Jūratės Stauskaitės paroda: estetiniai gyvenimo punktyrai 3
Jūratė Stauskaitė savo parodos „Esu“, eksponuojamos Kauno paveikslų galerijoje, anotacijoje teigia: „Bandau sudėlioti gyvenimą tvarkingais punktyrais, bet išeina nelygus banguotas kelias, jau pasisukęs saulėlydin. Keleivis tas pats, kelias rodos nujaučiamas, bet vis dar nepažįstamas. Tuo ir džiaugiuosi – stebėdama ir stebėdamasi... Taip priartėju prie savęs, neišmokusi meluoti, vis dar tikėdama tiesomis, tegul ir savo.“
Tai tikras menininkės kūrybos ideologijos išpažinimas, apjungiantis ir pirmines Apšvietos epochos taisykles, ir romantizmo atšvaitus, tą matome ir parodoje. J. Stauskaitė jau suskaičiavo 70 savo rengtų parodų, turi nemažą patirtį pedagogikos srityje, nuo 1994 metų yra įkūrusi vaikų dailės studiją. Autorės minčių iš keleto interviu apie mokymą ir meną galima pasiklausyti ir ekspozicijoje (pvz.: Interviu apie kūrybą ir gyvenimą. LRT laida „Kultūra“, 2007. Trukmė 45 min.). Jos pasakojime, kodėl menininkui turėtų būti svarbu forma, juntame ne tik grafikos srities įtvirtinimą (kai svarbiausia, kitaip nei tapyboje, yra forma, piešinys ar linija), o kai ką daugiau. Dailininkei rūpi (sąmoningai ar ne) Apšvietos tezės ir I. Kanto mintis iš estetikos srities: kodėl forma yra tokia ypatinga, reikalaujanti išskirtinio dėmesio?
Atsakymų yra daug, o mūsų temai artimiausias Hanso-Georgo Gadamerio atsakas: „Žiūrėdamas į ją [formą], turi ją brėžti, turi ją aktyviai konstruoti, kaip reikalauja bet kuri kompozicija – ne tik piešinys, bet ir muzikinė kompozicija, ir spektaklis, ir tekstas. Tai nuolatinė sąveika. Akivaizdu, kad būtent kūrinio tapatybė mus įtraukia į šią sąveiką, kuri anaiptol nėra atsitiktinė – ji valdoma ir visos jos galimybės įspraudžiamos į tam tikrą schemą“ (Iš: Hans-Georg Gadamer „Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė“, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 38). Vėliau dar H. G. Gadameris apibendrins, kad tokiam žiūrėjimui reikalinga dvasinė ir refleksinė pastanga.
Ir J. Stauskaitė laikosi šios minties, kad būtent formos analizė priverčia žiūrovą įsigilinti, o menininką ilgėliau kūrybiškai padirbėti. Menininkė perfrazuoja J. W. Gėtės, kito Apšvietos epochos mąstytojo ir menininko, sampratą apie tai, kas yra menas, pasakodama mokiniams konkrečias istorijas: „Jeigu šuniuką nupiešime gražiai, su uodega, viskuo, ką matome, t. y. nukopijuosime, tai pasaulyje tiesiog atsiras vienu šuniuku daugiau ir tiek. Bet tai nebus meno kūrinys.“ Meno kūriniui reikia daug daugiau nei gamtos kopijavimo, ir, šiuo atveju, visų dėmesys krypsta į formos panaudojimo fantazijas.
Parodoje dailininkė virtuoziškai parodo, ką galima padaryti su forma, kontūru, pavidalu, kaip jį galima beveik nenutrinamai įrėžti ar, atvirkščiai, paskleisti mostu tarsi dūmą, miglą ant popieriaus (ekspozicijoje pristatoma gausybė skirtingų technikų: ofortas, autocinkografija, pieštukas, tušo liejimas, mišrios technikos ir kt.).
Menininkė savaip pritaiko ir visą Kauno paveikslų galerijos pagrindinę salę, kuri turi daug kampų, užėjimų ir tiesių linijų. Visos šios skirtingos erdvės ir kampai panaudojami autorės „gyvenimo punktyrams“ išdėstyti, t. y. įvairių laikotarpių kūriniai eksponuojami skirtingai.
Vieni ankstyvųjų jos ofortų ciklų, pvz., „Spalvos I–IV: Žalia. Geltona. Žydra. Raudona“ (1974 m.) arba iliustracijos H. K. Anderseno pasakai „Undinėlė“ (1971 m.) yra sukabinti žemiau žiūrovo akių lygio, juos apžiūrėti reikia lenktis ar net kūprintis. O technika ir ofortų turinys reikalauja prie kūrinių užsibūti ilgėliau, pažvelgti atidžiau – tiek daug detalių, junginių, smulkių išdėliojimų, tai iliustratyvūs darbai, kurie dažniausiai sutinkami prie teksto, taigi ir skaityti juos reikia kaip tekstą, vos ne prisėdus. Todėl neįprastas, nepatogus šių iliustracijų išdėstymas leidžia galvoti apie žaidybines autorės užmačias: žiūrovui turėtų būti sunkiau pamatyti grafikės kūrybos pradžią, nei tai, kuo ji užsiima dabar. Ir tikrai šio amžiaus kūriniai, t. y. dabartinai, paskutiniųjų metų, reprezentuojami kitaip.
Štai, pavyzdžiui, piešiniams (pieštuku arba tušu atliktos kompozicijos) šioje ekspozicijoje skirta klasikinė vieta ir statusas – jie įrėminti ir sukabinti horizontalia linija, kuria sekti turėtų būti įdomu vien dėl vienintelės besikeičiančios žmogaus figūros. Ji mainosi kaskart kitaip: viename popieriaus lakšte virsta ištiktuku, kitame – klaustuku ar šauktuku. Sunku greitai „pereiti“ šia ilga piešinių seka, ji – kaip per prarają ištemptas lynas. Mus lydi įtampa, staigus judesys ir nuolatinis figūros ekspresyvus apsisprendimas arba–arba, be jokio daugtaškio ar pasiilsėjimo.
Dramatiškai ekspresijai autorė naudoja ir raudoną spalvą, ir akliną juodą. Tai atsispindi ne tik grafikos kūriniuose, bet ir erdvėje: sukonstruojamos juodos pertvaros, keli sienos fragmentai uždažomi raudonai. Kitur, atvirkščiai, įtampa remiasi tik nežmoniškais dydžiais, o salės kampai suapvalinami išvyniojant per kelias sienas didžiulį popieriaus ritinį, ant kurio vėl viena kitą seka tušu išlietos figūros.
Matyti, kad kiekvienam ciklui ar kūrybos etapui numatydama kitokį reprezentavimą, J. Stauskaitė galvojo apie konceptualų savo ekspozicijos modelį, „apmąstydama sudėtingą ir prieštaringą žmogaus – moters – gyvenimo kelią – nuo patiklaus jaunystės naivumo per meditacijų tylą ir skrydžio ilgesį iki maištaujančios realybės ir brandos“ (iš parodos anotacijos). Ši koncepcija kupina mitologijos, dažniausi motyvai – paukštis, medis – personifikuojami (jeigu ir ne tiesiogiai, tai šį veiksmą norisi atlikti mintyse) arba gretinami su moters figūra. Apskritai, žmogaus kontūras kartais gali iškilti iš siūlo plonumo vinguriuojančios linijos („Siena“, 1982 m., ofortas) arba susmegti į sunkų akmens luitą („Bandymas kristi“, 1984 m., ofortas, mišri technika), ar pakilti kaip švelnus lengvas debesėlis („Baltas paukštis meta juodą plunksną“, 1983, ofortas).
Personifikuotas pasaulis – autorės gyvenimo kelias – apgyvendintas kuo įvairiausiomis linijomis ir formomis, o menininkė dar kartais specialiai užsiima mimikrijos eksperimentais ir žiūrovą įpina į savo minčių labirintus. Jis (žiūrovas) priverstas galvoti, ką vaizduoja ta ar kita dėmė, tampriai susuktas plataus teptuko sūkurys ar blyški, bet besiplečianti linija.
Būdama romantizmui ištikimų nuostatų nešėja, kupina lyrikos leitmotyvų, autorė visad siekia atskleisti grožį, todėl ieško harmoningos pusiausvyros, o ne tuoj sprogsiančio gausybės rago. Tokiu būdu atsiveria ir kita koncepcijos pusė – balto lapo poezija: autorė šalia gausos ir tirštumos dažnai palieka didžiulius balto fono plotus, kurie yra tokie pat iškalbingi. Jie – lyg užtvankos besiskleidžiančiai įvairovei, apsprendžiantys, kada reikia sustoti.
Jūratės Stauskaitės paroda „Esu“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki gegužės 7 d.
Deivio Slavinsko nuotr.