Kūrybos ir gyvenimo šventė 0
Kas apibūdina vienos ar kitos epochos meną? Stilius, vieta, laikmetis? Kas suteikia kūriniui fizinį pavidalą, kas brėžia tą unikalų kontūrą, kurio jau nebebus įmanoma pakartoti ateityje? Dailininkas? Deja, ne. Meno stiliai, judėjimai ir kryptys yra daugiau negu bendraminčių dailininkų veikla. Tai – idėja, visa apimanti vizija. Vilties, grožio, harmonijos siekis. Arba, priešingai – nusivylimas, abejonės, skausmas. Tai ypatinga dvasia, paliečianti visus kartu ir kiekvieną asmeniškai, tam tikra būsena, neduodanti žmogui ramybės, nuolatos skatinanti ieškoti kažko daugiau. Galiausiai ši nuojauta amžiams įsikūnija meno kūriniuose ir jaudina jau kitų žmonių širdis. Vilniaus paveikslų galerijos paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ kviečia pasinerti į tikrai magišką laikmetį.
Įdomu, kokį Levą Bakstą bei jo amžininkus matytume šiandien, jeigu ne 1898 m. Sankt Peterburge susibūrusi „Meno pasaulio“ grupuotė. Aleksandro Benua ir Sergėjaus Diagilevo įkurta draugija vienijo labai skirtingas asmenybes, siekiančias kūrybinės laisvės, besąlygiško individualumo, unikalios, rafinuotos estetikos. Draugijos nariai norėjo atsiplėšti nuo šaltų, sustabarėjusių akademistinės dailės kanonų ir įnešti naujo, gaivaus vėjo gūsį į Rusijos meninį gyvenimą. Draugija žavėjosi tuometiniu art nouveau stiliumi, Europos avangardo daile, studijavo ir rokoko bei romantizmo kūrinius. Plėsdami savo bendraminčių ratą, leisdami periodinį žurnalą ir rengdami modernaus meno parodas, draugijos nariai stipriai prisidėjo ne tik prie Rusijos, bet ir visos Europoje dailės modernėjimo. „Meno pasaulis“ buvo jėga, pažadinusi daugelį ambicingų kūrėjų, uždegusi besąlygiško individualumo, unikalumo siekį. Nors ir labai trumpai bei fragmentiškai, tačiau paroda išties atskleidžia ypatingą kūrybos bei gyvenimo atmosferą, kuri atsispindi „Meno pasaulio“ narių ir jiems giminingų dailininkų darbuose.
L. Bakstas prikaustė visos Europos dėmesį su S. Diagilevo vadovaujama baleto trupe „Rusų sezonai“. L. Baksto sukurti kostiumai ir scenos pastatymai pasižymėjo iki tol dar neregėtais egzotiškais, orientalistiniais motyvais, kuriuose pagrindine išraiškos priemone tapo intensyvi, švytinti spalva, puikiai deranti su elegantiška, plazdančia linija. Vien tik į dailininko kostiumų eskizus, atliktus pieštukais, guašu, akvarele ar kitomis technikomis ant popieriaus, buvo pradėta žiūrėti kaip į savarankiškus meno kūrinius. Žinoma, Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojama tik maža dalis L. Baksto kostiumų eskizų, tačiau juose puikiai atsiskleidžia dailininko talentas ir sugebėjimas pavergti žiūrovo dėmesį. Pavyzdžiui, Ugnies paukštės kostiumas, sukurtas Igorio Stravinskio baletui, tiesiog spinduliuoja karščiu, pakilia, šventiška nuotaika, tam tikra išorine ir vidine gausa. Šis ir kiti menininko darbai tiesiog užburia žiūrovą savo pakilia nuotaika. Lyg menininkas kurtų ne dizainą, ne paruošiamąjį piešinį kostiumui, gyvą personažą, turintį savo kūną ir sielą, atliekantį savo vaidmenį pačiame spektaklio įkarštyje.
Nemažiau patraukli yra parodoje eksponuojama L. Baksto bei jo amžininkų tapyba ir grafika. Nuostabu tai, kad šalia gyvybingų, jaunatviškai optimistinių kūrinių puikiai dera kur kas subtilesnės nuotaikos paveikslai, persmelkti poetiškų, melancholiškų intonacijų. L. Baksto portretuose jaučiamas gilus, supratingas žvilgsnis, perteikiama portretuojamojo psichologija, ypatinga dvasinė būsena. Lyrišką vidinį pasaulį puikiai atspindi I. Levitano, F. A. Maliavino portretai. Įsimintinas yra ir kito garsaus dailininko Kuzmos Petrovo-Vodkino žmonos portretas. Paprastu, šiek tiek stilizuotu piešiniu ir rafinuotu spalviniu sprendimu dailininkas sugebėjo perteikti švelnios melancholijos, prisirišimo, šilumos jausmą. O Nikolajus Rerichas savo tapybos kūrinyje „Peizažas su koplyčia“ svajingomis akimis žvelgia į tolimą grožio kampelį, ieško nepaliesto ir nesugadinto pasaulio. Svarbu paminėti, kad nė vienas kūrinys nedvelkia pesimizmu ar nusivylimu. Net ir liūdesio ar melancholijos akimirkoje dailininkai sugeba įžvelgti savitą grožį, sugeba palikti rusenančią vilties ugnelę.
Parodoje galime išvysti ir „Meno pasauliui“ priklausiusio Lietuvos dailininko Mstislavo Dobužinskio bei Vilniuje ilgą laiką gyvenusio Ferdinando Ruščico darbus. Taip pat eksponuojamos kelios M. K. Čiurlionio, kurio talentą ypač vertino „Meno pasaulio“ grupuotė, pastelės. Akivaizdu, kad platus dailininkų pasirinkimas nulemia ir parodos stilistinę įvairovę. Nepaisant to, ekspozicijoje neįtikėtinai darniai sugyvena labai skirtingų raiškų kūriniai. Galbūt juos vienija begalinis tikėjimas amžinosiomis žmonijos vertybėmis, tikėjimas meno ir kūrybos galia. Galiausiai belieka trumpam užmiršti dailės istorijos kontekstus ir tiesiog mėgautis kūryba – semtis iš jos vilties ir įkvėpimo bei niekada neišblėstančio optimizmo.
Paroda veikia iki birželio 26 d.
