Mažieji dvariškiai 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2017-03-31

Tūkstančius metų fiziškai kitokie žmonės lengviau įsiliedavo į diduomenės erdvę. Liliputai mėgavosi specifine teise būti šalia monarchų per oficialias ceremonijas, nes savo mažu ūgiu išaukštindavo valdovą ir vizualiai pabrėždavo jo didingą poziciją. Kai kuriose visuomenėse liliputus gerbė, kitose žemino, o trečiose abu veiksniai gyvavo drauge. Kad ir kaip ten būtų, jų statusas buvo išskirtinis. Tad orientuodamasis į ryškesnius atvejus, pristatysiu dvaro liliputų gyvenimą tiek Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), tiek ir visame pasaulyje.

Vieni pirmųjų istoriniuose šaltiniuose įamžintų liliputų jau tarnavo dvare, t. y. buvo kažkieno nuosavybė, linksmintojai, jais prekiauta, jie buvo atsiųsti į rūmus kaip dovanos[1]. Vis tik Senovės Egipte jie asocijavosi su dievais, todėl greičiau integravosi socialiai. Seniausias užuominas apie liliputų veiklą rūmuose archeologai aptinka kasinėdami karališkąsias Abido kapines. Teigiama, kad čia palaidoto antrojo Pirmosios dinastijos faraono Horo Aha (XXXI a. pr. Kr.) kapo steloje su valdovu atgulė ne tik augintiniai liūtai, šunys, moterys, bet ir tarnai, tarp kurių – dvare populiarūs liliputai[2]. Tačiau kyla klausimas, kokia šių dvariškių kilmė? Atsakymas pateikiamas aštuonmečio faraono Pepio II (2284–2216 m. pr. Kr.) laiške keliautojui Harchufui, kuris grįždamas į Asuaną po ketvirtosios prekybinės ekspedicijos Sudane rašė valdovui įsigijęs šokantį neūžaugą, panašų į tą, kurį prieš šimtmetį atgabeno kažkoks Baverdžedas. Sujaudintas faraonas įsakė keliautojui atvykti į Memfį, žadėdamas didesnį atlyginimą, jei liliputas atkeliaus sveikas[3]. Šiandien nustatyta, kad Egiptą neūžaugos pasiekdavo iš Juodosios Afrikos (pigmėjai) ir Indijos kraštų, o jų asmenybės, pasak istoriko Žano Pjero Halė (Jean-Pierre Hallet, 1927–2004), laikytos dievo Beso reinkarnacija[4]. Tad nenuostabu, kad Senovės Egipte liliputai tarnavo šventyklose, dalyvavo laidotuvių procesijose, simbolizuodami dvasinį atgimimą ir kovą su blogiu. Bene žymiausias liliputas buvo Senebas, kurio šeimos kapas aptiktas Gizoje[5]. Šis Senosios karalystės didikas istorijoje įspaudė ryškų pėdsaką, nes jam suteikta 20 įvairių rūmų ir religinių titulų. Tuo tarpu kitas garsus liliputas Djehas religinėse šventėse atliko šventojo šokėjo vaidmenį. Jis palaidotas Sakaroje savo šeimininko, rūmininko Tjaiharptos, kape, o tai rodo neįprastą didiko ryšį su tarnu[6]. Abu pavyzdžiai įrodo, kad Senovės Egipte neūžaugos išvengė diskriminacijos ir galėjo užimti valstybinius postus.

Laikui bėgant, liliputų vaidmuo menko, jie samdyti juokdariais, auklėmis, gyvūnų prižiūrėtojais, pribuvėjomis (dėl mažų rankų). Senovės Graikijos filosofas Aristotelis veikale „De Partibus Animalium“ neūžaugas prilygino vaikams ir gyvūnams, akcentuodamas menkesnį jų būvį[7]. Vis tik, nors senovės graikai nevertino fizinių anomalijų, liliputai Atėnų visuomenėje jautėsi laisvai (galėjo tapti visateisiais piliečiais). Pastarąjį faktą iliustruoja Luvre eksponuojamas aribalas (maža vaza), kur neūžauga pavaizduotas kaip gydytojo pacientas. Žinoma, pasitaikydavo ir prestižinių pareigų, pvz., poetas Filitas iš Koso (Φιλίτας, 340–285 m. pr. Kr.) auklėjo būsimą karalių Ptolemėją Filadelfą. Visgi daugiausia liliputai sieti su religija, pvz., dalyvaudavo Dioniso kulte vaidindami dievo palydovus – satyrus. Amforose jie vaizduoti su didžiuliais peniais, gašliai viliojantys moteris[8]. Ne geresnė dalia liliputų laukė ir Senovės Romoje, kur žiaurumas susipynė su erotinėmis fantazijomis. Pasak Svetonijaus, Augustas žaidynių dienomis parodė publikai vienintelį kilmingą berniuką Lucijų, kuris buvo dviejų pėdų ūgio ir svėrė septyniolika svarų, tačiau balsas griaudėte griaudėjo[9]. O Domicianas (Domitianus, 51–96) vertė arenoje kovoti liliputus gladiatorius, kurie varžėsi ne tik tarpusavyje, bet ir su amazonėmis[10]. Tokie reginiai romėnus žavėjo, todėl matronos nepraleisdavo progos liliputą gladiatorių parsivesti namo sekso žaidimams. Apskritai, nuogi, vien papuošalais pasidabinę neūžaugos patricijų vilose matyti dažnai. Istorikas Plinijus vyresnysis rašė, kad imperatoriaus Augusto duktė Julija (Iulia, 30 m. pr. Kr.–14 m.) turėjo du liliputus, Kanopą ir Andromedą, kurie patarnavo jai rengiantis[11]. Istorikas šaipėsi, neva aristokratė turinti mieste didžiausią namą ir mažiausią neūžaugą. Iš tiesų Julija buvo nimfomanė ir laikė namuose visą būrį neūžaugų, kurie tenkino neįprastas šeimininkės aistras[12]. Taigi nors antikinėje literatūroje pasitaiko pagyrų neūžaugoms, tačiau daugumai patricijų jie tebuvo kaprizų pildytojai. Dar daugiau, Romos imperijoje liliputų rinka klestėjo, todėl, anot šaltinių, vaikai luošinti tyčia, šitaip keliant vertę prekyboje. Visgi masiškai dirbtinės neūžaugos Europą užtvindė naujaisiais laikais. Tėvai taip stipriai suvystydavo kūdikius, kad tie negalėdavo augti. Tuo tarpu kiti maudydavo kūdikius degtinėje, fermentuotuose gėrimuose, didindami raumenų ir sąnarių distrofiją[13]. Įdomu, kad tokiems poelgiams nekliudė net bažnytinė kritika. ATR dvasininkas Benediktas Joachimas Chmielovskis (1700–1763) pirmojoje lenkų enciklopedijoje „Naujieji Atėnai“ (Nowe Ateny, 1745–1746) rašė: Liliputo tėvas yra velnias, kuris sapne ar pasivertęs ragana pažymi nėščią moterį[14].  

Vis dėlto Renesansas „mažuosius dvariškius“ kilstelėjo hierarchijoje. Jie nebebuvo vergai, nors gyveno gana suvaržytai, pvz., Medičių dvare – Florencijoje, Gonzagų – Mantujoje, D’Estės – Feraroje. Visgi labiausiai stebino Mantujos markizė mecenatė Isabelė d’Estė (Isabella d’Este, 1474–1539), kurį į neūžaugas žiūrėjo kaip ir į kitas kolekcionuojamas vertybes. Didžiausiuose XV a. Europos rūmuose – Palazzo Ducale di Mantova – ji įrengė liliputams nedidelius, žemomis lubomis kambarius, sujungtus koridoriais, kurie buvo ne tik įnamių būstas, bet ir puiki vieta juos demonstruoti svečiams[15]. Taip XV a. Vakarų Europoje, o XVI–XVII a. – ATR nusistovėjo griežtas reglamentavimas, pagal kurį neūžaugas diduomenė laikė gyvomis lėlėmis (lenk. żywe lalki)[16] bei egzotinėmis dovanomis. LDK istoriografijoje yra begalė pavyzdžių, kai per rūmų šventes liliputai slėpdavosi krepšiuose, tortuose ir staiga iššokdami nustebindavo svečius arba vaikščiodavo aplink puotos stalus grodami smuikais. Nors toks gyvenimas atrodo statiškas, tačiau realybėje neūžaugos asocijavosi su kilnojamuoju turtu, todėl aristokratai juos skolino ir dovanojo vieni kitiems. Turėti nuosavą liliputą XVI a. reiškė ne tik būti madingam, bet ir pratęsti kultūrinę tradiciją. Taip pat aristokratus viliojo juos „veisti“. Tą liudija I. d’Estės laiškai bičiulei Feraros hercogienei Renatai, kuriuose žadama padovanoti paaugusį liliputą[17]. Amerikiečių rašytojas Džordžas Marekas (George Marek, 1902–1987) knygoje „Lova ir sostas“ (The Bed and the Throne, 1976) pastebėjo, kad liliputai Isabelės d’Estės dvare buvo akrobatai, šokėjai bei dainuodavo falcetu, tačiau užvis labiau vertinti dėl nepaprasto sąmojo[18]. Taigi nuolat supami komiškos draugijos, aristokratai nejučia prie įnamių prisirišdavo. Antai, susirgus mylimiausiam Mantujos markizės neūžaugai Matelui (it. matto – linksmuolis), šioji nesitraukė nuo ligonio patalo, o mirus palaidojo giminės kriptoje, užsakiusi poetui Antonijui Tebaldžiui sukurti epitafiją ir dailininkui Andrėjai di Bonsinorei nutapyti portretą. Tad pataikūniškas liliputas visada stovėjo aukščiau už eilinį, nors puikiai išsilavinusį dvariškį.

Konkrečių duomenų apie neūžaugas LDK dvaruose iki XV a. neturime, tačiau Vytautas Didysis (1350–1430), bendraudamas su kaimyniniais kraštais, kopijavo vakarietiškas madas, tad laiškuose su Vokiečių ordinu smulkmeniškai aptarinėjo liliputus. 1421 m. Didysis magistras Paulius Rusdorfas Vytautui rašė: Jūsų didžiagalybė mums rašo apie neūžaugą rusą, kuris dabar pakankamo amžiaus ir nemoka lietuviškai, kurį mielai mums liepsite atsiųsti, jei mes to norėtume. <...> Mums pasakyta, kad jūs turite valyvą ir dorą neūžaugą, kuris šiuo metu gali joti; nežinome, ar galvojate apie tą ar kokį kitą[19]. Taigi Didysis Kunigaikštis magistrui išsiuntė du liliputus ir tas po kelių mėnesių dėkodamas rašė, jog šie Marienburgą pasiekė žvalūs. Daug kebliau tyrinėti vėlesnius įrašus, nes apie neūžaugas Kazimiero Jogailaičio, Jono Albrechto ir Aleksandro dvaruose kalbama sausai. Radikaliai požiūris pasikeitė atvykus Bonai Sforcai (Bona Sforza, 1494–1557), kurios dėka LDK ir lenkų dvarus apgaubė itališkas rafinuotumas bei padaugėjo liliputų. Įdomus sutapimas: neūžaugas į Prancūzijos dvarą taip pat atvežė italė Kotryna de Mediči (Caterina de’ Medici, 1519–1589), kuri „veisė“ juos lyg veislinius žirgus ir didžiuodamasi gyrėsi, kad pomėgiu stebinanti ne tik dvariškius, bet ir savo gydytojus[20].

Didžioji dalis Jogailaičių dvaro liliputų buvo svetimšaliai. Anot lenkų istoriografijos, žymiausi Žygimanto Senojo (1467–1548) neūžaugos buvo Okulinskis ir iš Leono (Ispanija) kilęs juokdarys Sebastianas Guzmanas. Už tarnybą jiems mokėta 100 florinų bei uolektisLiono gelumbės ir damasto[21]. Tuo tarpu XVI a. vid. Šv. Romos imperatorius Karolis V dovanojo Žygimantui Augustui ispanus liliputus Stanislovą (15551570) ir Estebaną (15631571)[22].

Visgi kas lėmė, kad neūžaugos atkeliaudavo iš taip toli? Visų pirma, Ispanija liliputais garsėjo, o antra, tam įtakos turėjo ATR ir Ispanijos diplomatija, kurią stiprino lenkų diplomatijos tėvu vadinamas Varmės vyskupas Jonas Dantyška (1485–1548). Nepaisant to, Krokuvos dvaras neūžaugas taip pat siųsdavo, pvz., Bona liliputą išsiuntė Habsburgams. Toks apsikeitimas „mažaisiais dvariškiais“ ne tik stiprino kaimynų draugystę, bet ir užsienio rūmuose įtvirtino agentų tinklą. Tuo rėmėsi Bona Sforca, kuri, nelaikydama liliputų žmonėmis, leisdavo šiems dalyvauti slaptuose pasitarimuose ar patikėdavo paslaptis. Be to, neūžaugų palyda neretai turėjo praktinę naudą. 1544 m. Bonai viešint medžioklės dvare Petrakave, naktį į miegamąjį įsiveržė užpuolikas, ketindamas ją nužudyti, tačiau užkliuvo už prie lango miegojusios liliputės ir pažadinęs turėjo sprukti[23]. Visgi tarp LDK didikų neūžaugos buvo įprasti juokdariai. Pas Trakų vaivadą Steponą Zbaraskį (1518–1585) gyveno liliputas pravarde Oželis (Kozioł), nes turėjo ūsus ir storą barzdą[24].

Vavelio rūmų apskaitų knygos pateikia istorikams svarbios informacijos apie paskutiniojo Jogailaičio dvaro liliputus, pvz., Došką (15591564), Elžbietą (15651566), Kašką (15591566), Zošką (15591566) bei iš Afrikos kilusią Murzynką (15591564)[25]. Tai leidžia žvilgtelėti į diduomenės užkulisius, juolab kad liliputai ne tik linksmino karalių, bet ir atliko įprastus ruošos darbus. Čia verta išskirti neūžaugą Došką (Doratą Ostrelską), kurią amžininkai vadino gudria ir išsilavinusia moterimi, bendravusią su žymiais ATR politikais[26]. Ji buvo viena iš keturių Kotryną Jogailaitę į Švediją lydėjusių lilipučių (švedams tai buvo naujovė)[27], kuri vėliau su karališka pora kalinta Gripsholmo pilyje. Tapusi karalienės patikėtine, Doška padėjo jai susirašinėjant su seserimi Sofija, Brandenburgo-Ansbacho markgrafiene, ir paliko vertingus užrašus apie to meto Švedijos įvykius. Beje, Sofija į vyro dvarą irgi atsivežė liliputę, bet šią istorikas Julianas Bartoševičius (1821–1870) peikė. Priešingai nei Doška, Sofijos neūžauga garsėjo kaip pikta ir nuodinga būtybė[28]. Tam pritarė Ona Jogailaitė, laiškuose guodusis, esą neišvaizdi liliputė visur sėjanti baimę. Visa tai rodo, kokią galią neūžaugos turėjo dvare, nes jų baiminosi net karališki asmenys. Deja, Jogailaičių epochos liliputų portretų neturime, todėl šaltiniuose telieka ieškoti spalvingų biografijų. Apskritai įtakingų ATR liliputų iki XVII a. tėra vienetai, nors daugelis jų turėjo bajoriškus herbus[29]. Vienas tokių – Palenkės kaštelionas Jonas Krasovskis, mylimiausias Kotrynos de Mediči neūžauga, sumanus šnipas ir diplomatas[30]. Būtent jis, reziduodamas Paryžiaus dvare po Žygimanto Augusto mirties, agitavo tėvynainius karaliumi išrinkti Henriką Valuą, o vėliau pastarajam padėjo sprunkant iš Lenkijos.

Kur kas įspūdingiau atrodė Ispanijos dvaras. Valdant Pilypui IV ir Karoliui II, šalis išgyveno kultūrinį apogėjų, todėl Eskorialio, Sevilijos, Aranchueso rūmuose telkėsi marginalinė publika. Pavyzdžiui, čia galėjai sutikti Eugeniją Martinez Valejo (Eugenia Martínez Vallejo), Mergaitę milžinę, kuri sulaukusi šešerių svėrė 70 kg. Rašytojas Chuanas Kabezas rašė: Jos galva, veidas, kaklas ir kiti bruožai prilygsta bemaž dviejų vyrų galvoms[31]. Visgi Prado muziejus daugiausiai eksponuoja liliputų portretų, kurių tradicinį žanrą modifikavo tapytojas Diego Velaskesas (Diego Velázquez, 1599–1660). Nereikšmingas, tačiau Ispanijos karaliaus globojamas rūmų juokdarių ir neūžaugų pasaulis leido dailininkui pamatyti tikrovę. Už regimos formos tėra tuštuma – kaip didžiagalvio „Francisko Lešano portrete“[32]. Jame autorius vaizduoja neūžaugą, rankose laikantį medžio gabalėlį ir vaikiškai tabaluojantį koja. Tuo tarpu dono Diego de Akedos portrete pavaizduotas liliputas 1644 m. lydėjo karalių išlaisvinti prancūzų-katalonų apgulto Leridos miesto. D. Velaskesas nutapė neūžaugą tarp didelių knygų, pabrėždamas jo tarnybą karališkųjų antspaudų biure. Nors portretas demonstruoja paradoksalią protingo ir liūdno juokdario būseną, dailininkas nevengė atskleisti jo laisvamaniško charakterio. Sakoma, kad D. de Akedos suvedžiotą dvaro valdytojo Marko de Enkinilos žmoną nudūrė pavydus sutuoktinis[33]. Taigi tapytojas mėgina įrodyti, kad Ispanijos karalių supa liaupsių ir veidmainysčių kontrastas. Ispaniją valdo karalius, tačiau karalių valdo liliputai! Tartum atkartodamas šią mintį, Chuanas van der Amenas (Juan van der Hamen, 1596–1631) „Neūžaugos portrete“ (1626) įamžino pasipuošusį liliputą Bartolitą, laikantį valdžios skeptrą, nesiderinantį su jo užimamu postu[34]

Nemažiau reikšmingi buvo Anglijos neūžaugos, pvz., Ričardas Gibsonas (Richard Gibson, 1615–1690) ir Džefris Hadsonas (Jeffrey Hudson, 1619–1682). Pirmasis, karjerą pradėjęs didikės pažu, netrukus pripažintas geriausiu dvaro tapytoju. Bene labiausiai jis atsiskleidė miniatiūrų žanre, dėl to poetas Endriu Marvelis (Andrew Marvell, 1621–1678) poemoje „Trečiasis patarimas dailininkui“ (The Third Advice to a Painter, 1666) juokavo, kad miniatiūristas R. Gibsonas pats yra miniatiūrinio dydžio[35]. Tuo tarpu D. Hadsonas ne tik kariavo rojalistų gretose Anglijos pilietiniame kare, 25 metus vergavo Šiaurės Afrikoje, bet 1644 m. neapsikentęs pašaipų iškvietęs į dvikovą nušovė didiką Kroftą[36]. Įdomu, kad karalienei Henrietai Marijai pirmą kartą šis liliputas pristatytas bankete, paslėptas torte, iš kurio iššoko apsitaisęs miniatiūriniais šarvais. 

Paskutiniai liliputų istorijos šimtmečiai Abiejų Tautų Respublikoje suspindo baroko didybe. Beje, Steponas Batoras – vienintelis monarchas, kurio dvare liliputų nebuvo, nors šaltiniuose rašoma, kad šis vis vien mokėjo pensiją kažkokiai Bonos laikų neūžaugai Marinai. Kita vertus, Zigmanto Vazos (1566–1632) rūmuose gyveno aštuoni abiejų lyčių liliputai[37]. Garsiausią jų, Heleną Antoniją Galecką (1579–1621), atsivežė antroji karaliaus žmona Konstancija Habsburgaitė (1588–1631). Stokholmo valdovų rūmuose saugomame Lenkų ritinyje (lenk. Rulon polski) vokiečių dailininkas Baltazaras Gebhardtas nutapė 1605 m. gruodžio 4 d. vykusias Z. Vazos ir K. Habsburgaitės vedybas. Tyrinėjant kūrinį, į akis krenta karalienės freilinų karietų kortežas, kurių vienoje, centre, įsitaisęs barzdotas asmuo[38]. Tai ir yra H. A. Galecka, amžininkų pravardžiuota barzdota lilipute (lenk. kobieta z brodą). Ji gimė Lježe (Belgija), tačiau vaikystę leido Graco dvare, paveiktame Ispanijos etiketo. Ten H. A. Galecka pelnė erhercogienės Marijos Anos Bavarietės (Maria Anna von Bayern, 1551–1608) malonę[39], o šiai mirus perėjo jos dukters Konstancijos globai. Deja, platesnės neūžaugos biografijos nesama, o išlikusiuose portretuose ji vaizduojama identiškai. Antai Dominykas Kustosas (Dominicus Custos, 1560–1612) ir Johanas Loselius graviūrose įamžino H. A. Galecką visu ūgiu šalia kėdės, tuo akcentuodami moters ūgį. Visgi oficialiausias portretas eksponuojamas Nacionaliniame Vroclavo muziejuje. Kataloge rašoma, kad drobė nutapyta 1621 m., kai neūžauga lankėsi mieste, ir priklauso tipiškam XVII a. keistenybių rinkiniui. Barokiniame kūrinyje H. A. Galecka vilki ispanišką suknelę ir dėvi rudą kepuraitę, tačiau esminė detalė – juoda vešli barzda, kuri, anot istoriografijos, moteriai užaugo dėl hormonų ligos. Kad ir kaip ten būtų, H. A. Galecka Abiejų Tautų Respublikoje virto kuriozu, todėl gaila, kad lietuviškai apie Vazų dinastijos dvarą neišleista jokių monografijų.

Tarp kitko, Jonas Kazimieras Vaza (1609–1672) liliputus Resią ir Bonarovskį 1660 m. dovanojo Šantily (Prancūzijoje) rezidavusiam Kondė princui[40].

O kaip su liliputais elgėsi LDK didikai? XVII–XVIII a. beveik kiekvienas pasiturintis dvarininkas turėjo nors vieną neūžaugą, kuris buvo ne tik namų puošmena, bet ir politinis įrankis. Pavyzdžiui, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) duktė Elžbieta, 1603 m. ištekėjusi už Gabrieliaus Tenčinskio (1574–1617), kartu su tarnais atsivežė tris liliputus – Polonijų, Mrunsinką ir Džiovanį. Įdomu tai, kad dviejų vardai – itališkos kilmės, o tai leidžia spėti, kad didikė juos bus įsigijusi užsienyje. Vis dėlto Jonušui Radvilai (1612–1655) neūžaugos buvo įtakos prekė. 1640 m. siekdamas įsiteikti naujai karalienei Liudvikai Marijai Gonzagai (Louise-Marie de Gonzague, 1611–1667), didikas nusiuntė jos freilinai Renė Krespen diu Bek-Gebrian (Renée Crespin du Bec-Guébriant, 16141659) įspūdingą dovaną, t. y. gražią, lygiai išsiuvinėtą nosinę, įvyniotą į persišką kilimą, kurį įteikė liliputas totoris[41]. Panašiai 1673 m. pasielgė neįvardyta bajorė, kuri, norėdama įgyti malonę, pardavė neūžaugą Lietuvos lauko etmono žmonai Kotrynai Sobieskytei-Radvilienei (1634–1694). Tai rodo, kaip charakteringai aukštuomenės mainuose išnaudoti „mažieji dvariškiai“.

Visgi, nors oficialiuose šaltiniuose ATR įvardyta tolerantiškiausia valstybe Europoje, tačiau joje netrūko šiais laikais keistai atrodančių pramogų. Lenkijos dvaro maršalka Adomas Kazanovskis (1599–1649) garsėjo lakia fantazija bei susidomėjimu liliputų vestuvėmis. Vienoje tokių švenčių 1643 m. dalyvavęs LDK didikas Albertas Stanislovas Radvila (1593–1656) rašė: Negirdėtos vestuvės, kupinos juoko, liliputas su lilipute, kuriuos viešai bažnyčioje sutuokė kunigas, pasakydamas gražią kalbą. Sėdėjo šie mažyliai su mumis už vieno stalo, o paskui šoko. Kas buvo vėliau, juokas neleidžia rašyti[42]. Be to, baroko laikais LDK prigijo įprotis neūžaugas rengti lenkiškais, vengriškais ar turkiškais kostiumais[43], taip išaukštinant didikų personas; vienas toks lenkišku kostiumu dėvintis neūžauga vaizduojamas nešantis prancūziška à la mode suknele pasipuošusios Vilniaus kašteliono sutuoktinės Teresės Korvin-Gosievskytės-Sluškienės (1645–1708) šleifą. Tuo tarpu kiti aristokratai atvirai neslėpė liliputams paniekos. LDK didikas Boguslavas Radvila (1620–1669) laiškuose žmonai Onai Marijai rašė: Visi Radvilos visada bjaurėjosi liliputais ir liliputėmis[44].  

Keletas neūžaugų gyveno ir karaliaus Jono Sobieskio dvare, nors geriausiai dokumentuoti Muška ir Kalmukas (pastarąjį dovanojo Florencijos valdovas Kozimas III Mediči (Cosimo III de’ Medici, 1642–1723)). Įdomu, kad šie liliputai, o vėliau jų atžalos, turėjo nuosavas rezidencijas[45]. Visgi XVIII a. Europą ypač žavėjo du „mažieji dvariškiai“, kurių palikimas gyvas ir šiandien. Tai karaliaus Stanislovo Leščinskio neūžauga Nikolas Feri (Nicolas Ferry, dit Bébé, 1741–1764) ir paskutinis ATR liliputas Juozapas (Joujou) Boruvlaskis (1739–1837). Prancūzas N. Feri gimė valstiečių šeimoje, tačiau šlovę įgijo 1746 m., kai, pastebėtas į Lunevilį persikėlusio Stanislovo Leščinskio rūmų damos, apsigyveno jo rezidencijoje. Teigiama, kad 1747 m. gimtadienio proga jis buvo padovanotas karalienei Katerinai Opalinskai[46]. Nepaisant tūžmingo charakterio bei neraštingumo, 81 cm ūgio liliputas ėmė traukti į Lunevilį būrius garsenybių, pvz., Volterą, rašytoją ir mokslininką Luisą de la Vernė de Tresaną (Louis de la Vergne de Tressan, 1705–1783).

J. Boruvlaskis gimė Haličo apylinkėse (Ukraina), nuskurdusių dvarininkų šeimoje, tačiau aukštuomenėje atsidūrė lygiai taip pat, kai buvo pastebėtas aristokratės Anos Humieckos. Būtent jos dėka neūžauga išauklėtas pagal rūmų etiketą: kalbėjo penkiomis kalbomis, grojo gitara, garsėjo sąmoju[47]. Taigi kartu su didike apkeliavo daugelį Vakarų Europos dvarų (Vieną, Versalį, Lunevilį), savo protu žadindamas visuomenės smalsumą, susižavėjimą ir pavydą. Kelionėse jis rengė koncertus bei užmezgė kontaktus su anglų, prancūzų diduomene. Kaip pats rašė memuaruose: Buvau madingas, kaip damai atvežta nauja suknelė[48]. Visgi atsirado vietų, kur Joujou nebuvo džiaugsmingai sutiktas. Pasirodęs Lunevilyje jis pelnė Stanislovo Leščinskio pagyras, tačiau supykdė N. Feri. Pastarasis įsižeidęs, kad aplinkiniai atvykėlį laiko aukštesnės moralės, užpuolė J. Boruvlaskį ir bandė jį įstumti į židinį. Muštynes nutraukė karalius, liepęs savo favoritą nuplakti. De Tresanas vėliau Prancūzijos mokslo akademijoje teigė, kad N. Feri panašesnis į gyvulį, palyginti su išsilavinusiu Joujou[49]. Būtent po šio incidento abiejų liliputų gyvenimo keliai išsiskyrė. Bėgant metams, N. Feri atsirado kupra, pasidarė sunku judėti ir ėmė reikštis pirmalaikis senėjimas; jis mirė 22 metų. Po mirties kūnas preparuotas mokslo tikslais, todėl skeletą šiandien galima išvysti Musée de l’Homme (Paryžiuje). Likę palaikai palaidoti Lunevilio bažnyčioje, kuri Revoliucijos metais buvo sugriauta; išlikęs S. Leščinskio neūžaugos kapas perkeltas į Lunevilio rūmus. Tuo tarpu J. Boruvlaskis, po kelionių grįžęs į Varšuvą, pamilo prancūzų kilmės aristokratę Izaliną Barbutan, kuriai sužavėti kūrė meilės kupinus laiškus[50]. Visgi normalaus ūgio, penkiolika metų jaunesnė gražuolė Izalina 99 cm ūgio gerbėjui meilės nepuoselėjo. Tačiau Joujou buvo ATR karaliaus favoritas (gaudavo 120 dukatų metinę rentą), todėl Izalina už jo buvo ištekinta prievarta. Santuokoje gimė trys dukros. Joujou tęsė keliones po Europą, nors ligota žmona visada likdavo namuose. Šeimai persikėlus į Didžiąją Britaniją, liliputas 1788 m. Londone išleido memuarus Mémoirs du célèbre nain Joseph Boruwlaski gentilhomme polonois, sulaukusius didžiulės sėkmės[51]. Knygoje pirmą kartą publikuotas liliputo šeimos portretas sufleruoja, kokia vidinė kančia slėgė Izaliną. Paskutinis ATR neūžauga mirė Darame, sulaukęs 98 metų. Šiandien miesto rotušėje galima pamatyti jo skulptūrą, asmeninius daiktus, pvz., kėdę, skrybėlę, lazdelę, smuiką. Be to, čia saugomas didžiausias Joujou veiklos šaltinių archyvas.        

Paskutinė liliputų epocha neaplenkė ir LDK kultūros. Antai, Balstogės rūmų savininkas Jonas Kazimieras Branickis (1689–1771) didžiavosi neūžaugų kapela. Palenkės Bialoje įsikūrusi LDK didžiojo kanclerio žmona Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė (1676–1746) įdomybių kabinete, be mineralų, retų augalų, preparuotų vabzdžių, turėjo neūžaugos mumiją[52]. Beje, jos sūnūs taip pat turėjo neūžaugų, pvz., Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės liliputas buvo vardu Jacka Višniaveckis, o LDK ddysis vėliavininkas Jeronimas Florionas Radvila liliputą supykęs kalindavo Palenkės rūmų požemiuose. Galų gale „mažieji dvariškiai“, žlugus ATR, neišnyko. Kaip rašoma istoriografijoje, Alfredas Vaitiekus Potockis (1786–1862) Lancutos rūmuose turėjo neūžaugą Kristupą, kurį Janas Mateika pavaizdavo drobėje „Steponas Batoras prie Pskovo“ (1872)[53]. Paskutinis dvaro liliputas palaidotas Šv. Dorotos bažnyčioje Slavutoje (Ukraina). Ten, po mažu stačiakampiu ketaus antkapiu, ilsisi ištikimas Marijos Sanguškaitės-Potockienės kompanionas ir draugas ponas Jakubcas (mirė 1857 m.).

Taigi istorijos kelionę pradėję kaip faraonų vergai, XX a. neūžaugos tapo savarankiškais žmonėmis.

_______________

[1] Adelson, B., The Lives of Dwarfs, New Brunswick, London, 2005, 4 p.

[2]Egypt. The world of the pharaohs, ed. Schulz R., Seidel M., Köln, 2007, 30 p.

[3] Aldred C., Egiptieičiai, Vilnius, 2001, 87 p.

[4] Adelson, B., The Lives of Dwarfs………………4 p.

[5]Ancient Egypt, ed. Silverman P. D., London, 1997, 216 p.

[6] Adelson, B., The Lives of Dwarfs………….6 p. 

[7]Ibid., 7 p.

[8]Ibid., 8 p.

[9] Gajus Svetonijus Trankvilas, Dvylikos Cezarių gyvenimas, Vilnius, 2008, 85 p.

[10] Dio’s, Roman history, VIII T., London, New York, 1925, 335 p.

[11] Jefferies F., The Gentleman’s Magazine, 106 T., London, 1809, 1110 p.

[12] Adelson, B., The Lives of Dwarfs………….11 p. 

[13] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow‑palac.art.pl/karly_na_polskich_dworach_krolewskich_i_magnackich_od_xvi_do_xviii_wieku.html.

[14]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku........

[15] Adelson, B., The Lives of Dwarfs………….11 p.

[16] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku........

[17] Adelson, B., The Lives of Dwarfs………….11 p.

[18]Ibid., 12 p.

[19] Petrauskas R., Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė // Naujasis Židinys – Aidai, Nr. 1–2, 2003, 41 p.; Alytaus miesto istorijos fragmentai, Alytus, 2001, 22 p.

[20] Janicki K., Karły na dworze Jagiellonów [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ciekawostkihistoryczne.pl/2014/12/14/karly-na-dworze-jagiellonow/.

[21] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku........

[22]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[23] Janicki K., Karły na dworze Jagiellonów......

[24] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[25]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[26] Janicki K., Karły na dworze Jagiellonów......

[27] Ziaja J., Katarzyna Jagiellonka (1526–1583) – księżna Finlandii, królowa Szwecji [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://poloniaviva.eu/index.php/pl/4-historia/artyku/685-katarzyna-jagiellonka-1526-1583-ksiezna-finlandii-krolowa-szwecji

[28] Janicki K., Karły na dworze Jagiellonów......

[29]Ibid., Janicki K., Karły na dworze Jagiellonów......

[30]Najgorszy król Polski? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wiadomosci.onet.pl/nauka/najgorszy-krol-polski/7ebt7.

[31]Eugenia Martínez Vallejo, vestida [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.museodelprado.es/coleccion/obra-de-arte/eugenia-martinez-vallejo-vestida/f8092cbd-8dd4-4c63-af63-1402940150f0.

[32] Tazartes M., Velazquez, Kaunas, 1999, 27 p.

[33] Rojas C., The garden of the Hesperides, London, 1999, 133 p.

[34]Retrato de enano [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.museodelprado.es/coleccion/obra-de-arte/retrato-de-enano/972bf374-7410-415d-81f3-0ed2444913bd.

[35]The Third Advice to a Painter, On our last Summers Success with French and Dutch, 1666 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://quod.lib.umich.edu/e/eebo/A52147.0001.001/1:4?rgn=div1;view=fulltext.

[36] Dvorsky G., The true story of Sir Jeffery Hudson, the real-life Tyrion Lannister [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://io9.gizmodo.com/the-true-story-of-sir-jeffery-hudson-the-real-life-tyr-1434495288.

[37] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[38]Warszawa też ma swoją kobietę z brodą. I to od 400 lat [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://warszawa.wyborcza.pl/warszawa/1,34889,15946029,Warszawa_tez_ma_swoja_kobiete_z_broda__I_to_od_400.html?disableRedirects=true.

[39]Sztuka śląska XVI–XIX w – Muzeum Narodowe we Wrocławiu [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://mn.wroclaw.pl/przewodnik/slaskaXVI-XIXSala4.pdf.

[40] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[41]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[42]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[43] Widacka H., Dworska moda kobieca za czasów królowej Marii Kazimiery [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wilanow-palac.pl/dworska_moda_kobieca_za_czasow_krolowej_marii_kazimiery.html.

[44] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[45]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[46] Bondeson J., The Two-headed Boy, and Other Medical Marvels, USA, 2004, 198–203 p.

[47] Widacka H., Joujou Boruwłaski – najsłynniejszy polski karzeł [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/joujou_boruwlaski_najslynniejszy_polski_karzel.html.

[48]Ibid., Widacka H., Joujou Boruwłaski – najsłynniejszy polski karzeł.....

[49] Granat J., Peyre É., Bébé, le nain de la cour de Stanislas Leczinski à Lunéville // Actes. Société française d'histoire de l'art dentaire, 2006, 11.

[50] Widacka H., Joujou Boruwłaski – najsłynniejszy polski karzeł.....

[51]Ibid., Widacka H., Joujou Boruwłaski – najsłynniejszy polski karzeł.....

[52] Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........

[53]Ibid., Pietrzak J., Karły na polskich dworach królewskich i magnackich od XVI do XVIII wieku.........


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*