„DaGamba“: klasika kitaip 3

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2016-06-20

Da gamba (arba viola da gamba) – tai senovinis muzikos instrumentas, buvęs populiarus renesanso laikais. Šiomis dienomis populiaresnė iš jo išsivysčiusi violončelė, o violą da gamba galima rasti muziejuje arba senovinės muzikos ansamblyje. Bet tik autentišku pavidalu. Nes šių laikų „DaGamba“ atrodo ir skamba visai kitaip, ir toli gražu ne senoviškai – tai muzikantų grupė, susibūrusi kaimyninėje Latvijoje 2011-aisiais. „DaGamba“ sudėtis – violončelininkai Valters Pūce ir Antons Trocjuks, klavišininkas Dainis Tenis ir perkusininkas Hamidreza Rahbaralamas. Pastarasis sukuria didžiausią intrigą, mat iš pavardės akivaizdu, kad kilęs ne iš Latvijos – jis iranietis. Tačiau egzotiško kolorito, bent jau muzikine prasme, jis įneša mažai, nes grodamas savo tradiciniais instrumentais puikiai įsikomponuoja į europietišką, labai vietinį muzikos skambesį. O groja šie vaikiniai toli gražu ne renesanso laikų muziką: jų repertuarą sudaro žymūs klasikos opusai, įvilkti į populiariosios muzikos rūbą, dažniausiai artimą roko žanrui. Tiesa, pasitaiko ir populiariosios muzikos klasikos melodijų. Tad apie senovę primena nebent jų stilizuoti renesansiški aprėdai.

Išgirsti „DaGamba“ muziką buvo galima birželio 12-osios vakarą viename iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Koncertą latviai pradėjo garsiuoju S. Rachmaninovo Preliudu cis-moll, op. 3, Nr. 2. Iš pradžių pasigirdo originalus šio kūrinio variantas, vėliau susipynė su roko muzikos garsais, o dar vėliau girdėjosi tik preliudo intonacijos, pasiklydusios energingame ir vitališkame muzikos skambesyje. Ir jau nuo pat pirmų garsų publiką užvaldė jaunatviška „DaGamba“ energija. Toliau galima buvo išgirsti kitas gerai žinomas melodijas: G. F. Händelio „Lascia ch’io pianga“ iš operos „Rinaldas“, W. A. Mozarto „Lacrimosa“ iš „Requiem“, L. van Beethoveno „Odė džiaugsmui“ iš Simfonijos Nr. 9 d-moll, A. Vivaldžio „Metų laikų“ fragmentus, S. Prokofjevo „Riterių šokį“ iš baleto „Romeo ir Džuljeta“, C. Orffo „O, fortuna“ iš kantatos „Carmina burana“ ir daugelį kitų. Girdėjome ir garsiausius „ABBA“ bei „U2“ kūrinius. Viskas skambėjo be galo dinamiškai, tad nuobodžiauti publikai tikrai neteko. O bisui buvo pasirinkta iranietiškais motyvais paremta kompozicija – tai buvo tikriausiai egzotiškiausias ir įdomiausias koncerte skambėjęs opusas.

Klasikos ir populiariosios muzikos mišinys postmodernistinėje eroje tikrai nestebina, tačiau visi atlikėjai tai daro savaip. Neįdomu, kai prie klasikinės melodijos tiesiog pridedami elektrinių gitarų, energingi būgnų ritmai ir panašiai. „DaGamba“ variantas ir nėra toks primityvus. Jų muzika – tai originalios kompozicijos, kurių pagrindui naudojamos klasikinės melodijos, tad žymūs kūriniai įgauna visai naują pavidalą. Ir, beje, įdomiausia, kad klausant kartais susidaro įspūdis, jog esi roko grupės koncerte. Kartais net nustembi prisiminęs, kad scenoje nėra nei elektrinių gitarų, nei būgnų – ten viso labo dvi violončelės, klavišiniai ir iranietiški mušamieji. Tačiau vis tik akivaizdu, kad visi muzikantai yra klasikinės muzikos mokyklos atstovai, tikrai profesionaliai grojantys klasikinius kūrinius, o susibūrė, matyt, norėdami pasilinksminti ar ieškodami naujų tų pačių kūrinių atlikimo galimybių. Ir jiems puikiai pavyko. Vis dėlto šiek tiek gaila, kad skambėjo vien tik labai gerai žinomos klasikinės muzikos melodijos, kurias netgi galima pavadinti klasikos popsu, mat atpažįstamos jos tikriausiai ne vien tik melomanui, bet ir eiliniam žmogui. Nors, galbūt, toks ir yra „DaGamba“ grupės narių tikslas.

O spėlioti, koks kūrinys skamba, tikrai teko, nes nebuvo pateikta koncerto programėlė. Patys atlikėjai buvo įsitikinę, kad programėles publika turi, tad ne visuomet pranešdavo, kas skambės toliau. Ir labai gaila, nes „DaGamba“ nariai turi tikrai gerą humoro jausmą, kuris atsispindi ir jų kompozicijų pavadinimuose. Pavyzdžiui, savo atliekamą W. A. Mozarto „Lacrimosa“ jie pavadino „Paranoid Amadeus“, o S. Prokofjevo „Riterių šokis“ vadinasi „Prokofiev the Knight Rider“. Mat pavadinimas (angliškai – „Dance of the Knight“) jiems sukėlė asociacijų su visiems gerai žinomo serialo „Knight Rider“ pavadinimu, kurio muzikinė tema taip pat buvo panaudota kūrinyje. Tad visų šmaikščių kūrinių pavadinimų taip ir nesužinojome, o ir teko spėlioti, kokio klasikinio kūrinio tema skamba. Tiesą sakant, buvo visai smagu, nes pramoga buvo spėlioti ne tik, kas skamba tuo metu, bet ir kas bus toliau, arba kaip visai nesusijusių kūrinių, parašytų skirtingais laikmečiais, skambesys susipins.

Tiesa, spėlionėmis užsiiminėti tenka tikrai ne viename Pažaislio muzikos festivalio koncerte. Ir liūdniau būna tada, kai atliekami mažiau žinomų kompozitorių kūriniai, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos klasikų. O patiems atlikėjams pranešus, kas skambės, ne visuomet tiksliai išgirsti pavardę ar pavadinimą. Tuomet tenka naudotis begaliniais interneto klodais, į paiešką įvedant teksto fragmentus ir panašiai. Kita vertus, koncertai, ypač vasariniai, skirti mėgautis muzika ir neapsikrauti papildoma informacija. O galbūt ir klausytojai ne visi tokie smalsūs.

Kad ir kokios muzikos beklausytum, dvare ar koncertų salėje, ja visavertiškai mėgautis (ar galbūt argumentuotai kritikuoti) gali tik tuomet, kai ji būna kokybiška. O kokybė pasireiškia įvairiais aspektais. Tad šįkart Babtyno-Žemaitkiemio dvare „DaGamba“ muzikantų profesionalumas buvo akivaizdus, o šiek tiek popsišką jų koncepciją klasikine muzika linksminti mases kompensavo puikus humoro jausmas. Ir ne tik laidant sąmojingus juokelius ar šmaikščiai pavadinant kūrinius, bet ir netikėtai supinant jų melodijas tarpusavyje. Jau nuo pačių pirmų akordų žavėjo jaunatviška energija, sklindanti tiek vizualiniu, tiek garsiniu aspektais. Tad jei kam ir nelabai patiko klasikos popsas, nuobodu tikrai nebuvo.

 

Laimučio Brundzos nuotr. iš Pažaislio muzikos festivalio archyvo


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*