Gyvenimo koliažas dailininkės Gražinos Didelytės dienoraštyje 4
Dienoraščių būna visokių: buitiškų, filosofiškų, meniškų, dokumentiškai datuotų... Sakoma, kad jie rašomi sau. Ne visada. Ne visi. Iškilių žmonių dienoraščiai tampa vieši; juose ieškoma asmenybės bruožų paliudijimo, kūrybos ištakų, interpretacijos galimybių, o neretai – pikantiškų detalių, liudijančių žmogiškas silpnybes.
Dailininkės, grafikės, pasaulyje žinomos ekslibrisų kūrėjos Gražinos Didelytės (gimė 1938 m. Kaune, mirė 2007 m. Vilniuje) paskutinių gyvenimo metų (2005–2007 m.) dienoraštis nėra nei filosofiškas įprastine prasme, nei grožinis. Pikantiškų nuotykių ieškotojai jame taip pat neras nieko įdomaus. Iš pirmo žvilgsnio jis labiau primena spalvotą vaikišką knygelę – toks jis linksmas, žaismingas, pilnas spalvotų piešinukų, priklijuotų etikečių, pašto ženklų, iškarpų iš laikraščių, nuotraukų, pačios sukurtų miniatiūrų trupinėlių. G. Didelytę prisimenančiųjų liudijimu, dailininkė visą gyvenimą išlaikė vaikišką žaismingumą, smalsumą, gebėjimą džiaugtis smulkmenomis. Štai 2006 m. spalio 13 d. įrašas: „Vienaragis, tūnojęs giliai lentynoje knygynėlyje „Pelėda“, atšuoliavo pas mane. Pasijutau visai vaiku, kuris kažko labai nori (panašiai buvo, kai užsinorėjau knygelės apie troliukus Norvegijoje). Matyt, gerai, kad mumyse dar tūno ta vaikiška siela, – taip pasakytų A. Katkus.“
Kitoje vietoje ji pasakoja, kaip apklosto žiemai augalėlius savo Laumės darže. Ten dailininkė buvo prisodinusi įvairių gėlių, žolynų, buvo juos aptvėrusi šakelėmis, pagaliukais, užželdinusi apyniais. 2006 m. lapkričio 7 d. dailininkė rašo: „Vėl darau užtvaras prie Skroblaus, kad bebrai neprieitų prie manojo raisto. Iškilo grėsmė blindei, berželiams, eglaitėms...“ O lapkričio 11-oji pavadinta „Bebrų diena“. „Alksniukai (bebrų apgraužti) atrodė lyg degančios žvakelės. (...) Vieną beržą, kuris buvo mažiau apgraužtas, pabandžiau gydyti, užtepiau sodo tepalu ir apibintavau.“ Į savotiškus žaidimus įsitraukia ir žmonės, su kuriais bendrauja menininkė. Bičiulis Vygandas Čaplikas, rūpinęsis dailininke, padėjęs įsikurti sodyboje Rudnelėje, įrengti galeriją „Andeinė“ (šaltinėlių deivės vardas), įteikdamas galerijos raktą sako: „Perkūnas šį raktą visą naktį kalė, kad būtų stiprus, atplukdė jį su žuvele-laiveliu, ąžuolo lapelis jį tegul globoja ir saugo.“ Tada įmerkė raktą į taurę su šaltinio – Skroblaus – vandenėliu ir man padavė. Atsirakinau...“ (2005 m. rugpjūčio 19 d.). Prie įrašo – žaismingas piešinukas.
Tačiau šalia valiūkiško vaikiško žaismingumo dienoraštyje atsiskleidžia nepaprastas dailininkės jautrumas viskam, kas gyva: sužeistam medeliui, priklydusiam katinėliui, kurį priglaudė, gydė, o vėliau labai prie jo prisirišo; išvažiuodama į Vilnių, gabendavosi jį specialiame narvelyje. Skaitydama menininkės dienoraštį, jaučiau besąlygišką jos atjautą silpnesniam, skriaudžiamam. 2006 m. spalio 10 d. įraše randame: „O vakare žiūrėjau per televizorių filmą „Daktarė Kvin“ ir byrėjo ašarėlės... Kokie gražūs vardai indėnų genties: „Šokantis debesis“, „Sniego paukštė“, „Gyvenantis viltimi“, „Bėdos aplenktasis“... Ir koks didelis jų ryžtas išlikti, kalbėti su mirusiaisiais, kurių dvasios gyvena šalia, saugoti papročius. Deja, žiaurumas, baltųjų noras juos sunaikinti – nenumaldomas.“
Tačiau G. Didelytės dienoraštyje niekur nerasime savigailos, dejonių dėl silpnos sveikatos. Net jei ir šmėkšteli mintis apie Išėjimą – mirtį, ji išreiškiama labai santūriai. Jei nežinotume dailininkės biografijos, sunkiai atsektume atsisveikinimo su šiuo pasauliu gestą, tokį pat švelnų, kaip vėlyvių violetas... Tai atsispindi atsisveikinime su jūra (bičiulio V. Čapliko dovana gimtadienio proga – G. Didelytė gimusi spalio 2 d.). 2006 m. rugsėjo 30–spalio 4 d. įraše dailininkė pasakoja apie susitikimą su bibliofilu Gintautu Černecku Plungėje: „Prisiminėm istoriją, kai dar Atgimimo laikais, pirmą kartą keliant Plungėje lietuvišką vėliavą, padovanojau jam triptiką „Atminties šulinys“, „Atminties vartai“, „Atminties lieptas“.“ Kitą dieną G. Dilytė ir V. Čaplikas pasiekė Palangą, apsigyveno Kūrybos namuose, vakare patraukė prie jūros. „Artėdama prie jūros labai jaudinausi, – rašo dailininkė, – paprašiau Vygando, kad vestų mane užsimerkusią. Pagaliau išvydom skaidria šviesa nutviekstą jūrą. Stebuklas įvyko! Jūrą dar kartą pamačiau Vygando užsispyrimo dėka. Netikėjau, kad kada nors ją dar išvysiu...“ O po pietų knygyne ji nusiperka „Graikų ir romėnų mitologiją“ – smalsumas išstumia melancholiją.
G. Didelytės iššūkis gyvenimui: jį reikia gerti tarsi gerą vyną, po gurkšnelį, paskanaujant ir iki paskutinio lašo... Ne veltui pradėdama 2005-uosius vaizduoja juos lyg sklidiną ąsotį tyro vandens, nenutrūkstamai liejamo į amžinybės upę, kuri sudaro uždarą ratą. Daug pasakantis Laiko, Gyvenimo įvaizdis...
Dienoraštį dailininkė rašė iki pat savo paskutinio gyvenimo vakaro. 2007-ųjų išvakarėse savo bute Vilniuje ji rašė: „Laukiu Naujųjų už... uždengtų užuolaidų. O už jų – visas gyvenimas... Vieni kažkur važiuoja, kiti puošiasi, skubės į koncertus, teatrus, vakarėlius. Kažkada aš taip jausdavau tą KAŽKO artėjimą, piešdavau įprasmindama viską, ką tuo metu matydavau, kas supdavo mane. Daug metų būdavau su Vygandu Rudnelėje, pasirinkdavome vis kitą vietą – prie ąžuolo, prie šaltinių, prie Skroblaus. Šiais metais jis TEN vienas. Bet taip ir turi būti, likimas taip lėmė.“ Tuo metu dailininkė buvo susilaužiusi ranką. Likimo ženklas – Naujuosius sutiko viena, ir skaudi nuojauta, kad Naujųjų daugiau nebebus. Naujųjų metų dieną ją aplankys ištikimas draugas Vladas Vitkauskas, pašmaikštaus apie Mąstytoją (taip vadino Rimanto Idziko sukurtą skulptūrėlę, vaizduojančią Kazį Borutą, pasirėmusį ranka galvą), išgers baltojo vyno taurę... Skambės telefonas, sveikins draugai, rašys žinutes. Netvirta ranka dar užrašyti Algimanto ir Genutės Černiauskų, Onutės Drobelienės, Onutės Grigaitės, Kazio Sajos šmaikščios, poetiškos, linkinčios žinutės –sveikinimai... Paskutinė užrašyta sausio 1 d. 19 val. 40 min. Minučių tikslumas – ką norima tuo pasakyti? Tai galima paaiškinti nebent ypatingu menininkės jautrumu, nuojauta. 2007-ųjų sausio 2 dienos rytą dailininkė G. Didelytė buvo rasta ramiai mieganti amžinuoju miegu...
Dienoraštyje galima atsekti, su kuo dailininkė bendravo paskutiniaisiais metais. Reikia pabrėžti, kad G. Didelytė žmones atsirinkdavo intuityviai. Pajutusi artimą sielą, prisileisdavo arčiau, formalioms draugystėms nešvaistė savo laiko ir energijos. Šiuo požiūriu turėjo labai tvirtą nusistatymą, beje, kaip ir kitais: pasaulėžiūros, vertybių, moralės. 2006 m. spalio 6 d. rašo, kad išvakarėse ją aplankęs Raulynaitis, pirmasis J. Basanavičiaus Ožkabaliuose gyventojas. „Jis labai šnekus, energingas ir mane truputį trikdė. Jo labai stiprus energetinis laukas, net paprašiau būti toliau nuo manęs. Gyvas sidabras.“ Paskutiniųjų metų dienoraštyje šiltai minimas kolekcininkas Domas Akstinas ir Snieguolė Akstinienė – dideli G. Didelytės kūrybos gerbėjai, ne vieną jos darbų parodą surengę jau ir po jos mirties. Dažnas ir mielas svečias būdavo Algimantas Katkus, su Vladu Vitkausku susirašinėjo šmaikščiomis, žaismingomis žinutėmis, abu buvo sukirtę rankas, kad rašys dienoraštį. Ištesėjo... Itin daug poetiškų SMS žinučių gauta iš Onutės Drobelienės. Tai – buvusi artimiausia draugė, giminiška siela, supratusi dailininkę, pirmoji atskubėdavusi į pagalbą. Tarp artimų bičiulių – dailininkas Stasys Eidrigevičius, kunigas Antanas Saulaitis, Albinas Kentra, sukūręs filmą apie G. Didelytę. Buvo artimi draugai su aktoriumi Laimonu Noreika, poetu Justinu Marcinkevičiumi, bičiuliavosi su dainininke Veronika Povilioniene. Gerbėjų ir nuoširdžių draugų turėjo ir užsienyje, ypač Italijoje ir Vokietijoje, kur ne kartą lankėsi su parodomis. Beje, kvietimai į parodas, konkursus ėjo visus metus ir po dailininkės mirties. Žinia apie Išėjimą dar nebuvo pasiekusi kai kurių kolekcininkų, parodų organizatorių.
Dienoraštyje dažniau fiksuotos atokvėpio nuo darbo minutės: kapstymasis Laumės darže, augalėlių apklostymas žiemos miegui. Dailininkė lengvai pasišaipo iš savęs, skaičiuodama savo daržo derlių: „2 burokai, 15 svogūnų...“ – suprasdama, kaip visa tai turėtų atrodyti praktiškiems žmonėms. Bent keliose vietose nupiešti vėlyvio – paskutinės rudens gėlės – gležni žiedeliai, švelniu violetu tarsi atsisveikinantys su šiltomis dienomis. Šis gležnumas, savotiškas elegantiškumas traukė dailininkę; jos miniatiūrose tai atsikartoja plastiškomis žmonių, ypač moterų, figūrėlėmis. Kita mėgstama gėlelė – snieguolė, vaizduojama suskaldžiusi ledą, pralaužusi sniego plutą. Ir čia pat, virš žiedelio, spindi žvaigždė... Miniatiūra įgauna gilesnę prasmę; tai ne tik silpnojo stiebimasis į dangų, tai ir visumos – žemės ir dangaus, kaip Vienio, pajautimas. Tuo metu dailininkė kūrė iliustracijas kosmologės Zinos Sviderskienės poezijos knygelei. Dienoraštyje užsimenama, kad buvo žiūrimos galaktikos, saulės, žvaigždžių nuotraukos – jos dailininkei paliko labai didelį įspūdį. Apskritai G. Didelytė domėjosi daug kuo: gamta (pažinojo daugybę gėlių ir žolynų, nupiešė visus Rudnelėje žiemojančius paukščius), kosmosu, kelionėmis, menu, pasaulio ir savo tautos istorija. Visa tai susipina ir jos kūryboje, kurios daugiasluoksniškumui suvokti reikia tam tikro kultūrinio išprusimo.
Dirbdama dailininkė dienoraščio nerašydavo. Liko užuominos: „Kūriau. 4 dienas dienoraščio nerašiau.“ „Vygandas išvažiavo. Prasidės kitas etapas. Jau imuosi braižyti estampus.“ Apie sumanymus, subrandintus beklaidžiojant po girią ar žaidžiant Laumės darže, nekalbama – tai paslaptis, saugoma net nuo artimiausių žmonių. Dirbdavo visiškoje tyloje, ramumoje, atsitvėrusi nuo visų, anot prof. Viktorijos Daujotytės, smilgų tvorele. O iš tiesų buvo apsodinusi sodybą eglaitėmis, sudarydama uždarą erdvę. Bičiulis V. Čaplikas pasakoja: „Nuo durų virstelėjimo visa suvirpėdavo – taip būdavo susikaupusi, pasinėrusi į savo darbą.“ Sako nujausdavęs, kada reikia dingti iš Rudnelės, netrukdyti. O po savaitės dailininkė pasitikdavo jį švytėdama, jaudindamasi parodydavo naują darbą, prašydavo įvertinti. Tačiau apie tai dienoraštyje nerasime. Apie tai, kas jau sukurta, dailininkė taip pat užsimena lakoniškai. Štai kartu su Onute Grigaite sukurtos knygelės „Raiste“ pristatymas įvyko spalio 5 d. Čepkelių rezervato 30-mečiui skirtoje konferencijoje. Trumputis įrašas ir fragmentas iš iliustracijos. Tik tiek.
Svarbesnis ir įdomesnis jai buvo kūrybinės minties užgimimas, pats kūrybinis procesas – aktas. Kas suteikdavo jam impulsų? Dailininkės dienoraščio koliažas gali būti (bent iš dalies) atsakymas į šį klausimą. Daug kartų vartydama ir skaitydama dienoraštį supratau, kad vadinamasis koliažas atspindi kiekvienos dienos išgyvenimą: jauseną, ištryškusią iš giliausio savęs pajautimo, neatskiriamo nuo aplinkos pačia plačiausia prasme. Dailininkei aplinką sudaro ir kiemo žolė, sodybos medis, ir visa apgaubiantis dangus su žvaigždynais, ir viską persmelkiantis istorijos pulsavimas (retas kas gali ją taip giliai jausti), įvairių civilizacijų kultūra su sutiktais žmonėmis. G. Didelytė visa tai sugebėjo jausti kaip neskaidomą Vienį – tai patvirtina jos kūryba. Trapi smilga, seno medžio kamieno faktūra, paukščio sparno mostas, pakalnutės ar baltašaknės varpelis, žalčiuko vingrus raštas, kinivarpų dantyraščiai, šaknų raizgalynė, ąžuolo lapas ar jo fragmentas – intuityviai atrinktos detalės plastiškomis linijomis atsikartoja jos miniatiūrose ir ekslibriuose, susilaukusiuose pasaulinio pripažinimo.
Iškilių žmonių dienoraščiuose paprastai tikimės rasti filosofinių įžvalgų, samprotavimų, kuriais galėtume vadovautis savo gyvenime. G. Didelytės dienoraštyje nerasime to. Ji neaptarinėja gyvenimo prasmės, laimės, mirties, meilės klausimų ar kaip gyventi kitiems. Neapkalba, neteisia. Nėra ir asmeninių atsivėrimų – tiesiogiai išsakytų jausmų, patvirtinančių, kad ir žymūs žmonės myli, kenčia, klysta. Jos žinia pasauliui – kūryba, joje atrasime svarbiausias nuostatas, kuriomis gyvenime vadovavosi pati menininkė. Kūryba buvo jos gyvenimo esmė, didžioji meilė ir rūpestis. Materialiai sunkiai gyvendama nesiskundžia, nedejuoja, nes pati pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuriame svarbiausia – laisvė nuo valdžios, meno užsakovų, kūrybos kritikų, laisvė nuo materialinių vertybių.
Dienoraštyje atsispindintis dailininkės gyvenimas koliažo pavidalu yra tarsi arbatžolės, kurios skleidžiasi ir kvapą skleidžia tik šiltame vandenyje. Kiek iš tų žaismingai nuspalvintų, vaikiškai naivių piešinėlių ir poetiškų žinučių pajuntame kūrėjos asmenybę ir atpažįstame kūrybos impulsus, priklauso nuo suvokėjo, jo sielos šilumos.