Tapyba išplėstiniame lauke 3

Vytautas Paplauskas
www.kamane.lt, 2016-04-15

Lankydamiesi šiuolaikinio meno parodose vis dažniau susiduriame su tokiomis ekspozicijomis, kurių pagrindą sudaro objektų konsteliacijos, menininkų įvietintos konkrečioje erdvėje. Įsimintinas tokio tipo parodas rengia Nerijus Erminas, Marija Šnipaitė, Žilvinas Landzbergas. Šių kūrėjų specialybė – skulptoriai, tad nenuostabu, kad būtent šios srities menininkai labiausiai linkę ieškoti naujų sąlyčio su erdve būdų, netradicinės idėjų įgyvendinimo raiškos. Juk jau nuo praėjusio amžiaus vidurio skulptūra drąsiai „nulipo nuo pjedestalo“ ir pradėjo megzti dialogą su architektūra ir peizažu. O visus šiuos pokyčius galutinai legitimavo Rosalinda Krauss, sukūrusi terminą „skulptūra išplėstiniame lauke“, kurio prasmė atskleista to paties pavadinimo esė, išspausdintoje dar 7-ajame dešimtmetyje legendiniame meno leidinyje „October“.

Tačiau „išplėstinio lauko“ sąvoką galime lengvai pritaikyti ne tik skulptūrai, bet ir kitiems vizualiesiems menams. Ne išimtis – tapyba. Štai profesorius Gustavas Faresas straipsnyje „Tapyba išplėstiniame lauke“ kalba būtent apie pasikeitusį šiuolaikinės tapybos pobūdį. Pasak jo, šiandien vis dažniau pastebimas polinkis įtraukti šiai meno rūšiai nebūdingų savybių – tūrį ir / ar judesį. Tad įprastinė dvimatė ir statiška tapyba tokiu atveju įgyja dinamikos ir erdvės bruožų.

Visa tai gali būti tinkamas kontekstas Povilo Ramanausko ir Rosandos Sorakaitės parodai „Kamertono aidas“, šiuo metu veikiančiai VDU menų galerijoje „101“. Abu menininkai, turintys tapytojo specialybę, neapsiriboja tapybos darbais ir kuria vientisą tapybinę erdvę, kurių turinį įkvepia jų asmeninės nuojautos, būsenos, pastebėjimai. Kitaip tariant, „Kamertono aidas“ – tapybinė instaliacija, kurioje menininkų pasaulėjauta skleidžiasi tiek tradiciniuose tapybos darbuose, tiek ir rastuose ar sukonstruotuose objektuose (tarkim, šviesos, vienos pagrindinių tapybos ypatybių, įspūdis kuriamas ne tik dažais ant drobės, bet ir pasitelkiant natūralias veidrodžio savybes).

Tokią kūrybinę strategiją P. Ramanauskas ir R. Sorakaitė taiko jau ne pirmą kartą. Iš dalies parodos „Kamertono aidas“ priešistore galėtume laikyti P. Ramanausko sumanytą projektą „Tas pats matymo / mąstymo būdas“, kuriam jis subūrė grupę menininkų, kūrusių numanomo autoriaus kūrybinę erdvę ir pasitelkdamas įvairius artefaktus ir objektus. Projektas buvo įgyvendintas du kartus – 2014 m. VDU menų galerijoje „101“ (tuo metu dar Laisvės al. 53) ir 2015 m. Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.

Tačiau panašių kūrybinių intencijų būta ir dar anksčiau. Kalbant būtent apie P. Ramanauską, peržengti įprastines tapybos ribas menininkas siekė dar studijų laikais, todėl neatsitiktinai ir jo magistriniame darbe „Introspekcija“ tapyba įgijo tūrinio objekto bruožų. Visi kiti jau vėliau menininko kurti darbai tik dar labiau kvestionuoja ir išplečia tapybos sąvoką, virsdami objektais ar instaliacijomis. Na, o kalbant apie R. Sorakaitę, menininkė visgi dažniau renkasi tradicines tapybos priemones, nors ir ji yra sukūrusi instaliacijų. Viena jų sukurta iš veidrodžių ir drobės atraižų 2013 m. galerijoje „Meno parkas“ vykusiai parodai „Mitas ir menas“.

Bet grįžkime prie aptariamos parodos. Ją lydinčioje anotacijoje menininkai akcentuoja, kad kurdami ekspoziciją siekė įsiklausyti vienas į kitą, „susiderinti“ – taip, kaip naudodamiesi kamertonu instrumentus suderina muzikantai. Tad „kamertonas“ parodos pavadinime atsiranda neatsitiktinai – tai „simbolis, kreipiantis mintis suderinamumo, dermės, harmonijos prasmių linkme“. Manau, kad P. Ramanauskas ir R. Sorakaitė su šiuo uždaviniu sėkmingai susitvarkė – parodos ekspozicija atrodo išties vieningai. Be to, suderinę skirtingo mastelio objektus ir juos apgalvotai išdėstę erdvėje, menininkai įtaigiai transformavo galerijos „baltą kubą“, jį išskaidydami, atverdami tarpines erdves, naujas judėjimo trajektorijas.

Bandant atrasti ekspozicijoje paslėptas prasmes, pravartu pasitelkti menininkų pasiūlytus raktinius žodžius: būtis ir buitis. Šių dviejų vertikaliąją ir horizontaliąją gyvenimo ašis nurodančių reiškinių jungtį atradau į sieną paremtame didelio formato tapybos darbe ir jo apatinius kampus remiančiuose kurpaliuose. Ištapyta drobė šiuo atveju išreiškia būtį, nes funkcionuoja kaip langas į menininko dvasinį pasaulį, o paveikslą remiantys kurpaliai jau akivaizdžiai nurodo į žemiškąjį pradą ir patį paveikslą tarsi „įžemina“.

Kita vertus, ne visai teisinga parodos eksponatus supaprastinti iki simbolių, išreiškiančių būtį ar buitį. Iš esmės, visi parodos objektai ar jų konsteliacijos yra iš P. Ramanausko ir R. Sorakaitės kasdienybės / buities atklydę vaizdiniai, kurie, pasak menininkų, persekioja kūryboje, keldami klausimus ir reikalaudami nuolatinio įsiklausymo. Šiuos vaizdinius įkūnydami materijoje, ieškodami jiems tinkamos „reikšmingos formos“, menininkai siekia bent iš dalies atskleisti juose glūdinčią būtį. Belieka tikėtis, kad dalelę tos būties pajus ir parodoje apsilankęs žiūrovas.

 

Paroda VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) veiks iki balandžio 22 d.

Vytauto Paplausko nuotraukos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*