„Prieblandos zona“ – amžinasis grožis ir mutacijos 3
Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje, dar neįėjus į vidų, pro langus šviečia raudonos spalvos kilimas. Kaip stebuklingas skraidantis kilimas gali padėti žmogui patekti į bet kurį pasaulio kraštą, taip ir Eimučio Markūno paroda „Prieblandos zona“ leidžia pasijusti keliose vietose vienu metu. „Prieblandos zona“ – paroda, kurioje ties kūriniais nėra pavadinimų, taip leidžiant žiūrovui savarankiškai, be jokių primestų nuorodų, suvokti menininko darbus. Raudonas kilimas, patiestas galerijos erdvės viduryje, simboliškai nutiesia kelią, kuris apima didžiąją E. Markūno kūrybos dalį. „Prieblandos zonoje“ menininkas atsiskleidžia iš įvairiausių perspektyvų – tiek kaip instaliacijų, tiek kaip performansų (vaizdo medžiagoje užfiksuotų), tiek kaip grafitu atliktų kūrinių meistras.
Parodos pavadinimas „Prieblandos zona“ tampa tuo šiaudu, kurio gali griebtis nors kokios informacijos apie kūrinius, apie parodos esmę ieškantis žmogus. Prieblandos zona – tai toji terpė, kurioje tamsa dar neužtapo akių juodais dažais, tačiau ir šviesa po truputį blėsta ir nyksta. Tarsi tarpinė zona tarp realybės ir fikcijos, tarp būdravimo ir sapno. Tokioje tarpinėje būsenoje atsiranda ir E. Markūno kūriniai.
Ant minėto raudono kilimo sustatytos medinės dėžutės su stiklinėmis sienomis, uždėtos ant liaunų stovų, tarsi maži nameliai. Tuose mažuose nameliuose, kurie turi tik vieną užraktą ir tą patį tik iš išorės, įkalinti, o gal apgyvendinti žalieji žmogeliukai – guminiai žali žaisliniai kareivėliai. Vienuose nameliuose kareiviai kariauja smėlynuose (dėžutės vidus užpildytas smėliu), kai kurie jų iki pusės susmukę jame. Kiti sunkiai veržiasi pro juodą dirvą (dėžutė užpildyta žemėmis), treti klaidžioja po milžiniškas žaliąsias tankmes (dėžutės vidus išklotas samanomis). Tvirtumą ir saugumą turintys simbolizuoti kareiviai yra sumenkinami – jie guminiai, žaisliniai, maži, įkurdinti medinėse dėžutėse, pro kurių stiklus matomi jų veiksmai, juokingi gestai, o patys mediniai nameliai-dėžutės stovi ant ilgų liaunų stovų, kurie, rodos, čia pat neišlaikys esamo svorio ir lūš pusiau, ant raudono kilimo paberdami stiklo duženas, samanas, smėlį bei žemę. Prieblandos, neapčiuopiamumo zonos ribas menininkas čia brėžia subtiliai, tačiau tuo pat metu ir negailėdamas kritikos. Pasinaudodamas itin aktualia tema – karu ir jo prevencija – E. Markūnas kvestionuoja žmonių požiūrį į tai: kai kam visa tai verta raudonojo kilimo, o kai kam visa tai atrodo tik puiki butaforija.
Preciziškumą savo kūryboje vertinantis menininkas į prieblandos zoną pastato anatomijos muziejaus eksponatų nuotraukas – dvi itin dideles fotografijas, kuriose vaizduojami neišsivystę, mutavę embrionai. Priešais šias fotografijas eksponuojami vaizdo įrašai. Viename jų – jauna, nuoga mergina, gulinti ant raudonu audeklu patiestų grindų, žiūrovo akyse tampa tarsi marmurine skulptūra – ant jos pilami miltai pradangina jos nuogo kūno erotiškumą, kol galiausiai mergina tampa tarsi senovės Graikijos skulptorių kūriniu. Nuo akiai nemielų embrionų menininkas pereina prie amžinojo grožio temos. Kitame vaizdo įraše – Johanno Sebastiano Bacho muziką violončele atliekanti Asta Krištaponienė. Moters grojimas užliūliuoja, viskas sukasi ratu – taip, kaip apie savo ašį sukasi ir grojanti moteris. Tai, kas laikoma vertybėmis (J. S. Bacho muzika, amžinasis grožis), priešinama tam, kas vyksta dabar – neaiškios kilmės mutacijoms tiek žmogaus viduje, tiek ir jo aplinkoje.
Dar viename vaizdo įraše menininkas fiksuoja išmaldos prašančią moterį. Moters stovėsena visą filmavimo laiką nesikeičia – ji stebi praeinančius žmones, pažiūri į savo ištiestą delną, kuriame nėra nė cento, vėl žvelgia į žmones. Kuomet pirmą kartą tik užmečiau akį į šį vaizdo įrašą, pagalvojau, kad išmaldos prašo senyvas, itin lieknas vyras, žilstelėjusiais nekirptais plaukais. Apranga žmogaus taip pat lyg ir vyriška. Išmaldos prašantysis neakcentuoja savo lytiškumo, nes gal tai jau ir nebėra svarbu. Tačiau viena akimirka paneigė visas šias mano mintis – pro išmaldos prašantį žmogų praėjo moteris. Būtent tada tas lytiškumą praradęs asmuo grakščiai ranka perbraukė savo plaukus, kiek ištiesino nugarą ir trumpu žvilgsniu nulydėjo praeivę. Prieblandos zona šiame E. Markūno kūrinyje tampa akivaizdi – galbūt ši išmaldos prašytoja prieš kiek laiko buvo tokia pati moteriškumu spinduliuojanti asmenybė, kaip ir praeivė? Tačiau šį amžiną moterišką grožį būtent ir suniokojo vidinės ir aplinkinės mutacijos.
„Prieblandos zonoje“ menininkas eksponuoja ir gana mažo mastelio grafitu atliktus kūrinius. Jų čia daug ir jie užpildo vieną iš galerijos sienų. Unikalia grafitu atlikta kūrybos technika menininkas savo kūriniuose priverčia žiūrovo akis pasiklysti. Būtent šie E. Markūno kūriniai bene geriausiai, o gal tiesiog aiškiausiai atskleidžia prieblandos zonos prasmę – viskas, kas yra matoma šiuose jo darbuose, neegzistuoja, tačiau tuo pat metu ir egzistuoja žmogaus sąmonėje, kuri ir sukuria įvairiausius vaizdinius, kuriamus iš matomų kūriniuose elementų.
E. Markūno paroda „Prieblandos zona“ – tai subtilus laviravimas tarp žmonių kuriamo grožio, preciziškumo, estetikos ir nukrypimų į tamsą, apgailėtinų butaforijų ir vidinių mutacijų, kurias taip pat sukelia žmonės. „Prieblandos zona“ tampa vieta pasirinkti, į kurią pusę galų gale bus nueita.
E. Markūno paroda „Prieblandos zona“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje veiks iki gruodžio 4 d.