Dailė

Rugsėjo 17-ąją tapytojui ir poetui Algiui Skačkauskui būtų sukakę 60 metų. Minint šią Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje dirbusio pedagogo sukaktį, mokykloje įsikūrusioje galerijoje „Vėjas“ surengta menininko piešinių, tapybos ant popieriaus paroda „Balta. Raudona“ (kuratorė Jūratė Stauskaitė).

Tapytojo, kaip profesionalo, kelio pradžia buvo tokia: A. Skačkauskas, dar tarnaudamas kariuomenėje, paprašė grafiko Petro Repšio iš dailininkams skirtos parduotuvės nupirkti dažų ir pamokyti jį piešti. Vėliau, žinoma, sekė tapybos studijos Valstybiniame dailės institute, tapimas Lietuvos dailininkų sąjungos nariu... Tačiau stojimas į dailininkų ir dailėtyrininkų grupę „24“ nebuvo privalomas karjeros laiptelis, tad tai – įdomus paties A. Skačkausko meninių pažiūrų liudijimas. Įstodamas į grupę 1989 m., A. Skačkauskas deklaruoja tradicionalistinį, individualumu grįstą požiūrį į kūrybą ir nepriklausomybės nuo stagnacijoje esančios LDS siekį. Vadinasi, menininkas į pasaulį žvelgia modernisto akimis.

Tad simboliška, jog piešinių paroda pradedama paties menininko autoportretu, leidžiančiu susipažinti su tapytoju kaip pridera – pirmiausiai vienas kitą apžiūrint. Taigi A. Skačkauskas, save įamžinęs juodu tušu ir vos keliais spalvotais brūkštelėjimais greta, atrodo rimtas žmogus, gebantis įžvelgti dalykų esmę. Piešinyje trikdo tai, jog svarbiausia veido dalis – akys – labiausiai paslėpta, užbrūkšniuota, sukurianti paslaptingumo aurą. Kaip yra pasakęs pats dailininkas: „Aš netapau savo autoportretų, tapau savo sielos šešėlius.“[1]

Daugelis A. Skačkausko kūrybą nagrinėjusių dailėtyrininkų sutaria, jog visi menininko tapybos darbai – literatūriški, kaip ir jo eilės – tapybiškos. Kaip pabrėžia Raminta Jurėnaitė, tapytojui buvo būdinga neoekspresionistinė spalvų paletė, kuria kuriamos menininko kasdienybės scenos, interpretuojami klasikiniai siužetai. Vienintelis parodoje eksponuojamas tapybos kūrinys – paskutinė dailininko drobė – patvirtina šias įžvalgas. Paveiksle „Prašantis vandens“ vaizduojama spalvinga rytietiška scena, tarsi nutikusi Naujojo Testamento laikais. Piešiniuose šie bruožai taip pat ryškūs, tačiau esminė jų savybė – laisva, nelygi juoda kontūro linija, kuria sukuriami deformuoti kūnai.

Daugelyje eksponuojamų piešinių juntamas tapybos darbuose ne toks ryškus sekimas dailininku Marcu Chagallu. Pasak A. Skačkausko bendramokslio Vyganto Paukštės, Algis M. Chagallu žavėjosi nuo pat studijų laikų. Kūrybinį bendrumą piešiniuose galima įžvelgti, pirmiausia, elgsenoje su spalva. Juoda kontūro linija papildoma spalvinėmis dėmėmis, nors retai tai atliekama itin kruopščiai – dažniau visai simboliškai, tarsi leidžiant žiūrovui pačiam mintyse tarsi vaikiškoje knygelėje nuspalvinti tuščią plotą. M. Chagallui piešiniai artimi ir turinio atžvilgiu, juose veikiančiais herojais: nuogakrūtėmis merginomis, muzikantais, arkliais, ožkomis, visu bohemišku kasdienybės šurmuliu.

A. Skačkauskas yra sakęs, jog „kartais paleidi niekais ištisus mėnesius, kartais brangi kiekviena minutė“[2]. Atrodo, kad savo piešiniuose dailininkas kalba būtent apie tas minutes, apie lemtingus gyvenimo momentus. Įprasti akiai vaizdai – tik apgaulė, kurios sumaniai imasi tapytojas, norėdamas pridengti savo nelaimingus personažus. Vienas iš jų klūpi susiėmęs už galvos, net katinas nuo jo nusigręžęs. Dėmesį nuo išgyvenamos vidinės dramos nukreipia kone ketvirtadalį piešinio užimantis juodulys fone, kontrastuojantis su likusia šviesia paveikslo dalimi. Sunku pasakyti, kas ištiko vaizduojamą žmogų, visgi manau, jog suteikta galimybė atsukti laiką ir pakeisti kelias svarbias minutes jį išgelbėtų. Tačiau dailininkas jam tokios progos nedavė.

Parodos kuratorė ir Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos vadovė grafikė Jūratė Stauskaitė per parodos atidarymą juokavo, jog jai labiau būtų patikusi dailininko plėtota eroso tema – tačiau vaikų ir jaunimo galerijoje negalėjo to sau leisti... Visgi švelnaus erotiškumo visiškai išvengti nepavyko – ypač raudonajame kambaryje, kuriame eksponuojami stilizuoti, skačkauskiški moterų aktai. Visos merginos vaizduojamos panašiose pozose, veidai nedetalizuoti. Tad pagrindiniu piešinių elementu tampa spalva, išreiškianti vidinę veikėjų būseną: melancholišką, degančią aistra ar susidrovėjusią. Pasitelkus spalvų simboliką, šiose jausenose išryškėja daugiau subtilybių. Pavyzdžiui, centre pakabintame klūpinčios moters paveiksle dominuoja raudona, tačiau ją papildo juoda ir geltona. Geltona dažnai siejama su pavydu, juoda turi daugelį konotacijų, tarp jų gedulo, nelaimės, velniškumo. Taip po paviršiumi paslepiamas ne iš pirmo žvilgsnio atrandamas įvairialypis aistros apibrėžimas.

Ne viename piešinyje pasikartoja paukščių motyvas. Dažnai jie – panašūs į gulbes, sučiuptas už ilgo kaklo, vedamas žeme. Žiūrint į jas galima tiesiog fiziškai pajusti, ką reiškia prarasti laisvę, nepriklausomybę, viską, kas tau brangu, kad net, rodos, negali laisvai kvėpuoti. A. Skačkausko piešiniuose visi paukščiai susitaikę su savo likimu, nuleidę galvas žemyn. Viename kūrinyje jie netgi virsta lazdomis, kuriomis eidamas pasiramsčiuoja kuprotas žmogus. Atrodo, kad iš paukščių jis semiasi žalia ir raudona spalvomis vaizduojamų gyvybinių jėgų, o skraiduolius palieka bekraujus, nespalvotus.

Žmogaus ir gamtos santykis nagrinėjamas daugelyje parodoje eksponuojamų piešinių, tačiau vienareikšmiškai jo apibendrinti neįmanoma. Daugeliu atvejų, kaip ir ką tik aprašytame, viršenybė priklauso žmonėms, tačiau su išimtimis. Pavyzdžiui, aukštaūgė papūga, modama sparnu, nesunkiai gali apkabinti prieš ją esantį vyrą. O galbūt net ir jam suduoti už visą žalą, kurią darome Žemei...

Algio Skačkausko vizualiniai pasakojamai pergyveno patį dailininką. Jo sukurti ekspresyvūs, griežtų linijų neįkalinti veikėjai gali laisvai judėti žiūrovo sąmonėje ir savarankiškai pratęsti tapytojo pradėtą istoriją.

____________

[1] ,,Dailininkas apie save. Tapytojas Algimantas Skačkauskas“, Grupė 24, knygos turinio konsultantas Viktoras Liutkus; tekstų autoriai: Živilė Ambrasaitė... [et al.], Kaunas: Galerija ,,Meno parkas“, 2013, p. 201.

[2] ,,Labiausiai į menininkus panašūs tie, kurie su menu neturi nieko bendra: dailininko Algio Skačkausko atsakymai“, Jūratė Stauskaitė, 13 x 13 : Trylika klausimų trylikai vyrų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 18.

Autorės nuotraukos