Muziejus: sakrali ar destruktyvi erdvė? (II dalis) 3

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-01-29

Didžioji visuomenės dalis muziejų regi kaip nuobodžią, sakralią erdvę, kurioje apstu piktų prižiūrėtojų, draudžiama triukšmauti ir liesti eksponatus. Toks įvaizdis primena amerikiečių rašytojos Editos Vorton (Edith Wharton, 1862–1937) romane „Nekaltybės amžius“ (The Age of Innocence, 1920) pateiktą Metropoliteno aprašymą. Vengdami populiariosios „Vulfo kolekcijos“, kurios anekdotiškos drobės kabojo vienoje pagrindinių galerijų šitame keistame pastate iš ketaus ir įvairiaspalvių koklių, vadinamojo Metropoliteno muziejaus koridoriumi, jie pasiekė salę, kur nykiai vienišos pelijo Česnolos senienos. Šioje niaurioje slėptuvėje niekas nedrumstė jiems ramybės, ir atsisėdę ant sofos <...> žvelgė į juodmedžio spintas, kur po stiklu buvo saugomos iš amžių dulkių išrankiotos Trojos nuolaužos1. Vis dėlto XXI a. pradžioje muziejai pakito, o pastaruosius pokyčius sukėlė masinė reklama. Didžiulės priešais muziejų duris nutįsusios turistų eilės, spalvingos viešumoje kabančios parodų afišos, pristatymai televizijoje ar meno seminarai – visa tai, vienaip ar kitaip, pritraukia žmonių dėmesį. Galima teigti, kad reklama – tai varomasis muziejaus sraigtas, kuriuo naudotis reikia išradingumo.

Prancūzų meno kritikai atkreipia dėmesį, kad lankytojus į muziejų atveda ne tik meno alkis, bet ir ryškus interjeras, kuriame eksponuojami šedevrai atskleidžia kitonišką jauseną. Laikai, kuomet meno erdvės buvo nykios baltos plokštumos, seniai praeityje, nes ekspozicijų salės ir jose esantys kūriniai privalo sudaryti tobulą dermę. Kitaip tariant, muziejus yra ne tik kūrinių saugykla, bet ir pats nuolat besiformuojantis kūrybinis kūnas. Pavyzdžiui, atnaujintame Luvro muziejaus XVIII–XIX a. tapybos salių interjere naujos spalvos kuria vizualų, monotonija neužsibaigiantį, nuoseklumą <...> bei teigiamai veikia lankytojų tinklaines2. Tuo būdu įtraukiama vis daugiau ir daugiau spalvų, kurios išstumia anksčiau vyravusias žalsvą ir pilką, dariusias muziejaus patalpas panašias į ligoninės palatas. Akivaizdžiausias įrodymas – 60-oji salė, skirta neoklasicizmo žanro tapytojo Žano Ogiusto Dominiko Engro (Jean-Auguste-Dominique Ingres, 1780–1867) kūrybai; sodriu Prūsijos mėliu (Preußisch Blau), pereinančiu į melsvai pilką atspalvį, išdažytos sienos žymi pirminės perspektyvos pabaigą. Tuo tarpu romantiko Teodoro Žeriko (Théodore Géricault, 1791–1824) salėje lankytojus sutinka slyvinės spalvos kimationas (architektūros ir dailės dekoratyvinis elementas – tapytas ar skulptūrinis stilizuotų lapų juostos pavidalo apvadas – M. V.) ir sienos, todėl interjeras ne tik spinduliuoja šiluma, bet ir dar kartą erdvę sujungia su kūriniais. O tamsiai raudonos romantikų Eženo Delakrua (Eugène Delacroix, 1798–1863) ir Teodoro Šaserio (Théodore Chassériau, 1819–1856) salės, išmargintos pilkais ir žydrais atspalviais, yra mažiau gyvybingos. Toks spalvų išdėstymas suteikia erdvei gilumos, išryškina sienos reljefą ir skirtingomis dienos valandomis kuria šviesokaitą.Vidurdienį raudona atrodo išblukusi, taip išryškindama mėlynus atspalvius, kurie suteikia salei tamsesnę, intymią atmosferą. Apšvietimui sumenkus, į pirmą vietą grįžta raudoni tonai, perkeldami mus į XIX a. salono erdvę, kuri yra daugiau institucinė ir mažiau intymi3. Be to, ekspozicijas išdažius sodriomis spalvomis, pasikeičia paveikslų tonažas, t. y. drobės tartum pakimba beorėje erdvėje, suteikdamos lankytojui progą žvilgtelti trimačiu aspektu.

Apmaudu, tačiau Lietuvoje šis reiškinys dar nėra pakankamai įsisavintas, nes, užėjus į Vilniaus dailės muziejų (LDM), Nacionalinį Lietuvos muziejų (LNM) ar Radvilų rūmų muziejų, mus sutinka šaltos, baltos sienos, ant kurių sukabintiems eksponatams jau iš anksto nulemta pradingti amžinoje tuštumoje. Netgi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijoje vyraujantys žalsvi tonai neleidžia kūriniams iki galo atsiverti žiūrovui. Vienintelė Mykolo Žilinsko dailės galerija, atnaujindama savo interjerą, atsižvelgė į paveikslų ir ekspozicijos santarvę, todėl čia, kaip ir Vakarų muziejuose, gausu sodrių raudonos, žalios, mėlynos spalvų, kurios, kaip jau minėta anksčiau, suteikia gilumos iliuziją, šešėlių ir saulės žaismo jausmą bei suaktyvina stebėtojo vaizduotę. Svarbiausia, kad užėjęs į muziejų hedonistinių ir materialinių priklausomybių kamuojamas šiuolaikinis individas liktų „sukrėstas“ meno jėgos! Anglų poetas ir literatūros kritikas Džeimsas Fentonas (James Fenton, g. 1949) yra pastebėjęs: Jūs neteisiate didžiojo meno, tai pastarasis teisia jus4. 

Pirmosios reklamos populiarinti parodas pasitelktos dar XVIII a. vid. Paryžiuje, kai atsirado Didįjį saloną reprezentuojančios skrajutės. Prancūzų filosofas ir rašytojas Denis Didro (Denis Diderot, 1713–1784) išgarsino eksponuojamus menininkų darbus augančiai miestiečių klasei, kalbėdamas apie juos nesuskaičiuojamuose straipsniuose ir Salono brošiūrose5. Be to, visuomenę traukė garsios tapytojų pavardės, o viduriniąją klasę viliojo galimybė išvysti ir „įvertinti“ aristokratijos portretus, kurie dažnai sudarydavo nemenką salone pristatytų kūrinių dalį. Taigi to meto muziejus, anot amžininkų memuaristikos, buvo vieta, kur lankytojai galėjo įvertinti ne tik meninį rezultatą, bet ir gyvuosius modelius. Žinoma, suintensyvėjus archeologiniams kasinėjimams, pvz., Trojos, Mikėnų, Delfų griuvėsių atradimui, iš užkariautų kraštų atgabenus brangenybes (britams užkariavus Lahorą (dab. Pakistanas)) ar žlugus seniesiems režimams, lankytojai buvo kviečiami žvilgtelti į slaptą, o kartu ir egzotinį privilegijuotų šeimų pasaulį. Pvz., po Prancūzijos revoliucijos muziejais tapo Luvras (1793 m.), Versalio rūmai (1833 m.), po Spalio revoliucijos muziejai atidaryti carų rezidencijose (tai puikiai atspindi sovietinė kino kronika), o 1918 m. lapkritį muziejumi paverstas Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Šionbruno rūmų (Schloss Schönbrunn) kompleksas. Tarpukaryje taip pat nevengta pasitelkti meną verslo skatinimo reikmėms, pavyzdžiui, 1931 m. Paryžiaus „Tarptautinėje kolonijų parodoje“ (L’exposition coloniale internacionale) pristatytas ne tik tradicinis Prancūzijos kolonijų menas, bet ir atkurti grandioziniai architektūros paminklai, skirti lankytojams pritraukti į paviljonus. Štai, Kambodžos protektorato paviljonui atstovavo 45 metrų aukščio Ankor Vato šventyklos kopija, o Somalio paviljone stovėjo Hamudžio mečetės Džibutyje rekonstrukcija6. Tad menas visais laikais aktyviai veikė žmonių sąmonę.

 

O kaip muziejų reklama lankytojus veikia šiandien? Bene labiausiai praėjusiais metais užsienio spaudoje skambėjęs įvykis – Čikagos Field gamtos istorijos muziejaus (Field Museum of Natural History) ir Nacionalinio Helenizmo muziejaus (National Hellenic Museum) kvietimas aplankyti parodą „Graikai: nuo Agamemnono iki Aleksandro Didžiojo“, kuriai išpopuliarinti miesto centre virš Raudonosios metro linijos stotelės pastatytas medinis Trojos arklio modelis, o greta, persirengę graikiškomis togomis, stovėjo du sargybiniai. Kaip skelbia amerikiečių žiniasklaida, šis maketas, sukurtas vietinės dizaino parduotuvės Illumivation Studio, turėjo stovėti čia iki gruodžio pabaigos, o vėliau ketinta jį pergabenti į kitą miestą kartu su kilnojamąja paroda. Tai pirmas kartas, kuomet du muziejai pristato tokio dydžio projektą. <...> Jie siūlo Čikagos gyventojams beprecedentį atvejį: apžiūrėti ne tik parodą, bet ir sužinoti smulkiau apie graikiškus amerikietiškus ryšius7. Įdomu, jog parodą lydėjo gausios istorinės paskaitos bei edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos plėtota graikų civilizacijos įtaka amerikietiško gyvenimo stiliui.

Tuo tarpu Amsterdamo valstybinis muziejus (Rijksmuseum) 2013 m. vietiniame prekybos centre suorganizavo pirkėjams dar efektingesnį reginį, skirtą Rembranto van Reino (Rembrandt van Rijn, 1606–1669) paveikslo „Nakties sargyba“ (1642) sugrįžimui į Valstybinį muziejų po dešimtmetį trukusio renovavimo8. Tinklalapyje Youtube paskelbtas trumpas vaizdo siužetas rodo, kaip vienoje Amsterdamo prekybos centro parduotuvėje staiga ima kaukti signalizacija ir į pasažą išbėgęs XVII a. kostiumu vilkintis „vagis“ bėgte pasileidžia koridoriais. Bet čia pat, pirmajame aukšte, ima dundėti būgnai ir įžengia ištaiginga kareivių eisena, nešina alebardomis, ryšinti spalvingomis juostomis, o iš gretimos parduotuvės paskui ištrūkusią vištą skuba sukneles pasikaišiusios damos. Kai kurie kareiviai gaudydami „vagį“ šaudė iš muškietų arba virvėmis nusileido iš viršutinių aukštų. Šią impozantišką sceną vainikavo figūrų sustojimas lygiai taip, kaip vaizduojama garsiojoje kompozicijoje, priešais kurią nuleisti rėmai paskelbiant: „Mūsų herojai sugrįžo!“ (Onze helden zijnterug!)9. Sutrikę žiūrovai negailėjo audringų aplodismentų, stengdamiesi įamžinti reginį išmaniaisiais telefonais. Tokie teatrališki pasirodymai Amsterdame vyko kone visus metus. Vietiniai ir miesto svečiai neretai su menu susidurdavo keisčiausiose vietose, antai Magna Plaza prekybos centre, kur pristatytos 325 Rembranto van Reino paveikslų skaitmeninės kopijos, iš kurių daugiau nei 50 vaizduota tik šioje vienintelėje parodoje, pvz., „Nakties sargyba“, „Danaja“, „Kristus per audrą Galilėjos ežere“ ir kt. Taipogi siūlyta lankytojų grupėms užsakyti vakarienę „Nakties sargybos“ fone10. Kažin ar kažko panašaus būtų galima tikėtis Lietuvoje?!

Kalbant apie mūsų muziejų reklaminę perspektyvą, sunku nuspręsti, kuo šios institucijos patrauklios turistams. Juk į Luvrą minios traukia išvysti Leonardo da Vinči (Leonardo da Vinci, 1452–1919) „Moną Lizą“, į Vatikano muziejų – „Siksto koplyčią“, į Prado muziejų – Fransisko Gojos (Francisco de Goya, 1746–1828) ir Diego Velaskeso (Diego Velázquez, 1599–1660) kūrinių, o į Drezdeno karalių rūmus – Rafaelio Santi (Raffaello Sanzio, 1483–1520) „Siksto Madoną“. Tačiau Lietuvoje nė vienas muziejus jokiame leidinyje (kurių yra vos keli) neakcentuoja savo ekspozicijose „svarbiausio šedevro“. Taigi kyla klausimas, dėl ko verta aplankyti, pavyzdžiui, M. Žilinsko dailės galeriją? Galbūt dėl Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) „Nukryžiuotojo“, o gal dėl brolių Frydricho Elijo (Friedrich Elias, 1723–1785) ir Vilhelmo Kristiano Mejerių (Wilhelm Christian Meyer, 1726–1786) kompozicijos „Jekaterinos Didžiosios apoteozė“, kurios originalą 1769 m. politinės ir gynybinės sutarties pasirašymo proga Prūsijos karalius Frydrichas II (Friedrich II, 1712–1786) dovanojo Rusijos imperatorei, o galbūt dėl gausaus Senovės Egipto archeologinio rinkinio? Dar kebliau nuspręsti, kuo traukia LDM, nes pasakymas „aplankykite senąją Lietuvos tapybą“ yra gerokai per platus.

Apskritai, dera pabrėžti, jog mūsų šalyje meno reklama yra gana pasyvi, nes viskas užgožiama tik vieno tapytojo (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio) asmenybe. Apie pastarąjį kūrėją rasite kalnus literatūros, vaizdo ir garso įrašų, tačiau, norėdami pasidomėti XIX a. pradžios arba XVII a. tapyba, skulptūra, nerasite beveik nieko. Toks nevienodas informacijos paskirstymas leidžia manyti, jog senasis Lietuvos menas yra tragiškai nuvertintas. Be to, šalis, kuri pamina savo praeities kultūrą, negali kurti ir stabilios ateities. Palyginti su Vakarų Europa, negalime pasigirti spalvingais meno albumais (2009 m. išleistas „Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lobynas. Tapyba“ tėra siauresniu pobūdžiu perleista „Vakarų Europos tapyba“ (1984)), o apie senosios lietuvių tapybos ar skulptūros autorių monografijas apskritai verta pamiršti – jas suskaičiuosite ant vienos rankos pirštų. Tad apsilankius mūsų muziejų suvenyrų parduotuvėse (jei tik, žinoma, tokias rasite!) teks nusivilti.

O juk Lietuvos muziejai savo kolekcijose saugo tikrus meno korifėjus, t. y. Polį Sezaną (Paul Cézanne, 1839–1906), Pjerą Ogiustą Renuarą (Pierre-Auguste Renoir, 1841–1919), Anri Matisą (Henri Matisse, 1869–1954), Pablą Pikasą (Pablo Picasso, 1881–1973), Anri Logeleną (Henri Logelain, 1881–1968) ir kitus autorius, kuriuos visuomenei kuratoriai pateikia tik laikinose parodose, o straipsnių apie šių kūrinių įsigijimo istorijas iš viso nesama11. Kad ir kaip būtų absurdiška, tačiau menas (ir istorija) Lietuvoje yra pritaikyti siauram specialistų ratui, o kalbėti apie populiariąją istoriją, rodos, yra šventvagiška. Be to, socialiniai tinklai, kuriuose itin aktyviai reiškiasi Paryžiaus, Liono, Londono, Romos ar Niujorko muziejai (pristatydami ne tik naujas parodas, meno kūrinių ar kolekcijų istorijas, bet tuo pat rengdami konkursus bei viktorinas), Lietuvoje nevaidina jokio vaidmens. Netgi Lietuvos valdovų rūmai, kurie socialiniuose tinkluose populiarina rengiamas ekspozicijas, tiesiogiai bendrauti su lankytoju nėra linkę ir savo šaltumu mėgina nusimesti bet kokią atsakomybę. Visgi tuo stebėtis neverta, nes pastaroji įstaiga istoriją veikiau interpretuoja, nei realiai atvaizduoja. Trumpai tariant, galima įtarti, jog kai kurie mūsų šalies muziejai dar nėra išaugę iš „uabo“ principo, kuomet keistis nėra nei noro, nei reikalo, o į bet kokią argumentuotą kritiką vengiama net įsiklausyti.

Kitas svarbus veiksnys – laikinų parodų populiarinimas viešumoje. Žinoma, čia geriausiai savo darbą atlieka LDM ir LNM, nes kaskart pristačius parodą lankytojas gali įsigyti lankstinukų, o retais atvejais ir literatūros. Tuo tarpu M. K. Čiurlionio dailės muziejus arba M. Žilinsko dailės galerija šioje sferoje stipriai atsilieka. Neseniai M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikusioje parodoje apie tapytoją Kazimierą Stabrauską (1869–1929) pasigesta elementarios informacijos tiek apie parodą, tiek apie kūrėją, o tai rodo muziejaus administracijos neprofesionalumą. Be kita ko, parodos pastaruosiuose muziejuose dažnai varijuoja išimtinai moderno tematika, o 2015 m. Europos muziejų naktį M. Žilinsko dailės galerija, didžiam lankytojų liūdesiui, apskritai neveikė; be to, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengti užsiėmimai nepateisino savo kultūrinio vardo. Kaip pavyzdį čia galima pateikti Paryžiaus Orsė muziejų (Musée d’Orsay), kuris savo išradingumu stebina ne tik pristatydamas parodas, bet ir ruošdamasis Europos muziejų nakčiai – pernai lankytojams siūlyta XIXXX a. prad. nebylių filmų peržiūra centrinėje muziejaus salėje12. Taigi tenka konstatuoti, jog Lietuvos muziejams tiesiog trūksta originalumo ir fantazijos išnaudoti savo saugyklose tūnantį gėrį.  

Kita vertus, vaikydamiesi išskirtinumo didieji Europos muziejai neretai persistengia ir nukrypsta iki ažiotažo. Pasak prancūzų žiniasklaidos, pasaulyje yra keletas muziejų, draudžiančių lankytojams piešti eskizus arba užsirašinėti pastabas. Bemaž daugiausiai tokių draudimų priskaičiuojama Belgijoje. Briuselio musée Fin de siècle draudžia turistams eskizuoti, tačiau leidžia fotografuoti eksponatus. O kituose Belgijos sostinės muziejuose iškabinti lankytojų elgesio reglamentai13. Tokį griežtą belgų požiūrį į meno sklaidą liudija prancūzakalbiame šalies dienraštyje La Dernière Heure 2015 m. balandžio 18 d. išspausdintas straipsnis šokiruojančiu pavadinimu „Suimtas ir įkalintas už Van Gogo eskizą“. Jame teigiama, kad prancūzų architektui aplankius 2015 m. Europos kultūros sostine paskelbtame Monso mieste esantį Meno muziejų ir ėmus, kaip paprastai, savo užrašų knygelėje piešti eskizą, įstaigos administracija po vieno iš perspėjimų lankytojui nepaklusus iškvietė policiją ir surakintą antrankiais išvedė lauk14. Tiek Prancūzijos, tiek Belgijos žiniasklaidoje įvykis susilaukė nemažai apkalbų, todėl netrukus į tai sureagavo paties muziejaus administracija, savo socialiniame tinklalapyje paskelbusi ne itin detalų atsaką, kaltindama nukentėjusįjį melu (neva jo prašyta atsitraukti nuo paveikslo, kad netrukdytų praeiviams bei saugumo sumetimais)15. Įdomu, jog iš karto po šio pareiškimo pasipylė nepatenkintų lankytojų žinutės, kuriose peiktos keistos muziejaus taisyklės. Vienaip ar kitaip, įvykis pasėjo ilgą ir painią diskusiją, atvedusią net iki miesto valdžios organų, tačiau galutinis rezultatas taip ir liko neaiškus.

Daugelis muziejų Prancūzijoje leidžia eskizuoti tik sausu pieštuku, neužstojant paveikslo ar skulptūros kitiems lankytojams, šitai taikoma ne tik nuolatinėms, bet ir laikinoms ekspozicijoms. Priešingai elgiasi Orsė muziejus. Vienas lankytojų teigė: Kartą apsilankęs nuostabioje Edgaro Dega parodoje, išvydau solidžią damą išsiėmus mažytę užrašų knygelę ir ėmus eskizuoti. Apsauginis bematant timptelėjęs ją už rūbų užkirto tam kelią16. Po šios žiniasklaidoje pasirodžiusios replikos muziejus taip pat išplatino socialinėje paskyroje žinią, esą eskizuoti, netrukdant lankytojams, galima. Vis dėlto profesionaliems kopijuotojams reikalingas specialus muziejų administracijos leidimas. Natūralu, muziejus nuo XVIII a. pab. garsėja kaip įkvėpimo ir studijų vieta, todėl, žvelgiant į prancūzų tapytojo Huberto Roberto (Hubert Robert, 1733–1808) darbus, aiškiai matoma, kokį svarbų vaidmenį ši naujai užgimusi institucija atliko, tobulindama jaunuosius Prancūzijos menininkus.

Visiškai priešingai yra anglakalbėse šalyse. Didžiosios Britanijos pagrindiniai muziejai, anot prancūzų žiniasklaidos, asmeniškai skatina eskizuoti savo eksponatus ir netgi siūlo konsultacijas dailės mėgėjams. Metropolitene ir Modernaus meno muziejuje (MOMA) eskizuoti taip pat nėra draudžiama, tačiau, esant dideliam lankytojų srautui, administracija pasilieka sau teisę neleisti piešti, kad nebūtų pažeistos saugumo taisyklės. Žano Polio Geti muziejus (J. Paul Getty Museum) Los Andžele eskizavimui pritaiko edukacinį aspektą, tad bet kas norintis gali užsirašyti į muziejaus piešimo kursus. Ne mažiau geranoriški yra Karališkasis Ontario muziejus (Musée Royal de l'Ontario) bei Monrealio dailės muziejus (Musée des beaux-arts de Montréal) Kanadoje. O Kopenhagos Ny Carlsberg Glyptotek muziejuje jūs prie įėjimo paprašę netgi gausite lentelę pasidėti eskizuojamus piešinius. Tačiau Vatikano muziejuje (Musei Vaticani) kreiptis į administraciją būtina net dėl paprasčiausio ekspozicijoje atlikto piešinėlio17.

Atsitinka ir taip, kad muziejus tampa istorinės tiesos „klastotoju“, kaip neseniai įvyko Amsterdamo valstybiniame muziejuje. Čia jau kuris laikas iš 220 tūkst. eksponuojamų paveikslų pavadinimų šalinami tokie žodžiai, kaip „negras“ ir „mahometonas“, vietoj kurių naudojamos neutralesnės sąvokos. Šį „Kolonijinės terminologijos nustatymo“ (Adjustment of Colonial Terminology) projektą organizavo 12 Valstybinio muziejaus istorijos departamento kuratorių18. Anot Valstybinio muziejaus kuratorės Evelinos Sint Nikolaas (Eveline Sint Nicolaas), labai svarbu pateikti ekspozicijos kūrinių aprašus kuo neutralesniu būdu, t. y. naudojant šiuolaikinę kalbos formą bei „neutralią perspektyvą“. Ji teigė: Mes daugiau nebenorime naudoti terminų, atspindinčių eurocentristinį žvilgsnį į žmones ar istorinius įvykius, arba kurie yra vertinami kaip diskriminacija rasiniu pagrindu bei kilę iš kolonijų laikotarpio19. Taip, pavyzdžiui, Simono Mario (Simon Maris, 1873–1935) paveikslas „Jauna negrė“ (1895–1922) buvo pervadintas į „Mergaitė, laikanti vėduoklę“.

Originalių pavadinimų pokyčiai paskatino aštrią opozicijos kritiką, nes visuomenėje atsirado manančių, jog taip vykdomas istorinio revizionizmo pavyzdys, cenzūra ir pernelyg toli nuėjęs politinis korektiškumas. Kai kurie olandai tvirtina, kad šitaip stengiamasi nuslėpti istorinę tiesą. Prie šių balsų prisideda ir britų Tate galerijos direktorius Nikolas Serota (Nicholas Serota, g. 1946), teigdamas, jog tokiai drastiškai meno kūrinių cenzūrai jo galerija niekada nepritars20. Nepaisant to, Amsterdamo valstybinis muziejus savo projekto neatsisako ir kritikus kaltina nesuprantant idėjos reikšmės.

Atsiradus išmaniosioms technologijoms, muziejai neliko nuošalyje. Vis dažniau tenka matyti nusisukusius nuo meno kūrinių lankytojus, besistengiančius įsiamžinti šalia jų asmenukėse. Anot amerikiečių meno kritiko Džeisono Farado (Jason Farado), tarp populiariausių MOMA esančių paveikslų, priešais kuriuos padaroma daugiausiai asmenukių, garsėja Vincento van Gogo „Žvaigždėta naktis“ ir Klodo Monė „Vandens lelijos“21. Fotografija taip smarkiai užvaldė muziejus, jog netgi ten, kur ji yra draudžiama, pvz., Frick kolekcijos muziejuje (Frick Collection), Niujorke, tenka matyti prižiūrėtojus daugiau laiko praleidžiančius ne sergint meno kūrinius, o tramdant fotografuojančius turistus. Tuo tarpu kai kurie Vokietijos muziejai fotografuoti norinčių lankytojų reikalauja pay extra mokesčio (šitaip elgiasi ir daugelis Latvijos muziejų), todėl neretai sukelia abipusę konfrontaciją. Visgi jei šiandien atsistosite priešais „Moną Lizą“ Luvre ar „Žvaigždėtą naktį“ MOMA, be jokios abejonės išvysite daugybę lankytojų, stovinčių nugara į paveikslus ir susikaupusiai stebinčius save planšečių ar išmaniųjų telefonų ekranuose. Pasak fotografijos teises ginančios Corbis Corporation, lankytojams tapo normalu įamžinti save įvairiose muziejaus patalpose, įskaitant, vestibiulyje, tualete ar netgi priešais fasadą22.

Akibrokštas, tačiau Lietuvos muziejuose asmenukes darančius asmenis išvysite retokai, nebent „Muziejų asmenukių dieną“, nes mūsų meno įstaigos fotografijos „nemėgsta“, pvz., fotografuoti draudžiama Vytauto Didžiojo karo muziejuje, M. Žilinsko dailės galerijoje, o kai kurie kiti muziejai apie tai savo tinklalapiuose neskelbia apskritai. Tuo būdu muziejus lankytojus atstumia ir iš dalies siaurina savo populiarumo ribas. Viena priežasčių, kodėl muziejuose fotografavimas draudžiamas, yra ta, kaip mes vis dar įsivaizduojame muziejų – teisingai ar klaidingai – kaip erudicijos ir savęs tobulinimo erdvę. Bet taip buvo ne visada; ankstyvieji Wunderkammer ar „įdomybių kabinetai“ buvo labiau grožio (ir turto) atvaizdavimo, nei edukacinės vietos. Tik XIX a. muziejus įgijo moralinio tobulėjimo reikšmę, <...> kuomet naujai įkurti britų muziejai buvo skirti ne tik demonstruoti meno ir mokslo įdomybes, bet ir kultūrinti darbininkų klasę. O mūsų laikų muziejai vis dar išlaikę drausminę charakteristiką: neliesk! Per garsiai nekalbėk! Nevažinėk riedlente ant Gugenhaimo rampos!23

Taigi šiandieniai asmenukių darymai yra tam tikra prasme susiję su XIX a. Europos muziejų ideologija, kurioje ypač siekta pateikti save, t. y. demonstruoti save greta meno kūrinių, tarsi daiktą, kuriuo būtų galima grožėtis nemažiau nei paveikslu ar skulptūra. Galbūt todėl XIX–XX a. prancūzai eidami į Luvrą pasipuošdavo, nes ten besilankantys žurnalistai vėliau paskalų žurnaluose aptardavo naujausias madų tendencijas. Šiandien yra daug sunkiau pripažinti, kad žmonės regi meną tarsi savo asmenukių foną ir tam pritraukia naujus menininkus. Geriausias įrodymas – šiuolaikinio meno atstovės amerikietės Karos Volker (Kara Walker, g. 1969) sukurtas 75 pėdų ilgio nuogos moters sfinksas, eksponuotas Domino cukraus fabrike praėjusią vasarą. Labai greitai pastarasis darbas tapo tūkstančių asmenukių auka. Tai išvydusi autorė nepastebėta vaikščiojo po minią, filmuodama besifotografuojančius lankytojus savo naujam 28 minučių vaizdo filmui „Publika“, kuris pristatytas Sikkema Jenkins & Co24.

Baigiant galima tarti, jog muziejus išgyveno ne tik ilgą istorinį kelią, bet tuo pačiu subrandino pačią visuomenę, kuri iš pasyvaus stebėtojo tapo ekspozicijos dalimi.

________________

1 Wharton E., Nekaltybės amžius, Vilnius, 2007, 343 p.

2 Alpach N., Peinture fraîche au musée du Louvre: Acte II [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://unpointculture.com/2015/08/05/peinture-fraiche-au-musee-du-louvre-acte-ii/.

3Ibid., Alpach N., Peinture fraîche au musée du Louvre : Acte II

4Lanchester J., Agony to ecstasy [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.intelligentlifemagazine.com/culture/authors-on-museums/agony-to-ecstasy.

5 Fleckner U., Masters of French Art. Jean - Auguste - Dominique Ingres, Cambride, 2007, 36 p. 

6 Morton P. A., Hybrid Modernities: Representation and Architecture at 1931 International Colonial Exposition in Paris. Cambridge, 2000.

7Zikakou I., Chicago Subway Turned into Trojan Horse by Field Museum for ‘The Greeks’ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://usa.greekreporter.com/2015/12/08/us-train-station-turned-into-trojan-horse-by-field-museum/.

8Cultured flashmob recreates Rembrandt's 'The Night Watch' [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

http://www.telegraph.co.uk/culture/culturevideo/artvideo/9969256/Cultured-flashmob-recreates-Rembrandts-The-Night-Watch.html.

9Ibid., Cultured flashmob recreates Rembrandt's 'The Night Watch’….. 

10Re:mbrandt. All his paintings (ekspozicijos lankstinukas).

11 Bružas A., Pavasariniai pusryčiai ant žolės: žymiausių modernistų grafika Kaune [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.ekspertai.eu/pavasariniai-pusryciai-ant-zoleszymiausiu-modernistu-grafika-kaune/.

12Orsay fête le cinéma! [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.musee-orsay.fr/fr/evenements/autres-manifestations/presentation-generale/article/nuit-des-musees-43032.html?tx_ttnews%5BbackPid%5D=215&cHash=1e1c085c0c.

13 Hasquenoph B., Ces musées belges qui interdisent croquis et notes [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.louvrepourtous.fr/Ces-musees-belges-qui-interdisent,788.html. 

14Ibid., Hasquenoph B., Ces musées belges qui interdisent croquis et notes.......

15Ibid., Hasquenoph B., Ces musées belges qui interdisent croquis et notes.......

16Ibid., Hasquenoph B., Ces musées belges qui interdisent croquis et notes.......

17Ibid., Hasquenoph B., Ces musées belges qui interdisent croquis et notes.......

18 Dunne C., Why Rijksmuseum is removing bigoted terms its artworks‘ titles [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/263180/why-the-rijksmuseum-is-removing-bigoted-terms-from-its-artworks-titles/.

19Ibid., Dunne C., Why Rijksmuseum is removing bigoted terms its artworks‘ titles....

20Ibid., Dunne C., Why Rijksmuseum is removing bigoted terms its artworks‘ titles....

21 Farado J., The scourge of the selfie [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bbc.com/culture/story/20150121-the-scourge-of-the-selfie. 

22Ibid., Farado J., The scourge of the selfie...

23Ibid., Farado J., The scourge of the selfie...

24 Corbett R., Kara Walker Secretly Filmed You Taking Selfies in Front of Her Sphinx [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.vulture.com/2014/11/kara-walker-filmed-you-in-front-of-her-sphinx.html#.

 

Taip pat skaitykite: Muziejus: sakrali ar destruktyvi erdvė? (I dalis)


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*