Lietuvos interjeras – gelmės, aukštumos ir gyvenimo atspindžiai 4
Interjero architektė Lina Preišegalavičienė 2014 m. apgynė daktaro disertaciją tema Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos (1918–1940). Žvelgdama į nepriklausomos Lietuvos dvidešimt penkmetį per interjero dizaino prizmę, menotyrininkė čiuopia gyvensenos ypatybes: žymi lūžio momentus, brėžia pokyčių kreives.
25 nepriklausomos Lietuvos interjero metai – nepriteklius vs. perteklius
Interjero tyrėjos teigimu, pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo nepritekliaus dešimtmetis. „Sovietinė pramonė sunaikinta, likę vietiniai gamintojai siūlė prastos kokybės ir morališkai pasenusius daiktus, o Vakarų Europos gamintojai atvykėlius į parodas iš Lietuvos vertino skeptiškai. Tuo metu stigo begalės materialių dalykų: apdailos medžiagų, šviestuvų, baldų ir tiesiog elementarių interjero aksesuarų, tai trukdė įgyvendinti architektūriškai teisingą interjerą“, – istoriją mena L. Preišegalavičienė.
Visiškai priešingai pašnekovė regi antrąjį dešimtmetį: „Staiga imta gyventi pertekliaus realybėje. Lietuvos rinkoje pasirodė žymiausių Europos gamintojų produktai, kokybiškiausios apdailos medžiagos, ėmė augti vietinė pramonė.“ Interjero žinovė pastebi, jog tada užgriuvo daugybė profesinių klausimų: kokius produktus pasirinkti, kaip juos tarpusavyje suderinti, ką naujo pasiūlyti klientams, ką palikti iš praeities? 2000-uosius L. Preišegalavičienė įvardija laikinumo metais: „Masiškai naikinama daugybė jaukių legendinių erdvių su visais baldais, šviestuvais, vitražais, gobelenais ir pano; keičiama patalpų paskirtis, atitinkamai ir erdvių suplanavimas.“
Interjero architektė pamena su kolegomis rengtas diskusijas, kurių esmė – išsaugoti praeitį. Bandyta sąlygiškai sugrįžti, tai yra prisiminti erdves, čiuopiant jų įspūdžio, jausminio potyrio atspindžius, ypatingumo, išskirtinumo žymes. Asmeniniu nuostabą keliančiu atradimu, atsispindinčiu disertacijoje, L. Preišegalavičienė įvardija interjero kaitos atmintį trinančią galią: „Interjeras stebėtinai greitai pasimiršta, o su juo ir praeities įvykiai: užtenka įžengti į naujai suremontuotas patalpas, akivaizdu, – sunaikinus interjerą – išsitrina prisiminimai.“
Klausimai, įkvėpę ieškoti atsakymų interjero istorijoje
Kalbėdama apie savo patirtį, architektūros specialistė pažymi, jog pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais aktyvios kelionės išlaisvino lietuvių ambicijas, pažiūras, be to, augo finansinės galimybės. Tai įnešė labai daug sumaišties. „Patalpų savininkui be profesionalo pagalbos pasidarė ypač sunku rinktis daiktus ir juos tinkamai komponuoti erdvėje. Nepakanka vien estetikos, erdvė turi ir reprezentuoti, taip pat svarbu, kad gyvenimo būdas, socialinė aplinka – visa harmoningai derėtų.“ Pašnekovė pripažįsta susidūrusi su klausimais: kaip atpažinti amžinas kultūrines ir estetines vertybes lietuviško interjero formavimo procese, kaip vertinti ir apibūdinti, kaip atsirinkti? Atsakymų ieškota Lietuvos interjero istorijoje. Vienu svarbiausių šaltinių, įkvėpusių jautriai ir nuodugniai pažvelgti į tarpukario laikotarpį, L. Preišegalavičienė nurodė neseniai iš gyvenimo išėjusios mokslininkės Nijolės Lukšionytės[i] tyrimus apie gubernijos laikotarpio architektūrą. Asmeninė ilgametė interjero projektavimo patirtis, žymiausių Europos gamintojų mokymuose įgytos žinios paskatino architektę imtis Lietuvos interjerų istorijos tyrimo.
Prieš pradėdama mokslinį darbą, pašnekovė prisipažįsta tikėjusi kaunietišku mitu, kad tarpukario Lietuvos interjeras – art deco[ii] ir nieko daugiau. Nepasidavusi išankstinei nuostatai, susitaikiusi su tuo, kas jai, kaip profesionalei nepatiko, ką norėtųsi iš istorijos ištrinti, ir neperrašiusi lietuviško interjero istorijos, adaptuojant šiuolaikinių architektų skoniui, mokslininkė pasiekė tikrų atradimų.
Pašnekovė teigia, jog tarpukario interjere būti lietuviu suprasta ir patriotine, ir reprezentacine, ir pilietine, ir valstybingumo prasmėmis: „Būti lietuviu apsispręsdavo ne tik etniniai lietuviai, bet ir kitų tautų atstovai, palaikantys Lietuvos valstybingumą. Socialinis statusas taip pat nelėmė nuostatos – tiek kukliai gyvenantis tarnautojas, tiek ir turtingas pramoninkas stengėsi deklaruoti lietuvybę. Neatsitiktinai tautinį stilių projektavo gausus autorių kolektyvas, tarytum ypatingos paskirties objektą.“
Šiandienos paradigmos: negyvi namai ar unikalus gyvenamasis muziejus
„Kalbant apie šiandienos lietuvių namus, kaip ir apie bet kurio laikotarpio analogą, atsakymą reikėtų diferencijuoti socialiniais sluoksniais, – pastebi architektūros specialistė. – Žemiausio, o neretai ir vidutinio sluoksnio atstovai stokoja bendro ar netgi pradinio estetinio išsilavinimo. Nuvertinti dailės, piešimo, buities darbų dalykai pradinėse ir vidurinėse mokyklose lėmė visišką estetinį chaosą.“ L. Preišegalavičienė svarsto, jog antiestetika, pagrįsta aukščiausio lygio disharmonija, gali tapti naujuoju konceptu. „Kuo bjauriau – tuo geriau“, – ironiškai priduria. „Gal tai siūlomų prekių pertekliaus pasekmė. Nežinau. Tam reikia atskiro tyrimo“, – mokslininkų dėmesio reikalaujančią sritį įvardija ir ateities perspektyvas brėžia pašnekovė.
Interjero architektė pažymi, jog vidutinio ir aukščiausio Lietuvos gyventojų sluoksnio bėdos – visai kito lygio. „Jie dažniausiai turi puikų skonį, daugiau finansinės laisvės, dargi telkiasi architektus... Aktyvus gyvenimo būdas, nuolatinės išvykos, kelionės šių žmonių namus paverčia ne namais, o viešbučiu. Įėjus apima jausmas, tartum čia niekas negyvena, visi atvykę laikinai. Atitinkamai suprojektuojamos patalpos, jų apdaila, tekstilė sudaro numerio įspūdį. Jam vos atsilaisvinus, ateis valytoja, viską išvalys ir tobulai įrengtos ir apstatytos patalpos liūdnai lauks kitų lankytojų.“
L. Preišegalavičienė atveria skirtį tarp to, kas labai estetiška, švaru, funkcionalu, ir to, kas individualiai unikalu. Pasak interjero žinovės, šiuolaikiniuose Lietuvos architektūros ir dizaino žurnaluose gausu negyvų namų atvaizdų. „Jie nepasakoja nei šeimos, nei krašto, nei tautos istorijos. Tokios patalpos tarytum nebyli ir niekam nepriklausanti erdvė, kurioje nė mažiausio gyventojo individualumą liudijančio ženklo“, – jautriai, nestokodama liūdesio, įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Dar viena dažnai pasitaikanti pasiturinčių lietuvių bėda – dovanų perteklius. „Profesionaliai ir estetiškai įrengtos patalpos ilgainiui persipildo dovanomis, kurioms namuose nenumatyta vietos. Šalia dar privalo tilpti iš kelionių atsivežti neretai menkaverčiai turistiniai menai, vazelės, skulptūrėlės, kiti niekučiai“, – vaizdžiai kalba tarsi po gausiai apstatytą kambarį skvarbiai žvalgydamasi interjero tyrėja. Pasak jos, visai kitaip tie suvenyrai atrodytų, jei būtų rūšiuojami, tvarkomi, prižiūrimi ir sąmoningai eksponuojami kaip kolekcijos objektai. L. Preišegalavičienė apgailestaudama pastebi, kad „apie kolekcininko interjero principus Lietuvoje garsiai nekalbama, o ir patys kolekcininkai gyvena labai uždarai, neviešindami savo tradicijų“. Kolekcininko interjero idėjai skyrusi dalį disertacijos, mokslininkė atkreipia dėmesį, jog nebūtinai kolekcijos objektai turi būti komerciškai vertingi: „Sutvarkius net ir komercinės vertės neturinčius daiktus, patalpa įgautų estetinės kokybės, o kultūrinė atmintis būtų perduodama vienos kartos kitai.“
Tarpukario ir šiandienos sąšaukos – modernizmas ir barokinės stilistikos pomėgis
Paprašyta palyginti tarpukario ir dabarties Lietuvos interjerus tapatybės, stilistinių ypatybių aspektais, L. Preišegalavičienė nurodo: „Tarpukariu gyventojams buvo garbės reikalas deklaruoti tapatybę interjere, o pastaraisiais dešimtmečiais dažniau pastebime kitą tendenciją – tapatybė slepiama, tad ją tenka atpažinti, atkoduoti. Deja, tai būdinga ne tik lietuviams, didžiųjų Europos valstybių gyventojai taip pat savo tapatybes linkę niveliuoti kosmopolitine linkme.“
Pačia ryškiausia tarpukario ir dabarties Lietuvos interjerų stilistine sąšauka tyrėja įvardija modernizmą ir čia pat pastebi: „Skirtingai nei tarpukariu, šiuolaikiniai architektai turi kur kas mažiau vargo, be to, nebereikia auklėti gyventojų, kaip kad architektui Vladui Švipui[iii], savo amžininkams aiškinusiam, jog patogumas, racionalumas, universalumas ir lengva priežiūra – tai vertybės.“ Kalbėdama apie tarpukarį, menotyrininkė pažymi, kad „žmonės nebuvo morališkai pasiruošę savo gyvenamojoje aplinkoje priimti bauhauzo[iv]. Modernizmas tuo metu buvo daugiau architektų įsiūlyta estetika, su kuria klientams tekdavo sutikti, jei norėjo tilpti į ribotą biudžetą ir gerokai sumažėjusias patalpas didmiesčio daugiabučio bute.“ Žvelgdama į dabarties realijas, interjero architektė teigia: „Pastaraisiais dešimtmečiais modernizmas – aiškiai dominuojanti stilistika, tačiau galima prognozuoti, jog netrukus ši nuostata pasikeis.“
Skirtingus laikotarpius taip pat sieja baroko stilistikos pomėgis. „Nors ir labai kuklios barokinės ornamentikos citatos pradžiugina tikrai ne vieno lietuvio širdį. Kai architektas baigia savo darbą ir daugiau nebesilanko kliento namuose, šeima neretai slapčiomis parsigabena nors vieną neobarokinį krėslą iš antikvariato“, – šypteli L. Preišegalavičienė. Jos teigimu, panašiai atsitinka ir su etniniais motyvais: „Jie tik santykinai išmesti iš profesionalių architektų kūrybos. Užsakovai priverčia į juos atsigręžti, tad valstietiškų, kaimiškų motyvų pomėgis Lietuvos interjere taip pat likęs iki šiol.“
Paprašyta pažvelgti į šiandienos lietuvio namus vartojimo kultūros vienadieniškumo ir kultūrinės atminties saugojimo kategorijų prasme, interjero žinovė pažymėjo, jog laikinumas ar vienadieniškumas interjerui būdingas apskritai, tuo tarpu atminties išsaugojimo misija priklauso nuo paties gyventojo būdo, o ne nuo architekto valios. Projektuotojas tik padeda savo klientui atsiskleisti. „Kalbant apie interjerus, svarbi Ericho Frommo[v] idėja, kad žmogus dažniausiai balansuoja tarp dviejų skirtingų egzistavimo būdų: tarp turėjimo (materialaus) būvio, pagrįsto materialia nuosavybe, ir buvimo (nematerialaus) būvio, paremto kūrybine veikla, troškimu duoti, dalytis bei aukoti. Būtų idealu, jei kolekcininko, kaip kultūrinės atminties atstovo, namai kauptų, saugotų ir perduotų iš vienos kartos kitai buvimo prisiminimus – gyvą Lietuvos istoriją. Svarbu suprasti: ne vien asmeninė atmintis atsiskleidžia skirtingų daiktų ar dekorų formomis, ir grupės atmintis, įvardijama kaip kolektyvinė atmintis, veikia namų ir visuomeninių patalpų išvaizdą“, – interjero prasmių gelmes atveria L. Preišegalavičienė.
Kultūrinis akiratis, autentiškos žymės – interjero tendencijų perspektyvos
Kalbėdama apie tendencijas šiandienos Lietuvoje novatoriškų sprendimų aspektu, remdamasi atlikta tarpukario patirties analize, architektė pažymi, jog kaip buvo tuomet, taip yra ir dabar: „Novatoriškus sprendimus kuria savo srities profesionalai, o naujovės ir radikalios tendencijos greičiau plinta tarp išsilavinusių žmonių. Netradicinius dizaino sprendimus parduoti sudėtinga, bet ir šiais laikais juos lengviau įsiūlyti išsilavinusiam kosmopolitinių pažiūrų klientui.“
Žvelgdama į šiandienos Lietuvos interjero dominantes, architektė pastebi, jog klientai vis dažniau paprašo gyvenimą modernizmo pastatuose kuo nors pagyvinti. „Lygios, vienspalvės stačiakampės formos, stikliniai langai iki žemės, nerūdijančio plieno detalės ir baltos sienos veikiausiai pabodo. Ateina profesionalios eklektikos laikotarpis – skirtingų stilių citatos, iš pirmo žvilgsnio nesuderinami baldai ir skirtingi šviestuvai komplektuojami taip, kad sugrupavus juos erdvėje atrodytų patraukliai ir estetiškai kontrastuojantys. Atrinkti nekomplektinius skirtingos stilistikos daiktus yra kur kas sudėtingiau nei sukurti vienalytę stilistinę aplinką. Eklektikos stilistika labai rizikinga ir netikėta, atima daug energijos, surandant tarpusavyje derančius daiktus, parenkant spalvas, apskaičiuojant jų matmenis... Tai iš architekto reikalauja kantrybės, istorinių stilių išmanymo, dargi praktinių koloristikos, tapybos ir skulptūros sričių įgūdžių. Kompiuterinės interjero erdvės vizualizacijos nepadeda, nes tikrasis interjero vaizdas atsiskleidžia tik originalioje aplinkoje. Tai atveria kelius eksperimentavimui, netikėtumui, net žaidimui. Be to, ši stilistika namų interjerą gerokai atitolina nuo oficialių visuomeninių, biurų patalpų“, – kūrybinio įkvėpimo, entuziazmo ir ryžto, drąsos eiti ten, kur dar neita, nestokoja interjero žinovė.
Paklausta apie kitų kultūrų įtakas, L. Preišegalavičienė pripažįsta disertacijoje bandžiusi apibūdinti galimą kaimyninių tautų poveikį Lietuvos interjerui. „Tai yra giliašaknės istorijos dalykas, tačiau komercinio stimulo nei tarpukario, nei šiuolaikiniuose interjeruose nepastebėjau. Kaimyninių tautų kultūrų ir skonio sąmaiša tokia natūrali, kaip ir Lietuvos gyventojų genetika.“ Kiek ironiškai interjero tyrėja pažymi, jog dabar, visiškai kitaip nei tarpukariu, egzotiškų kraštų įtakos pasiekia gyvenamąsias patalpas pigiais skrydžiais iš Egipto, Turkijos, Tuniso ir kitur. „Masine kultūra tapo įvairūs jogos klubai. Tik retais ir išimtiniais atvejais gyventojai nuoširdžiai domisi Rytų kultūromis, filosofija, menais, – kritiškai dabartį vertino L. Preišegalavičienė. – Šiuolaikiniuose interjeruose Rytų ir Vakarų sintezės idėjų tikrai daug, bet kertinis skirtumas – šiuolaikinėje Rytų ir Vakarų sintezėje neliko vietos mentaliteto klausimams ir lietuvybei, šiuolaikinė sintezė yra masinė-komercinė kultūra ir dažniausiai neturi dvasinio pagrindo.“
Tarpukario ir šiandienos Lietuvos interjero aptartį L. Preišegalavičienė baigė pastaba: „Autentiško gyvenamojo interjero pradmė ir pagrindas yra gyventojo mentalitetas ir tapatybė. Koks interjeras bebūtų, reikėtų siekti, kad jis reprezentuotų šeimos, bendruomenės ir Lietuvos kultūrą; būtų pagrįstas sprendimais, lemiančiais patalpų išskirtinumą, o žmones trauktų sugrįžti į vidaus erdves, kuriose jauku ir šilta.“
_____________
[i] Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (1954–2014) – dailėtyrininkė, architektūros istorikė, nacionalinės kultūros premijos laureatė.
[ii]Art deco – dekoratyvinis stilius, kurio pradžia siejama su 1925 m. Paryžiaus tarptautinio dekoratyvinio meno ir moderniosios pramonės paroda. Labiausiai paplitęs XX a. ketvirtojo dešimtmečio architektūroje. Būdingiausios žymės: aštriakampės ir zigzaginės paviršių formos ir ornamentai. Kitaip dar vadinamas moderniuoju stiliumi.
[iii] Vladas Švipas (1900–1968) – architektas, Amerikos lietuvių bendruomenės veikėjas.
[iv] Bauhauzas – 1919 m. Vokietijoje, Veimare, Valterio Gropiuso įsteigta dizaino mokykla. Vėliau terminas bauhauzas tapo šiuolaikinių architektūros ir taikomojo meno mokymo metodų ir funkcinės industrinio amžiaus estetikos sinonimu.
[v] Erichas Frommas (1900–1980) – vokiečių sociologas, psichologas, psichoanalitikas, humanistas filosofas.