišėm ant darželio pavėsinės sienų „keistas substancijas“ – buvau kažkur nugirdusi tą žodį ir jis mane baisiai „užvežė“, tad kelias dienas iš eilės, išvesti į lauką skubėdavom prie pavėsinės galinės sienos, kur mirkydavom pagaliukus į balą ir ant šviesiai gelsvų plytų keverzodavom ženklus, intriguojančius didesnę dalį vaikų, jie nuo mūsų neatlyždavo, smalsaudami, ką mes čia veikiam, o man buvo žiauriai smagu turėti paslaptį, mįslę, kurios atsakymo pati nežinojau. O kai išmokau rašyti „normaliom raidėm“, atradau fantastišką būdą pabėgti nuo visų ir tuo pačiu turėti paslaptį – atsiversti knygą. Visur tampiausi su savim knygas – į darželį, į kiemą, kur kiti lakstydavo, o aš sėdėdavau kur nors pavėsyje visiškai „atsijungusi“ nuo viso pasaulio, ir labai pykdavau, kai draugai trukdydavo skaityti.

Kokius tekstus skaitei paauglystėje? Ir ar galėtumei išskirti tokius rašytojus, kurie tave, kaip prozos autorę, (su)formavo / tebedaro ryškią įtaką (nebūtinai stiliumi ar tematika)?

Žinok, lengviau būtų parašyti naują knygą, nei išvardyti tau, ką skaičiau paauglystėje, nes skaičiau be proto daug. Labiausiai „veždavo“ romanai apie jūreivius, Jack‘as Londonas, „Lobių sala“, visokie romanai apie piratus, keliones, kilnius kapitonus, indėnus ir juodaodžius, visų net neatsimenu... Nuo vaikystės „sirgau“ Skandinavija, pradedant Astridos Lindgren „Ronja, plėšiko dukterimi“ ir „Mes varnų saloje“, buvau įnikusi skaityti norvegus ir švedus, žinoma, vertimus, autorių net neatsimenu, nes tai dažniausiai būdavo apsakymų ar apysakų rinkiniai pilkais viršeliais. Bet visa, kas susiję su jūra, kelionėmis, kad ir kokios jos būtų – vidinės, fantastinės ar tikros – mane iki šiol užburia.

Gaila, kad kažkur pasimetė mano „adresų knyga“ – turėjau tokią, kur įrašydavau labiausiai įsiminusių knygų pavadinimus. Bet užtat iki šiol turiu „Kolonėlių degintojus“ – nutrintą ir numylėtą kokių 1994 metų leidimo knygutę, sudarytą iš to meto populiarių žurnalistų straipsnių apie Vakarų muzikos atlikėjus – „The Doors“, „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“... Beje, kelis straipsnius buvo parašiusi ir Jurga Ivanauskaitė. Atradus jos tekstus, prasidėjo kokybiškai kitoks skaitinių laikotarpis, nes iki tol skaitydavau beveik viską, kas papuldavo po ranka. O ji buvo pirma, kuri užbūrė savo mistiškumu... Dar labai sukrėtė „Meistras ir Margarita“. Turėjau įprotį mėgstamą knygą skaityti po kelis kartus, minėtą romaną skaičiau rekordišką kiekį kartų – aštuonis. Dar labai žavėjo Džekas Kerouac‘as, „Rugiuose prie bedugnės“ ir visa lavina panašaus pobūdžio amerikiečių prozininkų kūrinių.

Turbūt iš Henry Millerio „užsikrėčiau“ pusiau dokumentiniu, dienoraščių stiliumi, išmokau nesigėdyti ir nesidrovėti vadinti dalykus jų tikrais vardais, neslėpti savo požiūrio į tam tikras realijas, o jo saviironija, perauganti į filosofinio pobūdžio pamąstymus, iki šiol mane žavi. Dar labai didelę įtaką padarė Virginia Woolf, „sąmonės srautas“ man buvo vienas iš pavyzdžių, kaip įmanoma visiškai išsilaisvinti ir leisti per save tekėti nenumaldomam minčių gaivalui. Ray Bradbury buvo toks svarbus, kad kai pamačiau priešais „Panoramos“  prekybos centrą jam skirtą kuklų gatvės menininkų užrašą su gimimo ir mirties data, sukėlė tiek emocijų, kad nusprendžiau prekybcentryje nupirkti ir ten padėti gėlių. Vieną dieną tikrai taip ir padarysiu... Pasaulis taip pat praplatėjo visom prasmėm, susipažinus su Viktoro Pelevino romanais. O atradus Julio Cortazar‘ą, visa kita literatūra man tarsi nustojo egzistuoti. Ir iki šiol jo rašymo techniką, jo požiūrį į pasaulį ir rašymą laikau prozos etalonu.

Kaip atrodo tavo pačios rašymo procesas? Tarkim, kaip rašei savo paskutinįjį romaną – ar turėjai griežtą dienotvarkę, konkrečią darbo vietą, ritualų ir pan.?

Prieš rašydama kažką konkretaus, ne improvizuoto, kurį laiką turiu pabūti viena. Tada ieškau gero popieriaus, pageidautina visiškai balto, bet ir liniuotas tinka, o štai ant languoto kažkodėl negaliu rašyti. Reikia gero tušinuko, geriausiai parkerio. Popieriaus turi būti labai daug, kad žinočiau, jog turiu laisvę jį gadinti. Man proza nėra toks dalykas, kurį gali sėkmingai rašyti ant visokių skiautelių ar cigarečių pakelių.

Turiu gerti daug arbatos, daug vaikštinėti, nors ir nelengva yra prisiversti grįžti atgal namo ir atsisėsti prie kompiuterio ar stalo... Keista, gal ir pati pastebėjai – kol vaikštinėji mieste, tiek  puikių sumanymų ateina į galvą, taip gražiai susidėlioji mintis, įsikvėpi – pareini namo ir visas entuziazmas kažkur išgaruoja, pasimeta tarp kitų minčių, buitinių reikalų. O kompiuteriu rašyti iš karto ne visada išeina. Dažniausiai jis mane blaško, tarsi būtų stebėtojas ar žiūrovas.

Rašymą  dažnai „išprovokuoja“ geras filmas, taip pat lengvai įsikvepiu pavarčiusi mėgstamą knygą, arba paskaičiusi savo senų tekstų. Jie man suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.  Šiaip romaną daugiausiai rašiau namie, bet baiginėjau jau kompiuteriu, su kuriuo eidavau į biblioteką, į kavinę, į kitas viešas vietas – man rūpėjo, kad aplinkui būtų žmonių, jų šurmulys mane kažkaip nuramindavo, padėdavo sustatyti viską į vietas. Šiaip mano pagrindinis ritualas yra prirašyti labai daug, o paskui braukyti, komponuoti, dėlioti ir „miksuoti“ kaip kokiam didžėjui.

Ar ką nors pastaruoju metu rašai? Ko tau reikia, kad galėtumei produktyviai kurti?

Visą laiką kažką rašau. Tik ne viską viešinu, pastaruoju metu beveik nesispausdinu. Ne dėl to, kad neturiu ką pasakyti, o dėl to, kad tenka daug dirbti. Gyvenu viena pati, neturiu nei rėmėjų, nei turtingo sutuoktinio, nei turtų sukaupusių tėvelių. Siekiu nepriklausomybės, o už ją reikia mokėti, tiesiogine prasme. Todėl labai daug laiko suėda darbas. Negaliu viešinti tekstų, kurie nėra ištobulinti, tad ir išeina, kad rašau daug, bet kol kas „į stalčių“. Dirbu vertėja, tad per dieną pavargstu nuo tekstų ir raidžių, rašyti galiu sau leisti tik tada, kai žinau, kad galiu atsipalaiduoti bei leisti sau galvoti apie kitokius dalykus nei kasdieniai rūpesčiai.

Taigi apibendrinus, kūrybai labiausiai reikia laiko. Laiko sau. Turiu žinoti, kad tai darau dėl to, kad man patinka, o ne dėl to, kad „reikia“, nes kaip matai, nuo vaikystės išmokau pabėgti nuo bet kurių „reikia“, ir pabėgti labai toli. Kad niekas nespaustų, nezyztų, kad būtų suvokimas, jog darau tai iš laisvos valios, be jokių kančių ir stenėjimo. Skubinti mane, kaip matai, irgi nelabai išeina... ir neduok dieve kas nors pradės skaityti „šviežieną“ ir komentuoti, tai viską gali iš karto nužudyti. Nuo mokyklos laikų esu alergiška tokiems komentarams. Rašymas man yra labai intymus procesas, reikalaujantis tam tikro slaptumo. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta kalbėti apie savo tekstus. Kai rašau, geriau prie manęs nesiartinti.

Pastaruoju metu daugiausiai rašau dienoraščius apie savo audringą gyvenimą. Visur su savim nešiojuosi užrašų knygutę. Turiu jų daugybę , kaip ir daugybę dienoraščio „tomų“, segtuvų su planais, scenarijais, visokiais sumanymais, kuriuos metų metus vežiojuosi iš vieno buto į kitą, kaip ir nesuskaičiuojamas dėžes su knygomis. Vis žadu tuose užrašuose pasirausti ir panaudoti tą medžiagą, bet atsižvelgiant į kitokio darbo krūvius, jaučiu, kad jų laukia neseniai atrastų Hemingway‘aus romanų likimas, arba užsiimsiu tuo, kai išeisiu į pensiją.

Tau svarbiau būti pripažintai kūrybinės gildijos ar skaitytojų?

Su tos „gildijos“ atstovais man ne visada lengva susikalbėti. Esu gana didelė individualistė, galiausiai nuo žmonių pavargstu, ir jau pasiekiau tą stadiją, kai man nelabai rūpi, kas ką apie mane galvoja. Žinau, kad bet kokie rašiniai galų gale suranda savo skaitytoją, net didžiausi grafomanai turi, kas skaito jų savo lėšomis leidžiamas knygutes. Bet rašau tikrai ne dėl to, kad gaučiau atsiliepimų. Galėčiau netgi pasakyti, kad rašau dėl savęs, man svarbu, kad pačiai patiktų, kad nebūtų nejauku atsiversti seną tekstą ir galvoti: „O dieve, kaip aš čia taip sugebėjau...“ Nesivaikau komplimentų, nesiekiu kažkam patikti – žinau, kad visiems geras nebūsi. O ir rašydama negalvoju nei apie kritikus, nei apie skaitančią auditoriją.

Be to, nesuvokiu rašančių kolegų kaip visumos – man jie gana skirtingi, kaip asmenybės ir kaip autoriai. Prieš kelis metus Knygų mugėje išgirdau optimistišką Dalios Staponkutės komentarą: galėtų visi lietuvių rašytojai bendrauti, draugauti tarpusavyje ir rašyti vieni apie kitus. Kokią kolegų reakciją sukėlė jos žodžiai! Kai kas atvirai išsakė panieką, kiti prunkščiojo į kumštį ir kone suko pirštą prie smilkinio: girdi, kaip galima draugauti, kai tokia maža šalis, tokia didžiulė konkurencija... Jei kažkas į rašymą žiūri kaip į rungtynes dėl skaitytojų dėmesio, man jų nuoširdžiai gaila. Puikiai suvokiu, kad visi esame labai skirtingi, ir skaitytojas turi teisę atsirinkti. Bet vis tiek kiekvieną kažkas išsirenka. Kaip manęs neįmanoma priversti daryti to, ko tikrai nenoriu, taip ir pati negaliu kurti tam, kad sukelčiau kažkieno simpatiją. Jau pastebėjau, kokie subjektyvumai dažniausiai lemia rašančių kolegų įvertinimą: ne tik pažintis ar kritiko požiūris į autorių, jo asmenybę, bet ir paties vertintojo asmeniniai dalykai, tokie kaip finansinė ir visuomeninė padėtis, jo paties populiarumas, požiūris į literatūrą, išankstinės nuostatos, lūkesčiai ir reikalavimai tekstams... Galiausiai, juk labai daug kas priklauso ir nuo to, ar mano tekstą skaito bendraamžis, ar jaunesnis skaitytojas, ar vyresnės kartos atstovas, kuris apskritai dažniausiai gyvena visiškai kitoje tikrovėje ir sunkiai supranta mano aprašomas realijas. Arba jos jam visiškai neįdomios ir jis iš anksto nusistatęs prieš „jaunimą, kuriam nerūpi idealai ir egzistencinis nerimas“...

Tad kaip matai, į pačią „gildiją“ žiūriu gana ironiškai ir laikausi profesinio atstumo. O štai skaitytojai mane dažniausiai stebina, nes per savo tekstus atrandu labai savotišką ir netikėtą ryšį su pasauliu. Pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad mano romaną skaito ir labai vertina gero bičiulio senelis, buvęs finansų inspektorius, dabar gyvenantis kaime. Jis net nežino, kad tie skvoteriai, kokios tos jaunimo subkultūros, bet skaito dėl to, kad atranda jame sau rūpimų dalykų. Arba prieina per kokį vakarėlį didžėjus ir sako: klausyk, aš čia skaičiau tavo apsakymą, man taip patiko. O aš maniau, kad didžėjai išvis knygų neskaito! Arba štai kartą po skaitymų vienoje bibliotekoje mažame miestelyje, kur skaičiau paskutinė po visos virtinės žinomų autorių ir periferiniu regėjimu jau mačiau atsainią surūgusios publikos reakciją, nuskambėjus plojimams ir išsilaksčius pusei žiūrovų, staiga priėjo vietinis pankas ir padovanojo gėlę: „Man jūsų tekstas toks artimas...“ Tokių dalykų man užtenka su kaupu, kaip galėčiau jų nevertinti? Galima sakyt, kad dėl tokių akimirkų ir viešinu savo tekstus, kitaip jie visi gulėtų stalčiuje.

Žinai, dabar pagalvojau – juk ir taip gerai žinau, kad kuriantys žmonės yra jautrūs, bet tą jautrumą atrasti skaitytojų tarpe visada yra dovana. Ir tikriausiai dėl to man skaitytojas visgi svarbesnis. Tas pats mano romanas juk gavo premiją po to, kai buvo išrinktas skaitytojų, o dauguma kritikų arba raukė nosį ir sakė „neradau, su kuo susitapatinti, todėl nerašysiu“, arba teisinosi, kad labai storas ir jie neturi laiko. Nors puikiai suprantu, kad daugybė rašančių kolegų iš tikrųjų dirba vienu metu daug darbų, rašo ir tam, ir anam, ir dar turi spėti tvarkyti savo kasdienybę, juk nebūsi vien dvasia gyvas, kad ir koks gajus būtų tas stereotipas. Bet skaitytojai juk to laiko visada turi ir jiems tikrai ne tiek svarbūs tie subjektyvumai, juo labiau kad autoriaus nepažįsta, o tai lemia kokybiškai kitokį požiūrį į patį tekstą.

Koks tavo požiūris į sekso scenas literatūroje? Man dažnai atrodo, kad toks diskursas yra beveik nebūtinas ar estetiškai beveik neįmanomas, nes paprastai viską tik sugadina – sunku taip aprašyti, jog skambėtų nejuokingai ir nebanaliai...

Žinai, nors mano požiūris į vadinamą Ezopo kalbą yra gana kritiškas, stengiuosi jos ir pati nevartoti, ir kitų tekstuose jos vengiu, manau, kad ji yra įrankis, kuris šioje situacijoje visai tinkamas. Nors ir negalėčiau pasakyti, kad jos turėtų būti aprašomos taip ar anaip: juk priklauso, koks tai kūrinys, kokie santykiai tarp veikėjų, koks paties autoriaus santykis su savo veikėjais, kam jis tą scena naudoja: ar jausmams paryškinti, aistrai atskleisti, ar tiesiog mėgaudamasis savo vaizduotės vingiais, juos demonstruodamas, ar silpnam siužetui išpopuliarinti, ar tiesiog nežinodamas, ką toliau su tais personažais daryti, kaip kitaip atskleisti jų tarpusavio santykius. Kontekstas yra labai svarbus, gal net svarbesnis, negu pats veiksmas, juk galiausiai visi žmonės tai daro daugiau ar mažiau vienodai, ar ne? Jei viskas vyksta natūraliai, sekso scena yra organiška siužeto dalis, kodėl gi nepaeksperimentavus? Vėlgi prisimenu Cortazarą: jo prozoje sekso scenų yra apstu, bet jos kažkaip subtiliai, skoningai, kartu ir nevaržomai aistringai įsipina į pagrindinę siužeto liniją, taip, kad skaitydama net nesureikšmini to fakto, kad skaitai apie seksą, o ne, tarkime, apie žaidimą šachmatais, kuris buvo aprašytas prieš tai – taip organiškai ta scena įsipina į veiksmą, personažų nuotaikas, mintis, visą atmosferą.

Dabar prisiminiau tokį Emilio Zola romaną „Žemė“, kur kiekvienas skyrius prasideda giminės pratęsimo scena. Ir ten tai yra būtent giminės pratęsimas, pats romanas yra apie valstiečių kasdienybę, ir žinoma, šioje situacijoje autorius perdėm nesirūpina savo kalba. Jam svarbu veiksmas, be to, žinai, tie prancūzai! Jiems tai yra kasdienybės kultūros dalis, dabar kaip tik skaitau Edith Piaf sesers Simonos Bertaut prisiminimus, ir stebiuosi, kaip natūraliai, laisvai ji pasakoja apie nepilnametės Edith nuotykius su gatvės vaikėzais. Atvirų sekso scenų ten nėra, bet jei ir būtų, manau, būtų aprašytos taip pat be kompleksų, kaip ir vakarienė jaukiame restoranėlyje.

Toks mano bičiulis, menotyrininkas Valentinas Klimašauskas, kadaise mestelėjo frazę, jau nebeatsimenu kokiam kontekste, bet man ji pasirodė labai taikli: „Tik nereikia to vulgaraus natūralizmo“. Tikriausiai tai ir yra tas, kas priverčia juoktis skaitant sekso scenas, ir tikriausiai tai yra banaliausia iš visų įmanomų priemonių. Prisimenu prieš kelis metus išleistą lietuvio romaną, kuris visas buvo sukomponuotas iš sekso scenų. Ir nors jis, žinoma, sukėlė šiokį tokį skandalą, dėl kurio žaibiškai pritraukė spaudos dėmesį ir išpopuliarėjo – įsivaizduok, kaip besistengčiau, dabar negaliu prisiminti to romano pavadinimo! Tik pamenu, kad jame buvo žodis „meilužiai“, o visa kita išsitrynė be pėdsako! Ir nepasakyčiau, kad tose scenose buvo per daug „vulgaraus natūralizmo“, bet vis tiek visi knygos skyriai atrodė daugiau mažiau vienodi, tik skyrėsi veikėjų vardai, amžius, išvaizda, profesijos ir situacijos, kurių kulminacija vyko lovoje. Kai tos aistros yra per daug, kad ir įvairiais pavidalais, ji irgi tampa banalybe...

Nors žinai, kai kada būna ir atvirkščiai – pasigendu būtent to „vulgariojo natūralizmo“, pavyzdžiui, skaitydama W.Gombrowicz „Pornografiją“, nekantravau jas galų gale išvysti, nes tas rafinuotas, neurotiškas pasakotojo intelektualumas, tie psichologiniai niuansai, kuriuos jis pastebi arba įtaria esant poros santykiuose, visi tie žvilgsniai, prisilietimai, kurie jam kartais vaidenasi, o kartais yra tikri, yra tarsi vaikščiojimas aplinkui ant pirštų galiukų, nedrįstant prisiartinti. Ir puikiai suprantu, kad toks ir buvo sumanymas, kad visa romano esmė sukasi aplink tą neužbaigtumą, įtampą, įtarinėjimus, kartais labai norėjosi sušukti: „Eikit jūs pagaliau pasidulkinti!!“

Kaip manai, kokia tema lietuvių literatūroje vis dar būtų šokiruojanti ir siūloma cenzūruoti?

Sprendžiant iš nesenos „juvenalinės justicijos“ istorijos, tėvų ir vaikų santykiai yra iki šiol labai skausminga tema. Ne tie idealistiški, kuris taip gražiai rodomas kine, ir ne tas pasiaukojančių tėvų ir dėkingų vaikų santykis, o būtent tikros istorijos, kurios neretai yra žiaurios. Atrodo, kad nedaug net ir labai talentingų autorių ryžtųsi imtis ne kokios dvasingos ir psichologizuotos, bet tikros, realiais faktais paremtos istorijos. Turiu omeny visai ne Drąsiaus Kedžio bylos tipo atvejus, o tuos, kai tėvai kasdien metodiškai ir šaltai vykdo savo vaikų psichologinį terorą. Kol kas apie tai esu skaičiusi tik Genovaitės Bončkutės tekstuose, bet visgi ši autorė yra profesionali psichoterapeutė ir tuos santykius aprašo kiek kitaip negu grožinės literatūros kūrėjai. Be to, jos knyga sudaryta iš trumpų istorijų, o jei kas pasiryžtų jas išplėtoti, manau, susilauktų gana audringos reakcijos. Ypač atsižvelgiant į dabartinės visuomenės madą idealizuoti ir aukštinti šeimą, motinos meilę laikyti savaime suprantamu reiškiniu.

Manau, daug kam būtų netikėta ir susilauktų didžiulio skandalo nėštumo nutraukimo tematika. Ne tokia „klasikinė“, kuri aprašoma vadovėliuose ir trimituojama žiniasklaidoje, su besivaidenančiais kūdikiais ir kitais įsikalbėtais fantomais, bet nedramatizuota istorija, kurioje tas procesas būtų aprašytas kaip bet kuri kita medicininė operacija. Beje, ir kitos medicininių operacijų istorijos tikriausiai susilauktų tokios pat skandalingos puritonų reakcijos. O ką jau kalbėti apie psichikos sutrikimus! Arba apie homoseksualią meilę. Tai yra temos, kurioms dažnas skaitytojas ar leidėjas nėra pasiruošęs, tiesiog todėl, kad turi įsikalęs į galvą daugybę žiniasklaidos išplatintų stereotipų. Pats nėra susidūręs su tais dalykais, bet atseit jau „žino“, kaip būna gyvenime, kaip nebūna, ką autorius turi teisę sakyti, o ko – ne... Ir tas pats kalbėjimas apie psichologinį terorą prieš vaikus galėtų būti visai nuoširdžiai suvoktas kaip šmeižtas, motinystės juodinimas, motinų žeminimas. Žiniasklaidos dėka dabar net penkiolikmetis vaikinukas gali sau leisti „filosofuoti“ ir „profesionaliai“ aptarinėti motinos meilę, lyg pats būtų pagimdęs ir užauginęs kelis vaikus...

Dar viena tokia tema lietuvių literatūroje galėtų būti alkoholizmas ar narkomanija. Vienas dalykas yra išversti „Heroiną“ ir atsižegnoti, kad „pas mus taip nebūna“, žvelgti į tai kaip į išpindėjusių Britanijos paauglių pasileidimo rezultatą, o visai kas kita – skaityti atvirą, nuoširdų, nieko neslepiantį buvusio ar esamo narkomano ar alkoholiko išpažintį. Daug kas nenori matyti šių dalykų literatūroje, tarsi ji vis dar būtų šventa karvė, XIX amžiaus šviesulys, skirtas tik tauriems darbams aprašyti arba moralams skleisti. Šiais klausimais, deja, net ir patys progresyviausi meno atstovai dar turi visokiausių tabu ir neretai pasisako kaip davatkos. Beje, neabejoju, kad ir atviras ateisto pasakojimas susilauktų nemažai kritikos, o gal ir cenzūros. Niekas nenori žinoti tiesos apie religinius fanatikus, gal ir iš istorijos vadovėlių ši tema jau pamažu braukiama...

Nors Lietuvoje nėra literatūros agentų ir dažnai rašytojams patiems tenka užsiimti viešaisiais ryšiais, požiūris į besireklamuojantį kūrėją kai kuriuose sluoksniuose vis dar laikomas prasto skonio ženklu. Koks tavo požiūris į tai? Ar pati sutiktumei eiti į TV laidas, projektus, duoti interviu pramoginiams žurnalams, rodytis reikiamose vietose reikiamu laiku vardan savo knygos išviešinimo ir simbolinio kapitalo sukūrimo?

Jau minėjau, kad „tam tikrų sluoksnių“ nuomonės ir požiūriai nedaro man didelės įtakos. Kodėl turėtų rūpėti, kas ką galvoja apie tai, kaip kuriu savo įvaizdį, kaip mane suvokia publika, ką turėčiau dėl to daryti, kaip save pristatyti? Jau atsikandau to dirbtinio kuklumo, kuris ilgą laiką buvo labai populiarus tarp bet kokios pakraipos kūrėjų. Manau, kad visomis aplinkybėmis svarbiausia yra būti savimi, ir jei kažkas domisi mano asmeniniu gyvenimu, turiu teisę pati pasirinkti, ar prasidėti su tais viešaisiais ryšiais, ar  ne. Niekas negali man diktuoti, kaip turėčiau elgtis su savo kūryba.

Beje, ar kada nors esu tau sakiusi, kad norėjau būti aktore? Taigi tas matomumas, viešumas, artistiškumas, liaudiškai tariant „maivymasis“ nėra man visiškai svetimas. Anksčiau labai vengiau bet kokio dėmesio savo personai, dabar jau išmokau atsirinkti, kas yra vertas dėmesio. Galėčiau pažaisti, pasimaivyti, man pačiai tai būtų dar vienas žaidimas, savotiška egzotika. Bet esu tikra, kad po kokios savaitės visa tai pati nutraukčiau, tiesiog neateičiau į susitikimą, į filmavimus, užsibarikaduočiau namuose, ir niekas manęs iš ten neištrauktų.

Vėlgi nenorėčiau visų pramoginių žurnalų, TV laidų ir projektų nurašyti kaip vienalytės neskanios masės. Daug kas priklauso nuo konteksto: žiūrint, kas kviestų, ko klausinėtų, kaip bendrautų ir kokia man pačiai būtų reali nauda iš tokio atvirumo. Pavyzdžiui, ar žurnalas „Šeimininkė“ yra pramoginis? Esu davusi jiems interviu, ir dėl jo nesigailiu, labai maloniai pabendravome su žurnaliste, kuri tikrai jautriai reagavo į mano tekstus, klausinėjo profesionaliai ir subtiliai, buvo malonus jos dėmesys, o iš interviu negavau komercinės naudos – ką, sakysi, dėl jo išpopuliarėjau? Koks jo „simbolinis kapitalas“? Su žurnalistais niekada neatviraučiau per daug, laikyčiausi tam tikro atstumo. Jei kalbėčiau apie rašymą – tai tik apie rašymą, jokių pokalbių apie širdies reikalus ar mėgstamus sijonų ilgius. Tai ne literatūros reikalas.

Juo labiau garantuoju, kad nieko gero iš manęs tie viešųjų ryšių specialistai nepadarytų. Atseit, jei esu jauna mergina, tai jau savaime įpareigoja? Pavyzdžiui, rašyti apie šeimą, meilę, vaikus, visokius romantiškus ryšius, užsieniečius meilužius būtų normalu, o jei imčiausi sunkesnės tematikos, atseit nebūdingos „normalioms“ merginims – oooo, tikriausiai žurnalistams tai nelabai tiktų. Mane sunku būtų „supakuoti“ į kokią nors dažniausiai rašytojui primetamą klišę, nes ir pati nesu labai pastovi, kaip ir bet koks gyvas organizmas, visą laiką keičiuosi, ieškau, viską analizuoju ir dažnai gavusi naujos informacijos ar faktų, vertinu reiškinius iš naujo. Jie patys pasimestų tarp mano nuomonių, o su scenarijais būtų tikra kančia, nes aš arba diktuočiau savo sąlygas, arba improvizuočiau taip, kad įvaizdžio specialistai pakrauptų. Manau, kad galiausiai tokiems pati netikčiau kaip popsinis personažas. Visi tie projektai reikalauja tam tikro pastovumo, įdeda į rėmus, o aš ir taip jau pakankamai laiko praleidau rėmuose, kad norėčiau kada nors į juos sugrįžti.

Be to, savo laimei ar nelaimei, esu labai išranki. Man tikrai neįkiši kažko, ko nenoriu. Ir manau, kad dauguma skaitytojų taip pat turi turėti daugiau valios, nepulti kaip musės į medų į naują reiškinį vien dėl to, kad kolegai patiko, kažkas rekomendavo ar laikraščiuose matė didelę nuotrauką. Žmonės patys nesistengia būti sąmoningi, tik žiūri, kur įsilieti į kokią masę, būti „kaip ir visi“ – o paskui verkia, kad ta masė juos nunešė bala žino kur. Pavyzdžiui, turiu draugų, kurie mėgsta skųstis, kokias nesąmones rodo per televiziją, kur ritasi pasaulis, koks prastas skonis, kokie visi bjaurūs. Ir jie netgi tiki, kad viskas, ką rodo televizija, yra šventa tiesa. Tai kuriam galui tu tą televiziją žiūri, jei po to taip blogai jautiesi? Aš, pavyzdžiui, jos jau gerus 10 metų nežiūriu ir nežadu to daryti. Man ir savo gyvenimo užtenka...

Kokie dalykai Lietuvoje tave labiausiai žavi?

Geras klausimas... Šiaip jau net nesusimąstau, kodėl čia iki šiol gyvenu, kai yra tokios neribotos galimybės keliauti ir bendrauti. Kai grįžtu iš kelionių po Pietus, būna taip gera, kad aplinkui sąlygiškai tylu, ramu, kad dauguma žmonių laikosi kelio eismo taisyklių, kad bent jau stengiasi būti mandagūs, korektiški, nelįsti įkyriai į akis kaip kokie turkų prekeiviai. Tas ramumas, meditatyvumas, santūrūs santykiai, galimybė visada pasitraukti į savo šiltą, saugų urvelį mane tikrai džiugina.

Be to, žinok, Lietuvoje tikrai labai geras maistas. Kai grįžtu iš Vakarų, visada palaimingai atsidūstu, kad galiu paskanauti kaimiškos duonos, nueiti į turgų, kur po europietiškų kainų pasijunti tikra karalienė. Džiugina „nesušukuota“ aplinka, sodybos, pajūris, gamta, kurioje visi turim teisę būti, džiugina ta sąlygina judėjimo laisvė ir faktas, kad mūsų kasdienybė dar nėra taip stipriai reglamentuota. Kokioje Britanijoje yra neįsivaizduojama vestuves iškelti prie upės sodų bendrijoje, o ir bet kokia aukštesnė socialinė padėtis automatiškai reiškia, kad privalai paisyti tam tikrų taisyklių, rengtis būtent taip, o ne kitaip, priklausyti klubui, bendrauti su tam tikro rato žmonėmis, ir negali tiesiog mėgautis gyvenimu – turi atitinkti daugybę standartų, kitaip nebūsi „rimtas žmogus“. Nors ir Lietuvoj tie socialiniai rėmai jau pamažu atsiranda, tikiuosi, kad kol gyvensiu, su jais nesusidursiu.

Ir be abejo, džiugina daugybė puikių žmonių, kuriuos turiu laimės pažinoti, nuoširdus bendravimas, žinojimas, kad paprašęs pagalbos ar patarimo neturėsi už tai atsiskaityti ar kitaip atsidėkoti. Dar yra likę daugybė dalykų, kuriuos darome šiaip sau, už dyką, be jokio konkretaus tikslo, savo malonumui, ir niekas negali jų uždrausti. Ir žinoma, yra likę dar daugybė neištyrinėtų dalykų, senovinių objektų, legendų ir padavimų, viso to, prie ko prisilietus pajauti, kad ne veltui gyveni. Džiugina puikus menas, geri spektakliai, parodos, festivaliai, koncertai, renginiai, per kuriuos iš naujo pajaučiu save pasaulyje ir kurie tarsi sujungia žmones, kasdienybėje neturinčius daug bendro tarpusavyje. Džiugina muzika, visos tos subkultūros, socialiniai judėjimai, kurios kitur jau pakankamai išsivystę, o pas mus tik žengia pirmuosius žingsnius. Džiaugiuosi bendraminčiais, puikiai išsilavinusiais kolegomis ir draugais, betarpišku bendravimu, bet ir galimybe visada grįžti į savo pasaulėlį, atsiskirti ir pabūti vienai. Pagyvenusi daugybėje „bendrabučių“ su daugybe žmonių, supratau, kad tai yra tikra prabanga. Ir mes neturime dėl tos prabangos aukoti viso savo laisvalaikio.

Žinok, tikrai susimąsčiau, o kas gi dar mane džiugina? Dar daug kas džiugina, bet turbūt mes taip išauklėti, kad apie tai tarsi ir nepadoru kalbėti – įprasta yra skųstis, kritikuoti ir dūsauti dėl netobulumų... Dabar apie tai galvosiu, manau, labai sveika kartais prisiminti ir sau išvardyti, ką nuostabaus tau suteikė gyvenimas.

O labiausiai liūdina?

Turbūt vėlgi daugiausia socialiniai reiškiniai... Pastaruoju metu liūdna stebėti hipsterius –  lėkštus, visada savimi baisiai patenkintus žmogeliukus, kurie tik vartoja ir nieko nesugeba sukurti, kuriems svarbiausia – stiliukas, paviršutiniškos žinios, stereotipai, daug pletkų, melo, iš piršto laužtos informacijos. Liūdina tame pačiame žmonių bendravime matyti tiek aklo fanatiškumo, nesugebėjimo pripažinti, kad jei kažkas tau patinka – neturi dėl to kryžiumi gultis, kad visi patikėtų, o jei nepatinka – neturi pareigos nušluoti tą dalyką nuo žemės paviršiaus ir visaip kenkti jo pasiekėjams. Tas siauraprotiškumas, siekimas, kad būtinai visi darytų taip, kaip tau atrodo teisinga, mane tiesiog siutina. Lengviau visai nebendrauti su kai kuriais žmonėmis, nei jiems įrodyti, kad turi teisę egzistuoti ir elgtis taip, kaip tau atrodo tinkama, kad kiekvienas bet kuriuo momentu, bet kurioje situacijoje turime pasirinkimą. Net tie, kurie save vadina Lietuvos hipiais, jau pamažu pradeda panešėti į pamišusių fanatikų būrelį, kurių gyvenimo tikslas yra pakeisti pasaulį pagal save...

Lietuvoje yra vis dar labai gajus skirstymas į „savus“ ir „svetimus“, kažkokia įsisenėjusi karo retorika,  nepasitikėjimas tais, kurie nėra visiškai tokie patys kaip ir tu. Daug baimių, socialinių prietarų, įsitikinimo, kad jei jau esi kažkokio kolektyvo dalis, turi su juo susilieti į nedalomą masę, turi prisitrinti, prisiderinti, įrodyti, kad esi kažko vertas. „Savam“ leidžiama kad ir ant galvos užlipti, bet kartu ir lendama į visus jo gyvenimo aspektus, ir visi labai gerai žino, ko tau reikia. Tas nesveikas įprotis patarinėti, kištis į kitų reikalus, spręsti už kitą, kas jam yra geriau, kaip jis turėtų elgtis ir gyventi – tikrai atima daug energijos. Dažnai susiduriu su bandos jausmu – kaip vienas užbliauna, taip visi ir kartoja, gali įrodinėti ką nori, pateikti solidžiausius faktus, bet jei kolektyvas ką nusprendė, tai iš vietos nepajudinsi. Savarankiškumas, individualizmas vis dar laikomi nesveiku dalyku – lenda prie tavęs net gatvėje, o kai sakai, kad nedomina, apšaukia nekultūringa, nemandagia ir nemalonia. Jau nekalbu apie diskusijų kultūrą, kuri Lietuvoje vis dar yra gemalo stadijoje, apie nesugebėjimą logiškai samprotauti, šaltakraujiškai vadovautis argumentais – bet koks pokalbis bet kada gali peraugti į turgaus stiliaus pasirėkavimus. Apskritai yra laikoma normaliu dalyku susimenkinti, nusižeminti, dėl savo blogos jausenos ieškoti kaltų, kaltinti ir pjauti vienas kitą dėl menkiausių smulkmenų...

Negaliu nutylėti ir apie patriarchato reiškimąsi kasdieniame gyvenime, apie daugumos vaikinų įsivaizdavimą, kad jie iš prigimties yra tobulesni, kad apskritai yra nuostabūs ir gali bet kada tau priminti, „kur tavo vieta“. Net ir labai išsilavinusių žmonių kompanijoje gali išgirsti daugybę seksistinių juokelių, anekdotų apie blondines ir tikrai orumą žeminančių komentarų, dažniausiai į tai nereaguojama arba mandagiai kikenama, o jei protestuoji, susilauki komentarų, kad esi skandalistė ir neturi humoro jausmo. Jau nekalbu apie tai, kokie yra santykiai tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių, dažnai be jokio pagrindo reikalaujančių sau aklos pagarbos ir visiško paklusimo.

Liūdina ir pastaruoju metu suklestėjęs puritonizmas, konservatyvumas ir siekis varžyti  meno bei raiškos laisvę – bijau, kad tavo klausimas apie cenzūrą greitai gali tapti labai aktualus. Ir liūdnai juokina žmonės, kurie pamatę mano nelietuvišką pavardę iš karto nusprendžia, kad nėra čia ko gaišti laiko. Girdėjau, kad Utenos bibliotekoje mano romanas guli užsienio autorių skyriuje. Bet nepaisant visų tų liūdnų reiškinių, toliau čia gyvenu, rašau ir rašysiu.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*